Nuo vištų perekšlių mane tiesiog purto

Na negera aš. Pikta. Bjauri. Bet nu purto ir norisi kiek išsilieti.
Išsitraukiau Aukštikalnytės “Mama Afriką”. Du metus namuose mėtosi, o aš dar neprisiruošiau perskaityti. Ir po pirmų trijų puslapių nežinau ar perskaitysiu.
Kodėl?
Nes tie trys pilni puslapiai yra apie:
-kokios vargšės yra diplomatų žmonos;
-kaip sunku yra diplomatų žmonoms;
-kaip sunku yra moteriai;
-kokios mes moterys vargšės, laikom namus ant pečių ir niekas nepadeda;
-mes ištekėjom už diplomatų savo noru ir dabar turime kentėti;
-na ir taip toliau ta pačia gama.
Net nupurtė. Visų pirma tai jei nepatinka vyro gyvenimo būdas tai netekėk už jo. Jei labai jau nori tekėti, bet nepatinka vyro gyvenimo būdas – gyvenk savo. Skraidysit vienas pas kitą kas antrą savaitgalį kol išsiskirsit, arba ateis senatvė kartu. Nenori užsikrauti ant pečių namų – pasisamdyk žmogų ir eik gulėt į paplūdimį. O ne kut kudak kut kudak. Nori gyvent už didele vyrelio algą, tai neverk. Mol, maždaug niekas neatsižvelgia į mūsų norus ar karjerą ir išsilavinimą išsiųsdami vyrą… O kodėl turėtų atsižvelgti?
Daugelis moterų pačios šoka į perekšlių kostiumą. Štai skaitau vienam forume apie maisto taupytojas, kurios šneka apie tai, kad va mes su vaiku tai ir košytę galime valgyti, ar daržoves, bet gi vyrui reikia kepsnio… Tai lai eina ir susimežioja, ko čia kudakuot?
Arba pasigimdžiusios neleidžia vyrui padėti, nes geriausiai viską moka pačios, bet vis pasiskundžia kaip vienom reikia laikyti namų frontą. Bet jeigu jos pradingtų tai nieko labai blogo ir nenutiktų, tėtukas puikiai susitvarkytų.
Ir dar vienas baisiai nervinantis moterų ir merginų bruožas yra “nieko nesuprasti”. Pvz., kompanijoje pradeda vaikinai diskutuoti apie kokį nors techniškesnį reikalą ir tuoj kuri nors kitai sako “ai tie vyrai… geriau papasakok kur batus pirkai”. Na tai gal “nieko ir nesuprantame” nes neklausome? Neįdomu? Tai dar blogiau – nesidomėti tuo kas aktualu tavo kompanijai.
Man keista, kad moterys nori lygių teisių bent jau darbuose, pvz., gauti vienodą algą su vyrais ar turėti tokias pačias galimybes įsidarbinti, tačiau nuolatos seksistiškai save išskiria. Mes. Moterys. Pur pur pur. Jūs. Vyrai. Kut kudak.
Kaip save pasaulyje matau aš? Kaip Salomėją. Salomėjai rūpi daug moteriškų dalykų, Salomėjai rūpi šiek tiek mažiau vyriškų dalykų. Salomėjai labiausiai rūpi žmogiški dalykai. Salomėja kaip žmogus, o ne kaip moteris, pyksta jei reikia nuolatos pačiai nudžiaustyti skalbinius. Salomėja, kartais piktybiškai naudojasi tuo, kad kitam geriau sekasi išgręžti skylę, ar nuobliuoti lentą. Bet ne dėlto, kad tas kitas yra vyras.
Beje, Salomėja baisiai nemėgsta, kai ją pirmą praleidžia pro duris.

