Namų darbas

Būna žmonių, kurie negali dirbti namuose. Vieniems trūksta savidisciplinos, kiti užsukę į svečius po “namų darbų” skundžiasi, kad sunku nematant žmonių, ofise geriau… Freelanceriai buriasi į kažkokias freelancerių sūsibūrimo vietas.
O man patinka dirbti namuose. Nes keliuosi tik 9 ryto. Ir jau už 5 minučių pradedu atlikinėti reikaliukus. Jaukiai sau, su pliušiniu chalatu ar po vilnoniu dekiuku. Man nereikia aukoti valandos, ar dviejų tam, kad susiruoščiau ir nukakčiau iki darbo. Ir galvą galių išsiplauti po poros valandų nuo savo ryto pradžios, o ne tada, kai norisi tik visus prakeikti ir miegoti.
Nereikia atsiprašinėti šefo, jei atsiranda reikalų per pietus, ar šiaip darbo valandomis. Apskritai, po akimis nesimaišo joks šefas, kuris po praslenka būtent tuo metu, kai vienintelį kartą tą dieną įsijungi delfį. Iš viso niekas nesuka galvos dėl darbo laiko, dirbk nors ir ketvirtą ryto.
Šiandien smalsumo vedina  susižiūrejau praeitų metų įplaukas į sąskaitą. Padalinau iš 12. Ką gi. Ne taip jau ir blogai. Ir čia įvertinus, kad įplaukos atsirado tik balandžio mėnesį. Už tokią algą ofise nedirbčiau. Mat kainuoja ir tas laikas, kurį eini iš/į darbą, o jei dar važiuoji…, paradiniai drabužiai, pietų maistas (juk žinom, kad valgyti namuose vistiek pigiau nei valgykloje).
Žinoma, kartais darbe labai smagu. Jei geras kolektyvas. Mano buvusiame darbe toks buvo, bet tai jau gūdi praeitis. Ir retai kada taip pasiseka antrą ar trečią kartą.
Kai kas sako, kad jei dirbi namuose, tai dirbi visada, negali atsiribot. Jie teisūs. Deja, aš tokia buvau ir nedirbdama namuose. Jei susidurdavau su užduotimi, kurios neperprantu, vis viena namuose skaitydavau “manualus”. Jei artėdavo griūtis – deadlainas – vis viena namuose pasiruošdavau šiek tiek darbų, kad vėliau būtų paprasčiau.
O koks gi tas mano namų darbas? Rašymas. Bene mylimiausias užsiėmimas. Ir nors darbų stoka nesiskundžiu, mano “mesendžerių” statusas yra : “Ieškau mokamo darbo. Vienintelė sąlyga – įdomumas.” Jei ką, kreipkitės 🙂

1260

Cinizmas, sarkazmas, savipašaipa – savybės, kurios padeda gintis. Bet bėgant metams pasirodė, kad tai tėra vaikiški, paaugliški dalykai. Šiame pasaulyje galima išgyventi ir be to.
Skaitydama pagaliau gautus Gavelio “septynis savižudybės būdus” suprantu, kad knygos ko gero nė nesivarginsiu įveikti. Kodėl? Ar knyga bloga? Ne ne ne, aišku, kad gera. Bet Gavelį, kaip ir kokį Remarką, ko gero reikia priskirti jaunesnei skaitytojų grupei. Ieškantiems romantiško niūrumo, arba besitaškantiems purvu, ar užkietėjusiems emo’šnikams, kuriems kuo blogiau, tuo geriau. Kai gyvenime patiri ir šilto, ir šalto, o šalto galbūt net daugiau nei šilo, nebenori dirbtinio purvo. Laisvalaikį leidžiant lovoje su knyga, visai nebeskanus tas drabstymasis psichologiniu šūdu. Juolab nieko neduodančiu, tik imančiu.
Apie ką aš čia? Apie permąstomas gyvenimo vertybes ir požiūrį.

