Ir Salomėja užsiima alchemija

PinkCity rašė, kad lūpų balzamas yra tas dalykas, kurį pasiimtų į negyvenamą salą. Man jis irgi labai svarbus, nes tokį daiktą panaudoju apšerpetojusiai nosiai (jei taip nutinka), antakiams suglostyti, rankoms jei netikėtai išsausėja (pvz., nusiplovus kokiu piktu muilu), plaukams jei po ranka nėra kitos suvaldymo priemonės. Pastaruoju metu balzamo indukyje nešiojausi svietmedžio aliejų.  Skalsus daiktas. Tokio indo nesuvartojau per visą žiemą, kiekvieną dieną tepdama rankas ir kartais visą kūną.
Bet gi nebūčiau moteris jei nesinorėtų man visokių šakar makar dar daugiau. Ta proga štai šiandieninės alchemijos produktai:

Procesų nerašysiu, ką čia – viskas ištirpinta karšto vandens “vonelėje”. Proporcijų nerašysiu, nes net nenumanau. Aš iš tų, kur ir maistą gamina ir balzamus daro ir gyvenimą gyvena “iš akies”.
Tas geltonas yra pagamintas iš sviestamedžio aliejaus, kokoso aliejaus, kakavos sviesto, raudonųjų palmių aliejaus, bičių vaško, ricinos aliejaus, abrikosų kauliukų aliejaus.
Tas rudas yra pagamintas iš sviestamedžio aliejaus,  kakavos sviesto, kakavos, kokosų aliejaus, bičių vaško, ricinos aliejaus (šito kai šliūkštelėjau netyčia…), abrikosų kauliukų aliejaus.
O bičių vašką šiandien kaip juokingai pirkom 🙂 Einam turguje pro medaus tetas, klausiam ar vaško neturi. Viena sako ne, tik žvakių, o kita sako, kad truputį turi. Ištraukia iš kažkur kelis gabaliukus ir sako: šitas va keturi litai, šitas du, na o šitas litas. Pasiėmiau abu tris 🙂 Beje, vašką yra sunkiausia ištirpinti. Jei ne jis, tai visas šakar makar tetruktų 3 minutes vietoje kokių 10 🙂

Apie įstiklintus balkonus

Mūsų dažnai klausė, ar nesiruošiame įstiklinti balkono. Ne. Tikrai ne. Man įstiklintas balkonas tėra lauko sandėliukas. Vieta, kur pasidedi visokį chlamą, kuriam nerandi vietos namuose. Ar mums reikia sandėliuko? Lyg ir reikėtų, bet ne lauko lopinėlio sąskaita. Šiandien taip smagu. Visą rytą su knyga mėgaujuosi saulyte. Ar tai daryčiau šiltnamyje-sandėliuke? Labai abejoju.
Visi renkasi taip kaip jiems patiko labiau. Aš visada norėjau balkono. Mūsiškis didelis, bet dar nejaukus. Labai žemi turėklai nuolatos verčia jaustis taip lyg tuoj tuoj bus šlept. Nesinorėtų, vienok ketvirtas aukštas, antrok šaligatvis apačioje.
O Kitutė net prisimerkus mėgaujasi kailiuką kedenančiu vėjeliu.

Juokingiausia merginų šukuosena

Šiuo laikotarpiu (kokie 2 metai) man pati juokingiausia yra kuodo šukuosena.

Juokinga, nes šiuos šukuosenos savinininkės galvoja, kad čia labai stiliova. Nu tikrai tikrai, ir vaikšto kas antra “madistė”. Mes tokias vadinam ŠMC, nes kai eini pro ŠMC lauko kavinę tai ten 80proc damų pasidabinusios tokiais kuodais. Kakariekū.
O kokia šukuosena mano mylimiausia? Tokia, kurias vadina “out of bed”. Ypač todėl, kad ant kiekvieno jos atrodo skirtingai.

