Salomėja keistokas žmogus. Tai dingsta, tai atsiranda…
Aha, vakar buvom kino teatre ir žiūrėjom “Marsietį”. Norisi pasižymėti kelis punktus, gal kažkada padės išgyventi.
Nežinau kiek čia jūsų pastebėjo, kad neparašiau 1012 įrašo. Aš tai tikrai šitai nešioju savyje. Ne tai, kad nėra ką papasakoti. Daug parašiau vasaros reziumė įraše. O po to spalvų taip pat gausu. Maždaug taip.
Ir palinkėt sau daug galiu. Sportuot. Mylėt. Mažiau ėst. Nepasiduot kitų žmonių blogoms emocijoms. Nepalaikyti nieko neduodančių ryšių. Atrast dar truputį savęs. Plačiau dairytis. Sukovot su baimėmis. Neimt į galvą, kad tavo pomėgius laiko menkesniais. Būti įžūlesne. Nesušalt. Ir dar daug.
Bet neparašiau. Nepalinkėjau. Nes gal niekiviskmėjinėjimams laikas į pensiją? Dinozaurai gonna dinozaur?
Jau daug metų skaitau įvairius blogus. Anksčiau vienus, po to kitus, dabar dar kitokius. Bloginimo pradžioje skaičiau beveik visus minimus Blogoramose. Po to tuos, kurie rašo apie IT, pažįstamus ir šiaip šį tą. Dabar skaitau ir beauty blogeres, blogus apie knygas ir vėl gi šiaip šį tą.
Ir nors metai bėga, tinklaraščiai keičiasi, aš suprantu, kad mane vis dar baisiai erzina vienas dalykas: kai blogeriai rašo Man. Kreipiasi į Mane iš didžiosios raidės. Tas vienaskaitos antrasis asmuo taip rėžia mano jautrią ausį. Aaaaa.
Tarp kitko, žinokite, aš ir knygose nemėgstu, kai rašytojas kreipiasi į mane, o ne į mus. Kažkaip man malonu manyti, kad dabar šimtai mūsų, mielųjų skaitytojų, skaito tą patį vienu metu.
Šiaip jau esu asmenybė. Aš aš aš! Bet va šitoje vietoje man patinka būti minia. Mes mes mes!
O mano niekiviskmėjinėjimams jau greitai bus 8 metai. Ir žinot kiek čia įrašų paskelbta? 1244! Lyg ir . Ir žinot kiek kartų aš esu per tą laiką niekiviskmėjinėjus apie tai, kad noriu raudonų plaukų ir žalių akių? Aš nežinau, bet kasmet po kokius du tris, ne?
Hurray! Ir visa tai aš jau turiu. Matyt atėjo laikas.
O šiaip ruduo. Priešgimtadieninis, tai visokių minčių kyla, žinote.
Bye, Vasara! Sako, kad kai liūdna kai kažkas baigiasi, reiškia, kad buvo gerai. Aš tai sakyčiau, kad ši vasara buvo viena geresnių ever. Net nežinau kodėl, tiesiog smulkmenomis gal? Kiekvienais metais laukiu to metų laiko, o jam bėgant visada jaučiu, kad prašvaistau laiką veltui, kad ne tam vasaros norėjau. Šiemet kitaip. Šiemet visko tiek daug buvo, kad net tenka griebtis visokių facebookų idant prisiminti.
Pvz., birželio pradžioje plaukėme baidarėmis. Man net neįtikėtina, nes po to tiek daug vyko, kad šį faktą tikrai atsiminiau tik knisdamasi po archyvus.
Gyvenimas gerėja. Pastaruoju metu vis neatsistebiu, kad negėrimo mada populiarėja. Natūraliai, be jokių kvailų lažybų ar mestų iššūkių. Jau ne kartą dalyvavau šventėse, kuriose nebuvo alkoholio, arba buvo labai mažai ir niekam neatrodė, kad va dabar tai bus nelinksma, nesiriš kalba, ar nebus ką veikti. Bet gal čia tiesiog pasikeitė mano aplinka? Kita vertus aš ir ne tik aš gretinu tai su vis didėjančia sportavimo mada. Koks ten alaus, jei ryt ryte norėsi prasibėgti 5km? Taip pat ir gamintojai bei pardavėjai rūpinasi negeriančiųjų meniu. Tikiuosi dar po metų bus dar didesnis pasirinkimas skanių gėrimų be laipsnių. Jau turim tikrai gerą baltą, dabar trūksta tikrai gero tamsaus.