Jei sniegas būtų juodas?

labas,
tai kaip gi sutikai naujuosius? Jaukioje miško trobelėje, kurios nepasiekia vidurnakčio garsai (ar tokių būna?). O gal pridėjai šurmuliuką prie didžiojo šurmulio centrinėje miesto aikštėje? O gal skaitei knygas pasislėpęs po vilnoniu dekučiu.
Aš skaitau dabar. Kelia minčių apie žmones, kaip priemones. Pavyzdžiui priemonė užkirsti kelią atgal. Pasirenki naują, lyg tol gyvenime nebuvusi,  žmogų, sukuri tokias aplinkybes ir situacijas, kurios nebeleidžia sugrįžti atgal.  Net jei norėtum. Priemonė.
Knyga verčia prisiminti, kad gyvenimas netikusi laboratorija. Eksperimentų antrą kartą nepadarysi. Netikusi ir scena. Surepetuotų vaidmenų neturėsi progos pakartoti. Tai skatina nerti giliau, šokti aukščiau, kąsti stipriau, miegoti kiečiau. Gyventi gyviau!
Akimirkos. Ar žinai, kad sako, jog šiemet sniego danga storiausia per 50 metų. Pagalvok! Aš dar toli gražu tiek nenugyvenau ir jei iki kitos storiausios ir vėl penkiasdešimtmetis? Bet ar verta įsiminti tuos centimetrus. Ar svarbu bus po daugybės laiko, kad stovėjai iki kelių sniege? Juk svarbiausias yra ne tas baltas vanduo, o mūsų reakcijos į jį. O jas mes galime keisti. Ar ne?
O ar pagalvojai kada, kas nutiktų jei sniegas taptų kitos spalvos? Raudonas. Geltonas. Juodas. Kaip jaustumėmės? A?
Iki.
Salomėja

Paskui madą arba mano blogskaičiai

Vilnija tarp blogerių sąrašai. Visi deklaruoja kas ką skaito. Suprask – reklamuoja. Galvoju, kodėl gi ir man nepasidalinus RSS skaityklės turiniu. Suskaičiavau apie 20 blogų. Atmetu pažįstamus. Palieku tik gyvai nepažįstamus žmogus (na gal kažkurie ir žinau kaip atrodo). Susidaro juokingai nedaug blogų, pagal tokius kriterijus:
1. Cherry boutique – mergina emigravo ir blogo neberašo 🙁 Gal kadanors?
2. Laimės paieškos rožiniam mieste – reklamos gal ir nereikia, tačiau kriterijus atitinka (mano skaitomas nepažįstamo žmogaus blogas 🙂
3. pasivaikščiojimai tvoromis – visai sveikas požiūris.
4. arsonist’s prayers – šviežia prenumerata. Kaip autorius atrodo esu mačiusi, skaitau dar neseniai, dar nežinau ar patinka.
5. Daiktų istorijos – taipogi labai šviežia prenumerata. Labai gražias tašes autorė gamina. Vien dėl to verta prenumeruoti 🙂
6. Dinos blogas – nežinau kodėl, bet vis užmetu akį ką rašo.
7. Gyvenimo darna: skanus maistas ir baidarė – aha, žinau su kuo autorius baidarėm plaukioja, dėl to ir prenumeruoju. O šiaip tai apie maistą įdomiai ir kitaip.
8. Moi je veux vivre – ai, kaip koks meilės romanas.
Va ir viskas 🙂
O iš pažįstamų man žmonių visada rekomenduoju:
1. g12 – nu nes gerai rašo, kai nepiktas.
2. Nesąmonės – nes vienas iš autorių atranda puikių nesąmonių.
3. Bella Foto – nes būna gražių nuotraukų.
P.S. Kai pagalvoju tai aš beveik daugiau blogų rašau nei skaitau. Cha!

Sniegdienos

Tai su naujais metais visus. Ir dutūkstančiaivienuoliktaisiais ir trečiaisiais 🙂 Kaip kam 🙂
Graži tradicija – naujuosius sutikti miške. Jau kelinti metai iš eilės. Tiesa, šį kartą grįžom anksčiau nei planavom. Gi norėjom dvi naktis išbūti. Bet sinoptikai apgavo. Žadėjo žadėjo minus trylika, o davė nulį. Tai menkas malonumas prabusti šlapdriboje. Drėgnokoka kiek. Ot tie sinoptikai. Bet vistiek buvo labai linksma. Vyra kasė mišką.

Stumdėm mašiną, ir džipą, kuris atsirado iš kažkur ir užsimanė padėti. Bet nėra to blogo, kad neišeitų, tad grįžę sau smagiai suvakarojome ir čia.
Sniegdienos. Delfis rašo, kad sniego danga storiausia per 50 metų. Kadangi aš tiek negyvenu, reiškiasi oho, pirmą kartą mano gyvenime taip. O pradinukiška atmintis paišo, kaip klampidavau sniege iki kaklo. Matyt meluoja ta atmintis, arba piešti nemoka.
Vakaro pramogos. Priparkuokime mašiną. Tai pasiseka tik su kažkokio kaimyno pagalba. Ryte pasiekia garsai pro langą. Ne, ne tie neužsivedančio variklio inkštimai. Kiti. Prasisukančių ratų.
Metų horoskopai žada įpatingai ypatingai (gal reikia nustoti daryti šią klaidą) gerumo metus. Laukiu atvėrusi visus kanalus ypatingo gerumo priėmimui. Miau.

