Niekiviskmėjinėjimai

Apie tai, kad man patinka kai šitaip karšta. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad šiandien ir aš bambu: “oi oi ojojoi, kaip kaaaaršta”. Susisuku plaukus, kiek galima aukščiau nes nebegaliu, kaip nervija plaukai besiliečiantys prie sprando… Prausiuosi šaltu vandeniu (šilto ir taip nėra) ir dar syk bambu. Sakiau, net frazę: “pasiduodu, man irgi karšta”.
Ir vis dėl to. Nepaisant to. Iš to. Man patinka tas jausmas, kai nieko nenori imtis tik gulėti pavėsiuke. Nei skaityti, nei dirbti, tik mūdinti. Nepaisant to, kad reikia ir dirbti, ir eiti, ir veikti. Man vistiek patinka tas jausmas.
Ir patinka tas jausmas, kai vėsindamasis kūnas pradeda drėkti. Ne man nepatinka suprakaitavę smirdintys žmonės, bet žavi ta pati pati pradžia. Kai nereikia jokios fizinės pastangos. Lyžtelėti sūrstelėjusį  kūną. Mmmm.
Aš nelaukiu kol praeis karščiai, nes greičiausiai vėl 10 metų tokių nesulauksim. Ir ačiū dievui, sako kiti. Bet man patinka, kai žiemą šalta (kaip buvo praėjusią), o vasarą karštą. Ir ką? Patinka man. Ir būtybėlėms patinka. Ot.

Pavyzdžiui, šiandien aš perkandau adatą. Nu ir ką? Siuvau ten kažką, ko galiausiai nesivilksiu (ne dėl siuvimo, šiaip apsigalvojau, nes jokia rankinė prie netinka). Nu tai va. Siuvau siuvau, ir toje vietoje, kur normalūs žmonės pasiima reples (nes sunku ištraukti adatą), galvoju, ai pofik, ištrauksiu taip. Ir sukandau dantimis adatą. Ir perkandau. Didžiausia bėda ta, kad kol radau kitą…

Viskas priklauso nuo to kiek pinigų turi.
Vakar pinigų turėjau daug, todėl šiandien iš lovos išlipau tik 18val. Ir tai tik trumpam.
Kartais galvoju, kad būtų smagu pasirašyti sutartį su barais, kad po kokio ketvirto jie piltų nealkoholinį alų. Slapta. Įtikinę, kad čia tas pats, kurį ir prieš tai gėrei. Nes praktiškai vakarui ritantis į trečią trečdalį jau būna nebesvarbu ką ir kodėl, būna svarbu tik “dar po vieną”.
5.30 ryto eiti namo keista. Šviesu ir šilta, o žmonių beveik nėra. Jėga.

Už lango vasara (mėgstamiausias mano metų laikas ir oras), o aš nežinau, kaip ją panaudot. Tikrai tikrai. Va išėjau, apėjau ratuką. Gera, šilta, vėjelis gaivus. Ir parėjau.
Beje, į nematomų draugų temą. Vakar žiūrėjom tokį filmuką “Mary and Max” (pažiūrėkit, tikrai geras) ir užsiliko man labai topinė frazė, kuri skamba maždaug taip: “psichologas sakė, kad man nebereikalingas nematomas draugas, todėl jis sėdi kampe ir skaito”. Vis galvoju ką maniškis veikė beveik metus :).
Ir dar klausimas išmanantiems: kodėl patogūs batai yra tik raudoni? Kai apsiaunu kokius kitus (žalius, smėlinius, mėlynus, juodus) tai arba nutrina nepaeinamai, ar spaudžia, ar vandenį leidžia, ar kulnas nukrenta. KPŠ?

