Kai susipažinau su Internetu man iš jo daug nereikėjo. Užteko vieną kartą per savaitę porą valandu pamirkti “mIRC’e”, nes čia jau buvau suradus meilę. Kokį vieną kartą per savaitę pasitikrindavau paštą. Kadangi aktyviai susirašinėjau paprastu paštu, elektroniniai laiškai man nebuvo mieli. O ir mažai gaudavau, nes tai visgi buvo prabanga. Nenaudoau paieškos, nes nežinojau gal kaip… Žodžiu tikrai buvau nereikli.
Kai išvažiavau mokytis, iš Interneto man dar reikėjo one.lt . Nes išsiųsdavau mamai penkis nemokamus smsus per diena, kad man viskas gerai ir dar neprapuoliau didmiesčio džiunglėse. Taipogi paštą tikrinausi jau porą sykių per savaitę. Nes sulaukdavau jau daugiau laiškų.
Dar po kiek laiko, kokiam trečiam kurse, pagaliau įsivedėm Internetą namuose. Tada man prisireikė “icq”, kad galėčiau bendrauti su grupiokais. Taip pat reikalingas buvo “yahoo grūpsas”. Žinoma jau ir “google” mokėjau naudotis. Savo malonumui užstrigau “Panelės” ir “Supermamos” forumuose.
Štai taip Internetas tapo neatsiejama mano pasaulio dalis. Grįžusi namo ir nespėjusi nusiauti batų jau jungdavau kompą. Kokia laimė kai įsigyjau asmeninį mažutėlį “noutbukėlį”.
Dabar gi, man iš viso sunku atsitraukti. Darbe internetas. Jeigu aš nerandu informacijos apie kokį nors dalyką, jis iš karto užsitarnauja neigiamą
mano nuomonę. Namie Interneto beveik nėra, nes vis dar gaudome bevielį iš degalinės. Tačiau turiu delniuką. Jį man kažkada atėmė iš rankų kolega kavinėj, maždaug gana čia skaityt. O man kas, tada aš išsitraukiau telefoną. Kaip ten bebūtų galiu gyvent be mobiliako, bet ne be interneto. Nesuderinamumas čia tik tas, kad ir delniuke ir telefone man reikalingas GPRS. O kai pagalvoji nesu užstrigus jokiam socialiniam tinkle, forume, internetiniame žaidime. Beveik nenaudoju rss. O skaitau skaitau. Ir visas mano kiurksojimas internete yra skaitymas. Ir kaip aš dar spėju tiek knygų perskaityt. (Laukia nauja Irvingo, beveik 1000psl., knyga).
Galvoju gal ateityje bus įmanoma realiai persikelti į virtualią erdvę. Man visai patiktų.
…O man nepatiktų.
Visa mano veikla internete – taip pat vien skaitymas. Nei forumais aktyviai naudojuosi, nei su draugais bendrauju. Aš skaitau, skaitau… Tai Bernardinuose – religijos skilty, tai blogosferoj, tai vikipedijoj dairausi…
Ką, esu priklausoma nuo informacijos??
P.S. Aš, va, arba skaitau popierių – knygą, arba naršau internete. Nes atsiplėšti tiek nuo to, tiek nuo to sunku.
Aš irgi. Šiuo metu pas mane kompas ant kelių (gana gerai šildo), o knyga rankose. Tarp skyrių, panaršau:) Negaliu kitaip.
O aš, kai pabaigiu skyrių, skubu pradėti kitą, kad tik nekiltų pagunda atsitraukti nuo knygos, nes žinau, kad tada prie jos galiu ir nesugrįžti. 🙂
Man negresia:) Aš vat žiūriu į minėtą beveik 1000 psl., knygą ir galvoju kas bus jei ji pasirodys labai įdomi. Nes aš neatsitraukiu ilgam… O čia fiziškai vienu ypu neįveiksiu.. Po to kankinsiuos darbe “grečiau namo, įdomu kaip ten viskas toliau…”.
Nežinau ar internetas yra draugas. Taip, jis velniškai naudingas, be jo gyvenimo kokybė ženkliai suprastėtų. Bet jis daro ir daug žalos. Ta velnišku greičiu kintančią informaciją norisi sekti, kartais vos išjungęs kompą prisimeni tą ar kitą dalyką, kurio nepasižiūrėjai, vis kankina mintis, ar kartais negavai seniai laukto laiško ir taip toliau.. Ir tampi priklausomas…
Kartais galvoju, kad norėčiau apsiriboti: įsijungiu, padarau kaip privalomą darbą ką reikia, išjungiu.
Kai turėsiu nuosavą būstą, kompiuteris stovės atskirame mažame kambarėlyje, į kurį eisiu tik norėdamas juo pasinaudoti pagal tiesioginę paskirtį. Visas kitas funcijas atliks muzikos centras, televizorius, DVD keistuvas, knyga, laikraštis etc..
Apie tai turbūt kiekvienas pamąstome. Juk jei ir telefonu neatsiliepi, skambinančiąjam atrodo, kad mirei. Aš ir sakau, kad nieko tokio tame intike neveikiu, o jo man vistiek reikia. Priklausomybė, ne kitaip.
O naują Irvigą ką jau gal įsigijai? (pavydžiai spoksau dabar:)
Ech, tie laikai, kai paštas buvo tikrinamas kartą per savaitę… Dabar jau kas valandą kartais nepakanka.
O dar tas naujas pomėgis (man)- BLOG’as… Ir šeip mano teisioginis darbas virtualioje erdvėje- kad ir namie, lovoje gulint galėčiau dirbti… Baa man tai jau šiek tiek baisu darosi. Tau ne?
O aš kažkaip kita linkme krypstu 🙂 Noriu, kad to interneto būtų mažiau mano gyvenime. Du metus dirbau interneto naujienų portale, dabar žurnale, bet rašau apie internetą… Plius “bloginimas”, informacijos sau ieškojimas, el. paštas… Kartais baisu darosi. Todėl savaitgalį stengiuosi net nejungti kompiuterio, jei nebūtina.
Laura, įtariu visi to norim, bet priklausomybės kartais labai stiprios. Man turi būti įjungtas kompas ir veikt internetas, tada galiu dirbt ar veikt kitus dalykus. Jei interneto nėra, man vis knieti pažiūrėt ar neatsirado ir tai labai blaško. Keista…
Nekeista- ne viena, oj ne viena tu tokia…
jau veik tris mėnesius nuo aštuonių iki penkių prasėdžiu prie kompo. Na, bet savaitgali dažniausiai vistiek ta aparatą įsijungiu..