Kodėl man patinka gyventi

“šimtas metrų nuo senamiesčio”. Ir čia ne Palangos bobulių žargonu, kurioms iki jūros visada ne daugiau kelių dešimčių metrų.
Nes man patinka miestas. Patinka popietėmis klajoti po senamiestį. Džiaugiuosi, kad nereikia sėdėti darbe, patinka, kad viskas vienoje vietoje. Knygynai ir geriausios miesto humanos visai čia pat. Vakarais nereikia taxų ar toli pėdinti namo. Nes visada norėjau gyventi, ten kur gyvenimas. Man jau stoties rajone dėl šių priežasčių labai patiko. Dabar lyg ir netoli nuo ten, bet dar centriau, jaukiau, smagiau.
Man patinka vasara ir miestas. Lai kiti džiaugiasi rudeniais ir vienkiemiais 🙂

Seksizmas ir kitokie pavasariai

Įdomių žmonių gyvenime pasitaiko sutikti.
Štai vienas šiandien sakė, kad niekada nematė pypkę rūkančios moters.
O kai g kalbėdamas apie remontą pasakė, kad mes su Salomėja čia grindis dėjom per tiek ir tiek laiko, tai kitas žmogus išreiškė pastabą, kad gerai, kai yra tokia moteris, kuri padeda. Nu atsiprašau. Nepriėmiau viduje tokio komplimento. Aš gal tik šiaip ne gražuolė, bet įgali, jei ką.
Kadaise, prieš keliaujant į eurožygį tas pats žmogus buvo išreiškęs abejonių dėl moterų pajėgumo tokiame žygyje.
Sako, Lietuvoje į darbą negali nepriimti dėl visokių diskriminacinių dalykėlių. Gal ir negali, bet o jei pasakai potencialiam darbdaviui, kad ne jo reikalas iš ko aš gyvenu? Suprantu, ne tik jam smalsumą kelia žmonės, kurie nesako, kad valdžia bloga ir reikia emigruoti. Per visą savaitgalį apie emigraciją kaip svajonę girdėjau iš kelių skirtingų žmonių.
Aš emigruočiau. Bet tik tada, kai dėl klimato atšilimo pas mus pasidarys amžinas ruduo. Nes kai tokie orai, tai tik džiaugtis gyvenimu, ar ne? Šiandien su Kitute atidarėme kojų deginimo (prieš saulytę, o ne kokioje kepsninėje) balkone sezoną 🙂

Oras, dviračiai, dulkės, Kitutė, šviesa, telefonas na ir t.t.

Labas,
ar jau mėgaujiesi pavasariu? Aš tai taip pat. Kas dieną tikrinu meteo.lt ir džiūgauju, kad dar ir ryt, ir poryt ir po poryt bus šilta. Jėga? O Kitutė kiekvieną rytą sąžiningai sulaukia kol atsikelsiu ir atsivilksiu į darbo vietą, tiksliau prie baro, ir sako: įleisk į balkoną. Ir aš įleidžiu.
Žinai, teisybę sako, kad prie gero greitai priprantama. Bet kita vertus… Eina sau kokiame urve mes seniau gyvenome. Čia atsikrausčius sunku buvo ryte miegoti, kaip šviesu… Dabar atrodo normalu, nei ten labai šviesu nei ką :).
Materialinės naujienos: turim jau keturias barkėdes, todėl galim kviesti svečius. Nepaisant to, kad neturim dar grindų ir dar daug ko. Bet kam tai rūpi. Jau kelias savaites turiu naują telefoną, kurio dar nemačiau. Ką tik daugiau nei dvigubai pigiau nusipirkau naują Irvingo knygą. Vis dar ieškom raudonos sofos. Gal žinai kam nebereikia? Už stalą gavome 3 šokoladus. Knygų lentyną kada nors darysim patys.
Aš vis dar su paniška baime žiūriu į važinėjimą dviračiu Vilniuje (čia tau ne koks Hamburgas, ar Paryžius, čia dviratininkai yra priešai visiems – ir pėstiesiems, ir vairuotojams, ir net kitiems dviratininkams), bet jau svajoju apie naują kelionę kur nors. Ir dar vis dar reikia dviračio treniruoklio. Neklausk kam – užgaida.
Gaunu daug gražių atvirukų, kompas kaista nuo nuolatinių dulkių, skaitau rečiau.
O biurokratai pasirodo visai nėra blogi, jie tik lėti ir pikti pasidaro, kai juos skubini.
Tai kaip ir viskas. Rašyk dažniau.
Salomėja