Niekiviskmėjinėjimai

Žinot dekoratyvines popierines juosteles? Washi tape, masking tape ir kaip tik jų nevadina. Mėgsta šias rankdarbistai, mėgsta postkroseriai, labai mėgsta kinai. O juostelės atsirado tai Japonijoje.

Fainos jos tokios, nes atlimpa lengvai, prilimpa gerai, puošia. Jei vis dar nesuprantate apie ką kalbu, tai štai:

Tokių būna pirkti internete, pas kinus dažniausiai. Būna ir vietinėse parduotuvės, bet kiniškos, tai yra tokios pat kaip ten. O aš vat sugalvojau, kad man reikia gaminti tokias. Su savais paveiksliukais. Pasirodo greičiau pasigamintum Buratiną mokantį kalbėti. Apie vietinę gamybą nėra ko ir svajoti. Lieka tie patys kinai. Gaminkis kiek nori. Bet tuo pačiu nesinori pirkti konteinerio vienos rūšies juostelių, visą gyvenimą tektų pardavinėti. Tikiuosi mane šis apsėdimas apleis greitai.

Šiandien man labai įdomūs du dalykai.

Pirmas, tai kuo remiantis ir kodėl paštas su muitine sulaikė siuntą iš Nyderlandų ir priskaičiavo jai muito PVM. Nors pardavėjas ir kinų parduotuvė, bet siunčia tai iš olandų. Niekas nesiteikia patikslinti kokiu nors teisės aktu, ar dar kažkuo.

Antras dalykas, tai kodėl darbo koridoriuje gali ištisą savaitę nesutikit nė vieno žmogaus, bet būtinai visiems į tuliką prisireikia vienu metu. Ar bent jau plaut puodelius, ar bent jau prisisemt vandens. Tik užsidaryk ir jau brazdinasi aplink. Ir spėju, kad kiekvienas taip pat galvoja.

Stanislovas yra mūsų Maximos darbuotojas atsakingas už pirkinių krepšelių surinkimą. Surenka juos prie kasos, ar už kasų ir bogina prie įėjimo, kur pirkėjai pasičiupę šiuos ir paleidžia suktis ratu.

Nelabai aš mėgstu Stanislovą, nes jis kažkoks įžūlus ir nelabai mandagus. Kai jo kolegos mandagiai atsiprašo braudamiesi pro eilę surinkti krepšelių (logiška, kad pirkėjai nemato darbuotojo, nes žiūri į kitą pusę, dėl to ir atsiprašo pranešdamas apie save), tai Stanislovas gana grubiai bei familiariai braunasi.

Šiandien jam buvo puiki nuotaika, tai nutarė dar labiau pabendrauti.Ir lyg manęs, lyg priekyje stovėjusios moters, klausia ar suprantam angliškai. Na, truputį, sumurmam abi lyg susitarusios.

– Aš irgi moku angliškai! – džiugiai praneša Stanislovas, – I love you, thank you, goodbye! Galėčiau važiuot į Angliją! – krizendamas nueina link kitos kasos.

Moteris šypsosi, aš vartau akis, Stanislovas suką gyvenimo ratą su krepšeliais.

Prisiminimas

Visa mūsų šeima laukia vasaros. Ir saulės, daug šiltos saulės. Katinas pamatęs šiandien saulę sukėlė skandalą, liepė eiti visiems ten ir saulintis 🙂

O pats va taip va. Kelias valandas. Nei gulėjo, nei tupėjo. Tiesiog sėdėjo, ilgai ilgai sėdėjo  ir mėgavosi spinduliais.

Laiškininkė atnešė G. laišką. Pasirašinėju. O ji manęs dar prašo giminystės ryšius įrašyti. Ir akimirką sutrikau galvodama ką čia rašyti. Draugė?

Tiesiog dalykai, kurie nėra esminiai, pasimiršta. Nes gyvenime yra ką veikt.

Prie ruso buvo geriau, sako visokie vatnikai, nupirkti troliai ir bobutės, kurios per daug televizoriaus žiūri. Ir aš kartais pagalvoju, kad būna žmonių, kurie nuoširdžiai tuo tiki. Ir tada pagalvoju, kad taip! Visgi buvo geriau. O žinote kodėl? Todėl, kad prie ruso visi buvo bent 25 metais jaunesni. Kam paauglystė, kam jaunystė, kam vaikystė. Va man buvo gal aštuoni. Nerūpestingas gyvenimas, kai mama ir tėtis viskuo pasirūpina, problemas išsprendžia, nereikia sukti galvos, kaip už šildymą sumokėti ir gali lakstyti 5 kartus per dieną maudytis upėje. Ar vėl norėčiau to? ne ne ir dar kartą ne. Geriausia yra būti ten kur esi ir eiti ten kur eini.

Jei bučiau senuliukė, tai man tikrai būtų geriau bet kas negu į nugarą alsuojanti mirtis, ar išankstinės jos draugutės – ligos.

Bet jei iš tiesų, tai geriau nebuvo. Nežiūrėkim tik į save, savo pirmas meiles, pirmus darbus, kvailystes ir jaunystes. Dabar net kiaurias telefonas turi panoraminį režimą, žvelkit plačiau.

Šiandien virtualiai teko nemažai paplepėti apie šukuosenas, pasikeitimus, amžių ir moteriškumą. Man šis žodis yra absoliučiai mistinis ir… absoliučiai neigiamas. Arba tiesiog jis pavartojamas ten ir tada, kur man kyla neigiamos asociacijos, pvz., apibūdinant moterį, kurią aš laikau vištyte supermamyte, o ne kažkokia protinga būtybe. Kalbant apie idealus (išvaizdos ir laikysenos) aš turiu vieną. Ir kai tik pagalvojau, man šmėstelėjo mintis, kad tikrai turėjau čia ją paminėti. Aha ir paieška rodo, kad beveik prieš 4 metus minėjau.  Faina, per tiek laiko mano nuomonė nepakito :). Taip, man tobulybė, moteriškiausia ir nuostabiausia moteris tėra filmo personažas, kurį sukūrė Mila Jovovič “Absoliučiame blogyje”. Ten man ji patinka visur ir visokia. Silpna, stipri, žudikė, moteris, gynėja, kovotoja.

Žiūrėjom mes čia savaitgalį “Inglourious Basterds” ir ten buvo scena, kurioje žydaitė Šosana gražinasi prieš savo žygį. Ta scena man priminė kokie senovėje buvo akių tušai.

Atpažįstat? Šiais laikai jau sunku suvokti kaip reiktų dažytis tokiu šepetuku. Aš pemenu dar kažką tokio iš vaikystės, juk visos lįsdavom į mamos kosmetinę. Ten buvo tokios formato tušas, spėju koks nors sovietinis “gėris”.

O mes gi dar išmandrėjusios, vienai nepatinka silikoninis šepetukas, kitai tas su šereliais, trečia skundžiasi, kad per didelis gi jos turimas :). Pasirinkimas nerealus. Imk susuktą kaip sraigtą, imk morkos formos, imk riečiatį, imk trumpučiais šeriukais, imk spygliuotą ežiuką. Jau vien aš kiek turiu 🙂

 

Net smalsu kaip viskas evoliucionuos toliau 🙂