Juodieji pokštai. Užsukame aną dieną pas vyro močiutę, o ji sako: “Ponia -ienė kokia pasikeitusi!”. Kadangi ponia -ienė ten buvo tik ji, tai ir klausiu: “Pasikeitėt, gal kirpykloje buvote?”. – “Ne, čia tu pasikeitusi!” – “Kad aš ne -ienė – sakau – taip kad…” – “O kas?” – “Tai Misė” – “Mes neprižįstam jokių Misių” – sako. Ir aš nelabai žinau kas tie mes, kažkiek jaučiuosi apkalbėta ir suku galvą kas čia dar manęs nepripažįsta ir kam užkliuvau. Tai imu rankinę ir sakau: “Eisiu jei jau nepripažįstama”, bet viską nuleidom juokais, nes nesu jau aš tokia bjauri kaip atrodau. Ir aš vis galvoju, kodėl žmonėms geriau būtų ponia ienė su žiedu ant dešiniojo piršto, plonutė ir mėgstanti kepti kotletus, bet ne štai Salomėja, kuri gal ir nelabai vykusi, bet vistiek su ponu anūku išgyveno ilgiau nei bet kuri kita 😀
Vakar mylimasis išpildė mano daugiametę svajonę ir visai netikėtai parnešė žalius akių lęšius. Ojėj kiek mes vargom, kol įsidėjau ir valio valio, kad ir trumpai bet mačiau savo akis tokias, apie kokias sapnuodavau kai bandydavau įsivaizduoti save gražią. Mmmm! Bijau, kad jei išmoksiu kada tuos daiktus įsidėti, tai prasidės manija nauja.
Mielai prasidurčiau dar skylę ausyje, bet labai tingiu gydyti po to, nes kas dieną dėvint šalmą tai labai sunku daryti. Ir dar man reikia naujos rankinės/kuprinės bei kompiuterio, kurį aš jau nusižiūrėjau, tik šiek tiek eurų reikia pataupyti. Tai tiek.
Štai mūsų kelionės vaizdelis iš toliau:
Kai pasižiūri, tai siaube siaubeli, kokia ta Lenkija didelė. Šitiek per ją reikia grūstis, kad kažkur nuvažiuotum :). Na, bet ir kelelis Slovakojoje bei Čekijoje buvo ilgas, nes oi vingiavom serpantinais ir kitokiais vingiais. Pažiūrėkime iš arčiau į tai kaip gi mums sekėsi.
Paskutinis mano įrašas vadinasi “Kaip mes į Saremos salą motociklais važiavome”, tad šis turėtų vadintis taip kaip ir pavadinau. Nes važiuosim. Kažkur. Iš pradžių planavom keliauti paskutinę mėnesio savaitę ir pirmą kito, tam, kad prarasti kuo mažiau darbo valandų iš kiekvieno mėnesio. Darbai galvoja kitaip ir nukėlėm išvyką į 31 dieną, nes gi ir pilnatis tuo pačiu, bet regis, darbai dar pastūmės reikaliukus kelias dienas tolyn.
O dar mes planavome pasišauti į keltą, nukeliauti į Kylį ir iš jo tęsti kelionę per Vokietiją, Lenkiją – namų link. Čia buvo mintis, na kad nereiktų du kartus per tą sudėtingą atkarpą (Lenkijos sienos kirtimas) važiuoti. Tačiau idėja atmetėme nes: visai neįdomu dar pusę dienos iki Klaipėdos važiuoti, kai jau gali sukti ten kur reikia, taip pat keltų bilietai kainuoja tiek, kiek mums bent du trečdaliai kelionės, na ar bent pusė, benzino kainuos. O dar ir Vokietija žiauriai brangi ir nesvetinga laukiniams keliautojams.