Kaip raganos susiruošia tvarkytis. Kaip garsiai užsileidžia  linksmo bliuzo ir ima sukiotis betvarkėje. Kai staiga sugalvoja pasidaryti ryškų makiažą ir pasimatuoti suknelę iki žemės (tvarkosi atseit). Kaip ploja nykštukai, o ragana šoka prieš veidrodį.
Gerai, kad žmonės nemato. Vienintelis žmogiškas padaras, kuris skeptiškai į viską žiūrėjo nuo palangės, tik pasukiojo leteną prie smilkinio ir pasakė:
– Baik išsidirbinėt, geriau ėst duok.
Bet ragana šokio žingsniu išsitraukia tą kuris ūžia ir nubaido padarą į slėptuvę.
O manęs dar kartais klausia, ar nenuobodu dirbti namuose. Kur čia tau bus nuobodu…

Man:
“Ko tu čia vėl pradėjai raganaut taip atvirai?”
“Ateik sugalvok, kaip čia tų vamzdžių kampus nupjauti… …Nu matai, sakiau, kad sugalvosi”
“Čia tavo dėka aš atrodau taip gražiai”
“Noriu tokių kamufliažinių kelnių, kaip tavo”
“Kodėl tu nieko neblogini, aš visą dieną laukiu”
Aš:
“Geras palinkėjimas priešui: kad tu neturėtum ką apsirengt”

Žiūriu į savo rankų pirštus. Tuos pačius, kurie šokčioja klaviatūros klavišais (kitų neturiu gi). Ir apsipatenkinus konstatuoju, kad mano žiedai labai gražūs. O jų yra visi penki: mano sužadėtuvinis, mano vestuvinis ir trys dovanoti bg. Du iš jų vyriški. Ir vienas su sidabrinis su katinu. Ogi kartais dar užsimaunu specialiai man darytą žalią su raudonu “Dangės Stiklo” vienetą :). O kodėl, kaip paauglystėje? Nes menu, kaip nešiojau daug daug žiedų. Po to jų mažėjo iki nulio. Po to vėl padidėjo. Dabar gi jau nebegaliu visko nesusimovus. Ir plaukų spalva, kaip paauglystėje. Matyt senatvė atėjo. Arba antras įsibėgėjimas. Visai man pradėjo darytis linksma.

kuriomis galima ir nesivadovauti. Tačiau nesivadovavimas sukelia streso, o stresas trumpina išlikimą.
Tai va. Niekada neišsiskirsite iš vietinių planetos gyventojų, jei atvažiavę į mišką, prie ežero, prie upės, šiaip į gamtą, kuo garsiausiai įjungsite automobilio magnetolą ir atidarysite visas dureles. Tai reikia daryti vos tik atvykus. Nes kitaip galit suspėti išgirsti upės čiurlenimą, paukščiukų čiulbėjimą ar miško ošimą. Jei mums tokie garsai  atrodo normalūs ir priimtini, patikėkit, mes kažko nežinome. Todėl geriausiai elgtis, kaip vietiniai. Jeigu netyčia automobilio neturite (jau tuo išsiskiriate iš Lochiečių), tai BŪTINAI šį trūkumą kompensuokite įjungdami muziką telefone. Garsiai. Ypač tai tinka grybaujant. Jei ir telefono neturite, tai jokios taisyklės nebepadės ir šitoj planetoj jums liko nebedaug.
Jeigu įsidarbinote pardavėju dideliame prekybcentryje – pamirškite mandagumą ir netikėkite tais, kurie sakys, kad turite pagelbėti pirkėjams. Šioje planetoje jie jūsų priešai. Tad ir elkitės, kaip su priešais.  Kai išgirsite klausimą – vartykite akis. O jei teiksitės atsakyti, tai nustatykite kuo arogantiškesnį balsą ir kalbėkite rodydamas, kad darote didžiausią malonę ir paslaugą. Jei bandysite elgtis kitaip, kas nors gali pamanyti, kad esate ne vietinis. O kam to reikia?
Kai ko nors nesuprantate, greitai greitai sugalvokite! Paremkite viską žodžiais “yra taip ir ne kitaip”, “mokslininkai nustatė”, “skaičiau, kad” ir įteiginėkite, neleiskite ginčytis, neklausykite, kai bandys paaiškinti. Vietiniai tiesiog taip nesielgia.
Tik nesugalvokite nustebti, kai sužinosite apie naują mokestį. Net jei jis jums atrodo absurdiškas, žinokite, kad čia tai normalu, priimtina ir nieko nestebina. Tiesa, riba slidi. Nustebti nereikėtų, tačiau privaloma garsiai šaukti “valdžia debilai”, “reikia emigruoti”, “nėra gyvenimo” ir pan. Nebambėdamas taip pat išsiskirsite iš vietinių.
Papildyta: užmiršau pasakyt, dar vieną vietiniams būdingą savybę! Viską reikia dėt į feisbuką. Nufotografavo jus kakojančius – nuotrauką į feisbuką. Pasigaminot sumuštinį – receptą į feisbuką. Išgirdot gražią dainą – nuorodą į feisbuką. Perskaitėt geras taisykles – į feisbuką. Ir čia dar ne viskas. Feisbuke reikia myginėti “like”, priimti visus kvietimus (ir kuo aktyviau siuntinėti visokių fanpuslapių nuorodas). Būtinai prisijungti prie bent vienos grupės “pakviesk draugus ir laimėk” bei “aš tikiu, kad…”. Neturėti feisbuke savo profilio yra tas pats kas vaikščioti su užrašu ant kaktos “aš ne iš Lochų planetos”. Todėl reikia! Reikia. Ir kuo daugiau anketų, tuo labiau mėtote pėdas. Jei neturite draugų – draugaukite su savimi. Jei sąrašas per trumpas, sukurkite sau dar profilį ir draugaukite ir su šiuo! Šita taisyklė yra viena iš pagrindinių. Feisbuke galima užsimaskuoti bene geriausiai.
Tai va, tikiuosi šitos taisyklės padės maloniau leisti laiką Lochų planetoje. Sėkmės.