Joninės su pliusu

Pirmą kartą šiais metais mane įkalbėjo sėsti ant dviratuko. Na ir nieko. Užpakalis tik šiandien sako, kad ne koks tas takelis Nemenčinės plente.
Keturių linksmučių žmogelių kelionė. 22km į vieną pusę. Tikslas – miškas su upeliu.
Išvada – telefonas su GPS gerai tuo, kad nauneiminiam upeliui pasirodžius esant grioviu, žinojome tą faktą, kad čia jis ir yra. Bet kam tie upeliai? Tobulas miškas, kompanija, maistas, alus. Palapinę pasistatėm, bet neprireikė – gera buvo aplink laužą. Neprireikė nė purškalo nuo uodų. Į telefoną įsirašiau eksperimentavimui programėlę skleidžiančią uodams nepatinkantį garsą, bet kad jų nebuvo, tai neteko išbandyti. Erkių buvo. Aš (valio valio) išvengiau.
Jau yra vovieraičių ir mėlynių, dar yra žemuogių.
Didysis atradimas – tešlos ant pagaliuko kepimas. Nom nom nom.
Kitos dienos klausimą kada važiuosim namo išsprendė popietinis lietutis. Tad apie 18 jau buvome namie. Daugiau tų Joninių!

Arbušio populiarumas ir kiti žodžiai

Priminė man mylimus raktinius žodžius. bet kiek nedaug jų šį kartą. Vėl vien tik kaip ištrinti FB :(.
Čia tiek keli įdomesni “analytics” perliukai…
“aleksandro didziojo papugos kokia jusu nuomone” – pažiūrėjau paveiksliukus. Na gražios tokios. Spalva man labai patinka, o skonis katytėms patiktų. Tiek tos nuomonės.
“ekologija dievas” -kieno? Nieko blogesnio šis dešimtmetis už ekologiją neišrado.
“kaip man nusibodo tas darbas” – suprantu, palaikau.
“ryža spalva yra raudona?” – nu labas! Raudona spalva yra raudona. O ryža yra oranžinė 🙂
“tekintojo pradziamokslis” – net smalsu pasidarė, kodėl pas mane toks atvedė.
O kodėl pavadinime Arbušis? Va kodėl:

Ir čia ne vienu kartu. Pastebiu jau visą mėnesį 🙂

Tai galėjau susapnuoti

-Laba diena, ar čia ponia Salomėja?
-Mmm, na taip.
-Skambinu jums iš Y knygyno. Jūs esate mūsų klientas, ar ne?
-Na nežinau, galbūt, esu kartą pirkusi knygą.
-Kiekvieną mėnesį ir kiekvieną metų sezoną mes organizuojame loterijas.
-Manęs nedomina.
-Jūs nesupratote, jums nereikia nieko daryti, jūs jau laimėjote didįjį vasaros prizą.
-Ir kas tai yra?
-Po vieną knygą iš kiekvienos mūsų knygyno kategorijos. Iš viso septynios knygos.
-O ir kokios?
-Na pavyzdžiui iš jaunimo kategorijos knyga apie robotų planetą. Dviems kyborgams gimė žmogus. O kas tai yra jie nežino. Žmogus, kuriam reikia maisto ir oro, ko robotų planetoje yra labai mažai, ir ten prasideda to žmogaus, tiksliau mergaitės nuotykiai.
-Mhm.
-Poeziją atstovauja Mukitakio knyga “Aitvarai”, dar viena detektyvinė knyga. Čia teks sekti laikraščio žinučių pėdomis ir išaiškinti nusikaltėlius. Tikrai labai puikus prizas.
-Aha ir viskas už dyką? Nieko nereikės mokėti, nei už pristatymą nei už dar kažką?
-Taip viskas už dyką. Jums dabar tereikia pasakyti, kad sutinkate gauti prizą. Matote, visi mūsų pokalbiai įrašinėjami ir jei žmogus nenori, mes negalime naudoti psichologinio spaudimo.
-Gerai, aš sutinku, jei nieko nereikės mokėti.
-Sutinkate gauti prizą?
-Taip, sutinku.
-Jūs gyvenate Švento Stepono gatvėje?
-Taip.
-Ar tiks jei kurjeris pristatys prizą šiandien tarp penktos ir šeštos?
-Taip, tiks.
-Tiesa, dar vienas niuansas.
-Taip?
-Šio prizo priedas yra briedis.
-Kas?
-Briedis. Stambus elninių šeimos žinduolis.
-Aš nenoriu jokio briedžio. Jis koks? Pliušinis, popierinis?
-Ne, pats tikriausias briedis.
-Man jo nereikia.
-Deja tai priedas prie prizo.
-Nu atsiprašau, kur aš tą jūsų briedį dėsiu?
-Bet kur, galite vestis į parką, jis nereiklus, ėda žolę. Tiesa dar turėsite pasirašyti, kad nenaudosite jo maistui. Tai retas, saugomas gyvūnas.
-Ne, aš nesutinku, nereikia man jokio briedžio. Aš gyvenu bute, kur aš jį kišiu?
-Jūs nebegalite nesutikti, jūs patvirtinote, kad sutinkate gauti prizą, o briedis yra priedas.
-Kai aš sutikau jūs nesakėte, kad prizas yra briedis.
-Briedis nėra prizas. Prizas yra knygos. Septynios. Briedis yra tik priedas.
-Ne aš nebenoriu tada jokių knygų.
-Jūs nebegalite atsisakyti, kurjeris atvažiuos po pietų.
-Galiu, nieko nepriimsiu.
-Taisyklės yra taisyklės, jūs sutikote ir šiandien gausite dovaną bei priedą.
-Eikit šikt.
Bet nesusapnavau. Taip tiesiog nutiko viename Salomėjos paraleliniame pasaulyje.

