Mylim mes. Mylim :) (:

9d322cbe6ee8ce0fd5d5e2b80dfe8a9c.jpg
Ir aš!  Ir aš! Sveikinu visus su tuo, kad esame, geri, kad mylime vienas kitą:). Ačiū, kad su meile ir šypsena skaitote tai ką aš priniekiviskmėjinėju.  🙂
ir visgi…
Ar kabinėtųsi vis prie Valentino dienos, jei jos data nebūtų taip arti vasario 16 d.?
Visi kaltina VD, kad nustelbia tautinę šventę. Bet gal čia tas atvejis, kur reklama yra reklama, nesvarbu ar teigiama. Šnekėdami apie šias šventes visi lygina, priekaištauja, kad širdelės mielesnės už vėliavėles. Bet jei nebūtų Valentino, turbūt Nepriklausomybės diena būtų dar labiau pamiršta.
Šiandien džiaukimės, kad iš vis mylime. O po ryt pasidžiaukime, kad mylime tėvynę.

13

Ar jūs esate prisirišę prie skaičių? Ar šiaip kokių simbolių? Man, pavyzdžiui, visada labai patiko raidė „M“. Didžioji. Dar labai patinka „S“ (nesusiję tai su mano vardu). Na labai gražios raidės. Ir tarkim užmetusi akį į tekstą aš iškarto matau visus žodžius, kurie prasideda didžiosiomis „M“ ir „S“. Kartais tai netgi trukdo skaityti, nes akys vis krypsta į šiuos simbolius.
Turiu aš ir labai mylimą skaičių. Nenustebsite turbūt, kad tai 13. Ir šiandien, kompiuterio ekrano dešinėje matau kalendoriuke šviečiantį tryliktuką. Vis žvilgteliu ir nusišypsau, koks man mielas tas skaičiukas. Gal tai lėmė mano gimtadienis? Nes esu gimusi tokią dieną. Gal tas nuolatinis bla bla bla, apie tai, kad šis skaičius nelaimingas? Bet būtent šitai tik supopsina tokį vizualiai gražų skaičiuką. Kita vertus man patinka, kad visur visko yra dvylika: patiekalų per kūčias, valandų, mėnesių. Vadinasi, mano favoritas pirmas po standarto:). Kažkaip jei man pasitaiko kine ar teatre sėdėti 13-toje vietoje, iš syk nusiteikiu teigiamai. Aš to tryliktuko ieškau visur. Pvz., gyvenau 55 name, 201 bute. Sudėjus skaičius gaunasi… Kai klasė dalyvavo angliškų dainelių konkurse, buvom 13 numeris. Laimėjom. Daug daug, kur mane lydi tas skaičius ir įvairios jo variacijos.
Na tai nusišypsokim tryliktą dieną trylika kartų:).

