Rūkyta silkė

Mane visada žavi situacijos, kai žmonės manosi žiną geriau: “tu tai suprasi kai turėsi vaikų”, “tu esi rasistas/homofogas/feministas”, “linkiu tau patirti tą ir tą, kad sužinotum kas tai”, “jei nesusidūrei tai ir patylėk”. Protingas žmogus dažnai ir nutyli, viduje sau šypsosi.
Neišvengia tokių situacijų ir kūrininių herojai. Mano mylimiausio rašytojo  vienoje knygoje yra scena, kur į privačią bibliotekėlę ateina dvi tetos. Moterų teisių gynėjos. Jos užsipuola bibliotekos tarnautoją todėl, kad kortelėse autoriai sugrupuoti pagal lytį, o dar ir tualetai, tik pagalvokite, bendri! Užsipuola jos tą darbuotoją. Jei tiksliai (taip, aš atsivertusi tą sceną) tai išvadina save mėginančiu pateisinti falocentriko pavyzdžiu. Taip pat ir tipišku moterų niekintoju bei patriarchato šalininku, kuris nori paversti moterų giminę antrarūšėmis pilietėmis, atimti joms priklausančias teises, gina vyrus ir nesigilina kokią žalą daro.
Kikenau, kai tas darbuotojas pareiškė, kad yra moteris ir dar dėl tikrumo ir pasą parodė. Rūkyta silkė, ne kitaip.
Dar viena situacija. FB buvo kilusi diskusija apie ginklus savigynai. Diskusijos metu vieni aiškino, kad čia kiekvienas turi būti apginkluotas, jei nenori pasikartojančios Norvegijos tragedijos. O buvo ir tokių, kurie protingai aiškina, kad ginklas patekęs į neteisingas rankas padarytų daugiau žalos. O neteisingos tos rankos beveik pas visus. Aš irgi esu tos nuomonės, kad jei turi dujų balionėlį kišenėje, tai jį ir panaudosi anksčiau ar vėliau. Taip pat ir su peiliu, su šautuvu. Kad turi būti labai gerai psichologiškai (o ir fiziškai) parengtas tą ginklą panaudoti, o dar svarbiau – nepanaudoti. Visuomenė tau gal ir padėkos jei nušausi chuliganą bėgantį su tavo rankine, bet dėkingumą jau teks priimti kalėjime. Ar bent jau lengvo režimo pataisos kolonijoje.
Tada vienas Chamas mestelėjo, kad “Nors šiaip nesu blogas žmogus, bet tokiems smurtofobiniams liberastams, kaip tamstos, visados nuoširdžiai palinkiu tarpuvartėje susitikti porelę smurtofilų. Jei išgyvensit, smegenėlės pačios prasivalys :]”.
Čia taikyta tokiems, kaip aš. Tiems, kurie prieš ginklus. Ir čia kaip ir toje knyginėje situacijoje man kyla vidinis juokas. Iš serijos “aš viską žinau, jei būtum buvęs užpultas, tai kitaip galvotum”. O jei buvau? Tipo per mažai? Žmones reikia auklėti taip, kad jie ligoninėje tris mėnesius gulėtų? O aš užpulta buvau tikra ne vieną kartą. Ir puikiai žinau, kad dėl išgąsčio ir netikėtumo jokiu ginklu nebūčiau pasinaudojusi. Beje vienu atveju turėjau kanceliarinį peiliuką kišenėje dėl drąsos :). Bet tada mane išgelbėjo plikledis ir neslidūs batai. Prieš 2,5 metų aš labai daug gastroliavau naktimis. Ir senesnės patirtys mane privertė ne ginklus pirkti, o patogius batus autis, bei drabužius rengtis tokius, kad skuosti netrukdytų. Kita vertus, linkiu sau tiesiog neužsirauti ir tokių pamokančių palinkėjimų, kaip pacitavau – nepriimu. Pastaruoju metu žurnalistus atstovaujantys pradėjo mėgti taškytis tokiais purvais.
Lygiai tokia pati rūkyta silkė man yra pasakymai neturėsi vaikų nesuprasi, nežinai ką reiškia neturėti valgyti ir jei tektų badauti tai… ir visoks panašus socialinis briedas…
Bet aš ir neprašau, kad mane kas nors suprastų. Aš ir vadybininką į darbą priimčiau be patirties. Ir tai nėra vien teoriniai svaičiojimai, nes anksčiau ar vėliau tokio žmogaus reikės. Kodėl dar apie tai? Nes neseniai buvo ginčas apie bet kokią darbo patirtį. Draugė sakė, kad vadybininko be jokios patirties tikrai neimtų. Jis turi būti bent valytoju padirbęs, kad žinotų ką reiškia kai tave nx siuntinėja. Aš gi nenorėčiau žmogaus nusiteikusio, kad jį jau visi siųs. Kita vertus man nepatiktų žmogus, kuris dirbdamas valytoju leidosi nx siuntinėjamas. Trečia vertus, man patinka jauni, nesugadinti entuziastai, vis dar tikintys, kad gali pakeisti pasaulį.  Ketvirta vertus, jei žmogus dirbo valytoju, kad galėtų išgyventi – nieko tokio ir net labai sveikintina. Jei jis dirbo valytoju, tam, kad ieškodamas vadybininko darbo turėtų ką į CV įsirašyti, man jis netinka.
O dar iš vieno labai šviesaus, faino ir visokių kitokių komplimentų verto jauno žmogaus išgirdau, kad gyvenimas blogas. Taip ir prasmegau sofoje. Aš esu linkusi nesikišti, kur manęs neklausia, bet gal reikia labiau kaišioti nosį į kitų gyvenimus, gal pas juos tikrai kas nors blogai. Nes iš esmės šalis mūsų graži, draugai geri, kas gali būti blogo? Įjungiam šypsenas!!! Rūkyta silkė :).