Keista. Nusiaunu ir metu apavą į krūvą. Keista yra krūva: atviros basutės, uždaresni sandalai ir lengvi bačiukai. Keistumas tame, kad viskas vienodos spalvos. Hm. Sakiau, kad nėra kuo apsiauti.
Į biblioteką įlervojo kaušavotas dėdė. Pradėjo pasakot, kad jis va pagėręs, bet tai visai nieko tokio mat jį domina filosofinės knygos. Na man tai čia viskas logiška. Aš kai prigeriu tai ir psichologija, ir filosofija… Ai, bet čia ne apie mane. Tai va. Ta flegmasikė bibliotekininkė tai nieko, pradėjo jam ten kažkokius veikalus traukiot. Bet subėgo visos kitos, o dar kokis tai pensininkas užėjo ir anieji kaušių išvijo. O ta flegmasikė po to sakė, kad gi čia garsus dailininkas ir čia netoli gyvena ir… Bet labiausiai tai užstrigo man tai, kad po to tas pensininkas gal 5k. ilgiau ir 3k garsiau nei išvarytasis, šūkavo apie tai kaip girtų nemėgsta, kad pats eina miegot ir kad jam net rankos pradeda drebėt, kai pamato.
Ir biblioteka man tampa per ankšta. 5 knygas renkuosi vis daugiau laiko. Bet aš ir knygynuose beveik nieko nebenoriu.

Kai kurių gyvių/nyštukų/parazitų egzistavimas visiškai nekelia jokių abejonių. Pvz., seniai jau yra susitaikyta su tais nykštukais, katrie skolinasi šaukštelius. Po to nespėja jų padėti į vietą, todėl (o gal ir piktybiškai) palieka neįtikėtinėčiausiuose kampeliuose. Tikrai tikrai. Nes nugi, nei aš, nei bg, tikrai nepakištume jų po foteliu, po kompiuteriu, nenuneštume į vonią ar neapkrautume maistu šaldytuve.
Tas mažasis, kuris vagia laiką irgi seniai išrištas. Va žiūrėkit, liepa jau. Antras vasaros mėnuo. O ką tik gi per sniegą klampojom ir už šilumą mokėjom. Kartais jis ir ne taip akiplėšiškai vagia. Ne mėnesiais, ar metais, o pasitenkinta pradangindamas dieną kitą.
Bet šiandien pastebėjau dar vieną. Tą kuris nusukinėja laiką. Matyt neįgudęs dar, kaip naujokas politikas, tad grobsto po truputį. Žiū buvo dvylikta valanda ir šast, kažkaip staigiai pasidaro trečia. Nors net pačiais pesimistiškiausiais skaičiavimais teturėtų būti pusė dviejų.