Truputį apie knygas, dzin-budizmą ir namus

Šiomis dienomis perskaičiau dvi visai skirtingas knygas.
 John Irving “Kol tave rasiu”
ir
 Anchee Min. „Imperatorė Orchidėja“
Abi jas vienija tai, kad jos yra apie tam tikro vieno pagrindinio veikėjo gyvenimą.
Irvingo knygoje, kaip visada dominuoja sekso tema. Kaip gi be jo? Neradusi vaikų tvirkinimo, kažkokių iškrypimu ar pamąstymų ta tema, manau netgi nusivilčiau. Galvočiau trūksta kažko. Knyga patiko, visus >900 psl., įveikiau greitai. Skaičiau, kad tai pati autobiografiškiausia rašytojo knyga, tai pagalvojau, kad… velnias, nenorėčiau aš tokio gyvenimo. O pabaiga tokia labai holivudinė.
Kitos knygos veikėja, kinų imperatoriaus sugulovė Orchidėja supažindino su rytų kultūra. Žmonių gyvenimai apriboti įvairiomis tradicijomis, horoskopais. Daugelis dalykų daromi nes tiesiog taip reikia. Visa tai paliko man didesnį įspūdį nei knygos siužetas. Tikrai įdomu sužinoti kas vyksta uždaroje teritorijoje, tarp imperatoriaus, septynių jo žmonų ir 3000 sugulovių. Ir net vaikų motinos skirstomos pagal rangą: pirmo rango mama ir t.t. Smagu visa tai skaityti, kai informacija subtiliai įpinta į siužetą. Nes kitu atveju aprašymai mane erzina.
Dabar apie dzin-budizmą šiek tiek.
Blogai jaučiuosi, bet turiu nudirbt daug darbų, kurie tik man įdomūs. Sako draugė įjunk dzin režimą ir eik sirgt savaitę. Sakau, ai dzin. Sako – kur dzin? Patikslinau. Ne kur, o kas ir kam. Tai aš ir man…
Žodžiu man dzin, kad blogai jaučiuosi. Dzin, kad reikia tuos darbus nudirbt. Viskas dzin. Net tai, kad nesupratot šios pastraipos. Tikras dzin-budizmas.
O čia tik man taip šalta pastaruoju metu?
Ir dar. Šiandien man uždavė klausimą, ar nesiruošiu pirkti buto. Sakau, nu ne… Negi jau tokia turtinga atrodau? Gi visada sakiau, noriu senamiestyje įsikurt. Arba kokioj įdomioj vietelėj. Aišku idealu būtų loftas. Bet čia jau fantastikos sritis. Ir va, bet, taigi… Na kainuoja juk tai. Eee tai man atsako, kad taigi turbūt gaila už nuomą svetimiems pinigėlius atidavinėt. Gaila aišku, bet kadangi nuomą mes dalinamės, tai tikrai ne lygiavertė paskolos įmokoms suma. Ir šiaip, kažkaip kol negaliu įsigyt svajonės, tai man dzin kur gyvent. Neprisirišus aš prie namų. Šiandien gyvenu čia, šitos sienos mano. Gal todėl nuomotis patinka aptriušusius butukus, o ne iščiustytus. Net po 6 gyvenimo metų Kaune, visai paprasta buvo susikraut šmutkes (meluoju, nes mažumėlę užgyventa jau buvo) ir išdumti į Vilnių. Turbūt jei Kaune butą būtume įsigiję (juk galvojom), šiek tiek kebliau viskas klotųsi.

Kas tas blogas?

Sėdžiu šiandien labai rimtam pokalbyje (kur ir kokiam nesvarbu, bet svarbu, gerai pasirodyti?).
Klausia manęs, kokie gi mano pomėgiai. Vardinu aš ką mėgstu, ką veikiu laisvalaikiu. Ir prie viso to
sakau, kad ir rašyt mėgstu. Neseniai pradėjau rašyt blogą. Reakcija:
-Atsiprašau, ką tokį?
-Na tinklaraštį, lietuviškai šnekant…
– Atsiprašau, o kas tai yra?
Čia aš skundėlę pasimečiau ir galvoju, pasakyčiau, bet ką, tai ir patikėtų. Bet numykiau
– Čia tokie populiarūs internetiniai dienoraščiai. Asmeniniai arba susiję su konkrečia tema.
– Įdomu….
Taigi, kad įdomu. Toks nekaltas pomėgis. Mane neseniai apklatino, kad kaip nepasiduodanti
visuotinei madai, nusižengiau savo principams. Visi rašo blogus ir aš pradėjau. Matyt visgi dar nėra taip madinga, jei rimti žmonė, gerai žinomi ir internete (na veikla, jų pirma vyksta internete, po to tik į realybę persikelia), o nežino bent teoriškai kas tie tinklo raštai.

Kas tas blogas?

Sėdžiu šiandien labai rimtam pokalbyje (kur ir kokiam nesvarbu, bet svarbu, gerai pasirodyti?).
Klausia manęs, kokie gi mano pomėgiai. Vardinu aš ką mėgstu, ką veikiu laisvalaikiu. Ir prie viso to
sakau, kad ir rašyt mėgstu. Neseniai pradėjau rašyt blogą. Reakcija:
-Atsiprašau, ką tokį?
-Na tinklaraštį, lietuviškai šnekant…
– Atsiprašau, o kas tai yra?
Čia aš skundėlę pasimečiau ir galvoju, pasakyčiau, bet ką, tai ir patikėtų. Bet numykiau
– Čia tokie populiarūs internetiniai dienoraščiai. Asmeniniai arba susiję su konkrečia tema.
– Įdomu….
Taigi, kad įdomu. Toks nekaltas pomėgis. Mane neseniai apklatino, kad kaip nepasiduodanti
visuotinei madai, nusižengiau savo principams. Visi rašo blogus ir aš pradėjau. Matyt visgi dar nėra taip madinga, jei rimti žmonė, gerai žinomi ir internete (na veikla, jų pirma vyksta internete, po to tik į realybę persikelia), o nežino bent teoriškai kas tie tinklo raštai.