Ar moki parduoti savo prekę?

Jau ne kartą sakiau, kad mėgstu skelbimus. Tai man įdomiau nei delfis ar feisbukas. Pagal mėgiamumą galėčiau suskirstyti:
knygų skelbimai (mėgstu sena.lt ir supermamos forumo skelbimų skilties knygų temą);
darbo skelbimai (visokie cvonline, bet labiausiai tai cvbankas, nes ten labai juokingų dalykų randu);
butų nuomos skelbimai (alio.lt);
butų pardavimo skelbimai (alio.lt ir aruodas.lt);
fauna (belekur).
Priklausomai nuo aplinkybių dar teminiai skelbimai, pvz., dabar šukuoju viską ką sugalvoju ieškodama pigios raudonos arba žalios sofos.
Kodėl man patinka skelbimai? Labai įdomu kaip žmonės parduoda prekes, arba darbus. Na kad ir šis. Paprasčiausias belangis rūsys. O kiek privalumų vardina pardavėjas. Kadangi skelbimas kada nors dings tai nukopijuoju keletą informacijos detalių istorijai:
“Parduodamas nestandartinis butas-vip slėptuvė pačiame Vilniaus centre (prie pat Gedimino prospekto), butas įrengtas įpatingo saugumo patalpose. Jos buvo pritaikytos atlaikyti aviacijos antpuolius ir kitus
kataklizmus, kas ypač aktualu šiandieniniame pasaulyje 😉
…
Po branduolinio sprogimo ilgi laukimo metai neužtruks prabėgti žaidžiant biliardą, šaškes, monopolį 😉 Puikiai fizinei ir emocinei būklei palaikyti įrengtas SPA centras – pirtis. Ryšį su išoriniu pasauliu palaikyti padės internetas bei nemokama kabelinė televizija. O dabar apie maloniausius dalykus – BUTO ŠILDYMAS
KAINUOJA 0,00 LITŲ. Jūs supratote teisingai 0,00 lt. Dėl savo puikios strateginės vietos patalpos šildymo nereikalauja.”
Na o pamenate šį? Va kodėl man patinka skelbimai :).
Darbo skelbimuose pasitaiko dar linksmesnių dalykėlių. Tikrai tikrai :).