Taigi, persigalvojom, imsim Lenkiją ir Čekiją, kurioje vienas iš tikslų yra pamatyti tai:
Tačiau apetitas auga bevalgant. Dabar jau mintys krypsta ir į Slovakiją, kas reikštų, kad norint per Lenkiją į ją nuvažiuoti teks pamatyti kalnų. Aš suprantu, kad neturiu ką apsirengti, bet nesiparinu, nes niekada neturiu. Aš suprantu, kad truputį bijau, nes visa ta Lietuva, Lenkija tarp fūrų mane itin baugina. Ir suprantu, kad truputį bijau, kad bus lietus ir lietus, bet argi pirmą kartą? Truputėlį bijau, kad nerasime kur miegoti, bet gi na juk nebuvo dar taip, kad nerastume, nors ir kaip kartais sunkiai ir vėlai tai nutinka…
Apie ką aš čia? Tiesiog linkiu sau gero kelio, palinkėkit ir jūs.
Hurray! Ir vėl gyvenime ištiko ištiktukas! O tai yra labai šauni kelionė į Saremą! Oi smagu buvo! Bet mums gi visada smagu. Primenu kitas keliones. Pasakojimas apie tai, kaip dviračiais Europą ėmėm yra čia. Apie tai, kaip mopedu sukom aplink Lietuvą skaitykite čia. Na, o automobilinė kelionė per Baltijos šalis yra aprašyta čia.
Kažkaip žiūriu, kad transporto priemonės nesikartoja :D. Kaip čia bus toliau? Apie techninę dalį, kaip visada žadėjo parašyti vyras. Tai aš galiu paminėti tik, kad keliavome 5 žmonės trimis motociklais. Nelįsdama giliau į modelius bei pavadinimus tik pasakysiu, kad motociklus gamino BMW, Honda ir Yamaha. Baisoka man buvo iš pradžių, nes mane labai neramina požiūris į motociklininkus “pats kaltas”. Pvz., jei motociklui užkiša iš šalutinio kelio, tai aplinkos akimis tai atrodo taip: “turbūt lėkė ant 150, būtų važiavęs ant 50, tai trys mašinos iš šalutinio būtų spėję išsukt”. Na, mes dažniausiai važiavom mažesniu greičiau nei leistinas. Grupinis keliavimas ir nešuliai 😀
Continue reading “Kaip mes į Saremos salą motociklais važiavome”
Sakau, kad reikia pasiruošti medžiagos metiniams naujametinias įrašams. Kada ką ir kaip :). Istorija.
Tai? Kuo?
Truputį darbu.
Truputį motociklais.
Ir kurį laiką nori nenori teko gyventi vestuvėmis. Nes tai įvykis, kurį reikia suplanuot. Smagiausia ką išgirdau tą dieną, tai buvo mūsų liudininko žodžiai: ir kaip faina, kad niekas neverčia čia žaist visokių nesąmoningų žaidimų.
Tradiciškai buvo visokių nesusipratimų, kad ir dėl dress kodo (gi bloginau) ir viskas baigėsi gerai. Iš esmės vestuvės netapo sunkiu darbu ir paskolą kainavusia puota, kurioje visi kankinasi. Bandžiau mintyse sudėlioti kiek galėjo kainuoti mūsų šventė (suknelė, batai, kojinės, gėlės, švarkas, maistas, gėrimai, pareiškimai, žiedai…). Keturženklės toli gražu nesiekiam, bet štai numatytos kelionės tai jau dabar tirpina piniginių ir kortelių turinį.
Čia mano stebuklingieji krištoliniai bateliai ir pati geriausia puokštė. Jei karalaitė išvarė našlaitę žibučių parnešti, tai aš vestuvių rytą išsiunčiau jaunikį rugiagėlių ieškoti!
Nuostabieji puikieji žiedai:
Aha, tai įvyko. Ir štai pati paparaciškiausia tos dienos foto 🙂
Na, o čia dar vienas kitas kadras iš tikrosios fotosesijos.
Meilė nugali ir apokalipsę, ar kaip ten sakoma…