Bėga ir atbėga

37.2 laipsniai temperatūros. Skaudanti gerklė, krūtinė ir balažin dar kas, bėganti nosis.  Bet argi tai priežastis atšaukti savaitgalį miške, kur miegama po atviru dangumi ir šildomasi laužu? Juk naujuosius reikia pasitikit, o senuosius palydėti.
2010-tieji buvo keisti. Per tuos metus dažniau buvau nelaiminga, nei linksma. Daugiau verkiau nei šypsojausi. Kodėl? Ak, nežinau, dvasinės krizės 🙂
2010 – bedarbystės metai. Vis dar pareigingai minu darbo biržos slenkstį. Tie autoriniai darbeliai tai daugiau uždarbis laisvalaikiu nei darbas.
Svorio nenumečiau, šukuoseną pasikeičiau tik užvakar. Gyvenu su tuo pačiu, ten pat, taip pat.  Knygų perskaičiau panašiai kaip ir užpernai. Vis dar bandau tapti ryža.  Ar tai vadinama stabilumu? :))
2010 metais priėmiau du iššūkius. Vienas – leistis į tą kelionę. Kitas – įveikti tą kelionę. Super.
O ko linkiu sau ateinančiais? Neimti į galvą taip tylos, kuri pravirkdo labiau nei pikti žodžiai. Į nuotykius nerti iš dar aukščiau ir tiesiog gyventi 🙂

1242

Šiuo metu skaitau “Tuštybės mugę” ir prabundu naktį suvokusi, kad sapnuoju diktuojantį balsą. O diktuojantis balsas diktuoja kažką tokio:
“ji labai džiaugėsi, kad tarnaus pas ledi Kroli. Suderėto atlyginimo užteks, kad galėtų savo dukrą išleisti į ne pačią prasčiausią mokyklą. Geros manieros – kelias į aukštuomenę. Deja, vargšė nežinojo, kaip jai teks nusivilti. Juk ponia Kroli niekada nemoka algos. Darbuotojai neišsibėgioja, nes vis tikisi sulaukti atlygio, o kai jau būna per vėlų, šių laukia visiškas žlugimas. Tuo tarpu dama apsukriai  pasipusto padus nuo visų kreditorių. Patogiam gyvenimui pinigų nereikia, būtinas tik žavesys ir apsukrumas.”
Keistokokas tas diktavimas. Įdomu tik, tas diktuojantis balsas kam priklausė šiame sapnų pasaulyje.

Tyrimas

klausk.salomeja.net gavo vieną klausimą. Atsakymą žadu, tačiau ketinu dar kiek pagalvoti, su žmonėmis ta tema pakalbėti. O kol kas noriu jūsų paklausti:
merginos, kaip jūs sužinote, kad vaikinai jus myli?
vaikinai, kaip jūsų merginai žinoti, kad jus aplankė meilė?
Klausimai paprasti. Jei pakomentuosite (nebūtinai apie save, galima ir abstrakčiai), tai  man duos peno pamąstymams. Tik tiek. 🙂 Taigi?

Mėnulio naktys

Kadaise rašiau, apie gyvenimo fiziką: tiesiai ir tolygiai, jei neveikia kiti kūnai. Aukštyn ir žemyn, jei veikia įvairūs veiksniai.
Taigi, jaučiuosi nuokalnėje. Ko gero jau pačioje giliausioje. Ar žvilgtelėjus į aną datą galiu teigti, kad manoji sinuso banga yra du metai ir dabar kilsiu kilsiu kilsiu?
Ko trūksta žmogui, kuris yra mylimas, apgaubiamas nesibaigiančiu dėmesiu, saugomas. Ko trūksta žmogui, kurio ašaros nušluostomos, baimės su kuoka išbaidomos, abejonės sutrypiamos, o savimeilė nuolatos glostoma. Tai ko gi trūksta man, kuri visa tai turi?  Gal tiesiog, kad ta nuokalnė pasibaigtų. Gal, kad būtų mažiau dalykų, kuriais reikia pasirūpinti. Cha, Salomėja, bėgike netapsi. Tu pati. Tik pati! Ir atgal nesigręžiok, juk žinai kas tada būna. Druskos galima ir nusipirkti.
Mėnulio naktys! Mėnesiena! Ar aš jau matau įkalnę, ar man tik vaidenasi?