-Salomėja, kodėl tu šiandien tokia liūdna?
-Negaliu pasakyti.
-Skauda ką nors?
-Taip, sielą, širdį, mintis – viską.
-Kodėl?
-Negaliu niekam sakyti.
-Bet kodėl?
-Nes tai vaikiška, tai nesuprantama.
-Mes suprasim.
-Ne, niekas nesupras, kodėl aš jaučiuosi tokia įsiskaudinusi.
-Kas tave įskaudino?
-Negaliu pasakyti.
-Bet kodėl?
-Negaliu ir tiek. Todėl, kad niekada nieko nekaltinu. Tik save ir nieko daugiau. Tik save.
-Pati save skaudini? Kam, kodėl, kaip?
-Skaudinu tikėdama. Negaliu pasakyti kuo.
-Pasakyk.
-Ne.
-Mes tau padėsim. Jau ne kartą padėjom. Mes tavo susikurtos Salomėjos tam ir reikalingos.
-Ne, ne šį kartą.
-Tu mumis nepasitiki?
-Pasitikiu, bet jūs protingos. Sakysit man nesielgti kvailai. Tada sugalvosit ką nors gudraus, kad aš patikėčiau, kad viskas yra gerai.
-Bet juk ir reikia elgtis protingai. O išeitis visada yra.
-Nenoriu.
-Nori žliubti atsisėdusi kamputyje? Vardan ko? Pati suvoki dėl ko? Durna merga tu, ar galvoji dėl ko? Tau ko nors trūksta? Kas nors blogai? Atsimerk tu vieną kartą.
-Nenoriu.
-Na nori tu ar nenori, bet mūsų daugiau. Nustoji žliumbt. Tarkim ši papildoma laisva diena tam ir buvo. Visiems galima padepresuot kartais. Net ir tokiai nuostabiai, puikiai, žaviai ir pačiai protingiausiai Salomėjai, kaip tu. Ir gyvensim toliau, aišku?
-Gerai jau, gerai… bet…
-Jokių bet! Ir tik pirmyn!