Niekiviskmėjinėjimai

Nepatinka man pirmadieniai. O kam patinka, suburbuliavo visi skaitantys. Ir teisingai padarė. Stereotipiškai visi mėgsta būti pirmi. Pirmi eilėje prie gydytojo kabineto. Pirmi darbe. Pirmi savo brangiausio žmogaus mintyse. O štai pirma savaitės diena, kad ir kaip besistengtų nepatinka daugeliui. Nes vėl į darbą/mokyklą/universitetą. O tie kas neturi, kur eiti, dažai pagalvoja, kad prasidėjo dar viena beprasmė savaitė. Netgi tie kas myli savo darbą, dažniausiai visai netrokšta anksti keltis, kai vakar ir užvakar tas miegas buvo toks saldus. Ir nesvarbu, kad savaitgalį, kai gali miegot kiek telpa, atsibundi labai anksti (čia Merfis, bjaurybė kaltas).
Man nepatinka pirmadieniai, nes:
tikrai sunku keltis;
sunku vėl įsivažiuot į darbinį ritmą;
pirmadieniais darbe šalta;
dar daug liko iki savaitgalio.
O realiai kai pamąstai tai daugiau ir nėra priežasčių. Skatinkim pozityvų mąstymą. Juk tas pirmadienis nėra toks blogas:
jis neblogesnis už bet, kurią kitą darbo dieną (darbas neprasideda juk anksčiau ir nesibaigia vėliau);
nuo pirmadienio galima pradėti ką nors naujo (naujas sprendimas keisti darbą, pradėti dietą, užbaigti beviltiškus santykius);
sužinai naujienas, kurias ignoravai visą savaitgalį (man šeštadieniais tikrai ne pirmo svarbumo reikalas kas laimėjo Eurovizijos finaliuką);
dažniausiai, teoriškai, atostogos prasideda pirmadienį (juk prašymus rašome, kad eisime atostogaut nuo pirmadienio, o ne nuo šeštadienio);
nes gali aptarinėti susikaupusius įspūdžius, o jų per savaitgalį susikaupia daugiau (tik nesakykit, kad savaitgalį nenusigėrėt, arba nekepėt torto pirmą kartą gyvenime, arba nešokot parašiutu, arba pirmą kartą nepraleidot spoksodami TV, arba… įrašykit patys);
nes iki savaitgalio liko viena diena mažiau (tuoj vėl nauji potyriai);
nes prasidėjo dar viena savaitė artinanti mus prie pavasario (liko mėnesis ir pusė savaitės);
nes ši diena geras atskaitos taškas (gal jau pradėkim rimtai dirbt?);
nes liko dar daug laiko nudirbt savaitės darbus (todėl gal neprisidirbkim?:))));
ir šiaip jau baiginėjasi tas pirmadienis (kas čia jau beliko, juk kai baigiasi darbas, tai diena gali jau kaip ir nesibaigt).

Šis įrašas ne visai apie mane. Tiksliau būtų jei pasakyčiau, kad jis yra apie vardą Salomėja.
Pirma įžanga:
Vakar prisiminiau, kaip mes susipažinome su vyru. Pirmi jo žodžiai man buvo „nekenčiu poetų“ (turėjo žmogutis traumą po literatūros pamokų). Žodžiai šie ištarti buvo prieš 8 metus, virtualioje erdvėje, vadinamoje „mIRC“. Šiuos jo žodžius iššaukė labai originalus mano „nikas“ Salomeja. Mano atsakymas buvo „aš irgi“. O ką, aš irgi nemėgstu poezijos. Bet gal dėl to, kad kaip knygų graužikė nemoku jos skaityti.
Antra įžanga:
Visgi pagalvojau, kad viena poetė man visai patiko. Ir visiškas atsitiktinumas, kad jos vardas Salomėja. Smagūs, lengvai rimuojami eilėraščiai negąsdino, kai juos reikėjo mokytis mintinai. Ir prisiminiau, kad mokykloje mintinai mokiausi labai fainą eilėraštuką apie meilę. Bet neatsimenu nei jo, nei pavadinimo. Žinau tik faktą, kad man patiko kažkurios eilės. Ir nusprendžiau, kad gūglimėjinėjimas man turėtų padėti. Gal rasiu eilėraščių ir atgaminsiu, kuris ten man labiausiai patiko.
Esmė:
Gūglimėjinėti pradėjau nesukdama sau galvos ir į gūglytės paieškos laukelį tiesiog įrašiau Salomėja.
Istorijos nuokrypa:
Buvo laikais kai išgirdusi frazę „ko nėra „google“ to nėra iš vis“, sumanydavau pasitikrinti ar esu aš. Įrašydavau savo vardą. Savo vardą ir pavardę. Savo vardą ir ankstesnę pavardę. Savo ankstesnį vardą ir ankstesnę pavardę. Buvau priėjusi prie išvados, kad manęs nėra. Na labai labai pasikapsčius galima buvo rasti, kokią registraciją forume ir panašiai. Bet iš esmės, Salomėja buvo tik Nėris, ir nėr čia ko diskutuot.
Grįžimas prie esmės:
Tai va, įsivaizduokit kaip nustebau, kai gūglimėjinėjimo rezultatus pamačiau. Įrašius tik vardą, ir daugiau jokių papildomų raktinių žodžių, jau pirmame puslapyje 9 ir 10 vietoje matau save. Ne 20 lapų vien su Nėrim, bet ir save! Tai man buvo netyčinis atradimas.
Galvoju gal kada nors, kokia nors Salomėja pasakiusi „labas, mano vardas Salomėja“ sulauks ne replikos „O!! gal Nėris? Eilėraščius rašai?“. Gal ji išgirs „O!! gal Misė? Niekiviskmėjinėji gal?“.
Pabaigai:
Atsiminiau, kad Ukmergėje ant vienos lentynėlės yra mažytė knygutė labai seno leidimo ir jau be viršelio. Ir joje tarp puslapių greičiausiai yra įkištas kalendoriukas. Būtent ten kur mano ieškomas eilėraštis. Nuvažiuosiu ir susirasiu.