1469

Labas, Tas Kuriam Rašau Laiškus!
Kaip gi gyvuoji? Karščiai jau praėjo tai gali lengviau atsidūsti. Teisybę čia teta viename žurnale rašė, kad lietuviai nemoka elgtis, kai ~30 laipsnių karštis laikosi daugiau nei savaitę. Jie nemoka nei gerti pakankamai, nei dengtis galvą, nei tinkamai vėdintis… Teks išmokt :).
O savaitgalį buvome Ukmergėje. Žinai, kai aš sakau “mūsų kaime”, “taigi aš iš kaimo” ir pan., tai paprasčiausia nepikta saviironija. Nei aš manau, kad mūsuose yra ne kaimų, nei kad vienas kaimas didesnis už kitą. Tačiau didžiausioje Ukmergės “Maksimoje” pasijutau, kaip kalvarijų turguje. Rimtai. Visi lipa per galvą, stumdosi, griebia daiktus, šūkalioja. Fenomenalu, nes kokiame nors to paties miesto IKI taip nėra. Hm.
Dar viename žurnale skaičiau apie kažkokią moterukę. Perekšlę tokią. Vis interviu pareikšdavo, kad labai nori daug vaikų. Visai ne dėl to ji perekšlė. Dėl to ji tik moterytė norinti daug vaikų. Perekšlė ji man tapo dėl žodžių, kad nori tokio vyro, kuris galėtų sau leisti išlaikyti daug vaikų, na bent du. Va čia net springtelėjau. Na atsiprašau. Nesu feministė, bet man atrodo moteris planuodama vaikus turi susiskaičiuoti ar pajėgs viena juos auginti. Vyras su gerais finansais yra puiku nuostabu, bet jis visada gali gauti širdies smūgį nuo persidirbimo. Ir kas tada? Man regis teisingesnė mintis būtų “noriu daug vaikų, kai tik galėsiu jais pasirūpinti iš karto prisigimdysiu, ir kaip nuostabu būtų jei mano būsimo vyro lūkesčiai sutaptų ir džiaugtųsi vaikų darželiu namuose ir man padėtų ir rūpintųsi, kad šeimai nieko nepritrūktų”. Bet aš gal mažai suprantu apie pasaulį, tiesiog visada buvau mokoma pati savimi pasirūpinti ir kitiems padėti, ir pagalbos kuo mažiau prašyti.
O aną sykį ant mūsų laiptinės durų prikabino reklamą, atseit priemonė katėms/šunims nuo erkių ir blusų. Priemonė yra gintariniai karoliai. Atseit erkės bijo sakų kvapo, o įsielektrinusiame kailyje nesilaiko blusos. Taip jau ir matau erkutę, kuri verkdama spūdina iš miško, mol nes sakai jai smirda. O sesės lietuvaitės ilgakasės gali nesibaiminti laimo ligų, jei tik nepamirš močiutės karolių. Et. EkoDebilai vėl siaučia 🙂
O tu dažnai prisimeni žmones iš praeities? Buvusius bendradarbius, kurių net pavardės neatgamini, mylimuosius, suolo draugus, darželio lovos kaimynus?
Griebk bėgančią vasarą ir iki!
Salomėja

Ką daryti su blogais žmonėmis?

Na aš ne apie tuos, kurie žudo dėl malonumo ar plešia iš gryno godumo. Ne tuos, kurie prievartauja.
Apie tuos kitus, kurie nepritampa, kurie tiesiog blogi.
Ypač žinant aksiomą, kad žmonės nesikeičia. Nors ir bando. Nors tikisi, apgaudinėja save kol pavargsta ir kitus, kol turi noro.
Blogi žmonės nesuprantami visiems kitiems. Jie dažnai kliūna mokykloje, tampa apkalbų objektais darbe, neturi daug draugų. Jie kažkokie ciniški, jie nelabai gražūs. Jie blogi jau vien tuo, kad nemoka žerti itališkų komplimentų, visur, visada, dėl visko. Nemoka nutylėti jei kas nors nepatinka ir šypsotis įžeisti. Jie tiek kartų buvo nuskriausti, kad net menkiausios skriaudelės nebemoka atleisti. Jie savotiški skeptikai nepuolantys stačia galva. Jie jau net nebemoka rodyti fizinių švelnybių. Gi sakiau – blogi žmonės. Blogi ne piktumu, o tiesiog… Kaip koks pasaulio brokas. Kodėl taip griežtai? Nes kitiems su jais blogai. Blogi žmonės stengiasi šlietis prie panašių, deja su jais paprasčiausiai blogai. Blogi žmonės, keista, bet yra patiklūs ir naivūs. Jie patiki.
Blogi žmonės nėra pikti. Kartais jie tiesiog pasitraukia. Iškelta galva antispūdina į savo kampą. Kartais būna atstumti. Niekada dėl to nepyksta ir žino, kad tai dėl jų pačių.
Ką daryti su tokiais blogais žmonėmis? Izoliuoti mokyklose? Nebendrauti? Nekalbėti? Priversti susirasti darbus, kuriuose nereikia bendrauti su kitais? Įtikinti juos, kad gyventi vieniems būtų geriausia išeitis visiems kitiems? Visada priminti, kad jie yra blogi? Juk humanistai vaidinantys, kad visi žmonės yra lygūs tiesiog negyvena su tais blogaisiais.
O ką daryti kai tu pats esi blogas žmogus?