Ketvirtas laiškiukas

 Labas,
Seniai jau Tau nepasakojau kas vyksta pasaulyje, kurį matau kasdien.
Tai va, vakar su sugyventiniais (žmonės, su kuriais puikiai sugyvenu viename bute), pagaliau prisiruošėme užsiimti „Fondiu“. Aš nesigilinau, ar patiekalas taip vadinasi, ar tas puodas su visom šakutėm, ar veiksmas kai terliojiesi ten. Paprastą mes tokį darėm. Vištieną sultinyje virėm. Bet buvo smagu. Man kažkodėl buvo atėjęs (taip taip, kojytėmis tapu tapu ir atėjo) jausmas, lyg prie laužo kokio sėdėtume. Aišku, vyno taurės tai jau į „laužo jausmą“ neįsikomponuoja.
O šiandien su sugyventiniais eisime į spektaklį. „Shoping and Fucking“ vadinasi. Na gal pameni, aš jį jau mačiau. Bet seniai. Atsimenu tie, su kuriais žiūrėjau buvo šokiruoti. Aš tai ne. Todėl mielu noru pažiūrėsiu dar. O po to nueisim į „Čili“ (na tai kas, kad aš tokių popsinių valgymo vietų nemėgstu) ir taip užbaigsim vakarą.
Ką galvoji apie ateinančią (vėl gi kojytėmis tapu tapu) Valentino dieną? Aš tai žinau, kad labai stresuota būsiu nes vienas deadlainas kaip tik išpuola. Bet gi žinau, kad nervinsiuos, todėl jau dabar stengiuosi užbėgt už akių nesklandumams. O apie Valentiną užsiminiau, nes jau gavau dovanėlę. Rankų darbo papuošalus. Šiandien atsiėmiau pašte. Raudoni agatai su sidabru. Kaip malonu, kad pardavėja auksarankė dar dovanų įdėjo juodo agato ir malachito akmenukų sėkmei. Nemokamai. Liepė piniginėje nešiotis. Nesijuok. Noriu ir tikiu.
Oi tik nesiraukyk kai šneku apie Valentino dieną. Man ji labai patinka. Ir aš jos nesieju su širdelėm ir panašiai. Nostalgija, kad mokykloje pasinaudojusi slaptu meilės paštu galėjau siųst laiškelius savo meilei. Ir laukt, o gal šiemet gausiu atsaką… Dabar šitos dienos mes neminime kažkaip išimtinai, tačiau nemanau, kad kažkas susijusio su meile yra blogis, vien dėl to, kad ne Lietuvoj kilo. Ir jei visi mato tik komercinę šios dienos pusę, tai patys kalti. Gal geriau įsijungt TV ir ignoruot savo mylimą žmogų, nes „aš nešvenčiu“???
Nebeskaitau forumų apie „Euroviziją“. Todėl, kad turiu savo nuomonę apie laimėtoją ir man visai nerūpi skaityti „bla bla bla, Lietuvai paskutinė vieta garantuota“. Tokia vieta mums visiems gyvenime garantuota. Tik ją priimame arba ne.
Mano telefonas manęs dar nenuvylė.
Šiandien manyje (ant manęs) daug raudonos spalvos.
Noriu valgyt.
Noriu miego (katei morčius, ji naktimis dainuoja).
Šypsausi. Salomėja

Asmeninio tinklaraščio trūkumas

Mano blogas yra asmeninis. Kaip suprantu tai yra labiau trūkumas, nei privalumas. Jei rašyčiau teminį blogą susilaukčiau daug daugiau skaitytojų. Ar turėčiau temą blogui? Manau, kad taip. Tikrai rasčiau, ką parašyti apie mobiliuosius telefonus. Visokius „tips and tricks“, išbandytas programas ir žaidimus. Tai būtų mėgėjiška, tačiau šiokia tokia konkreti tema. Bet aš to nenoriu. Man patinka pliurpti neįpareigojančius „briedus“. Rašyti savo pastebėjimus. Pabarstyti prieskoniais gyvenimą. Visokių labai rimtų dalykų aš prisirašau iki soties darbe. 25000 tiražu. Čia mane skaito vos keli žmonės, bet man jie daug mielesni.
Ir tokią ilgą įžangą rašiau todėl, kad vakar gavau laišką (nieko netaisiau):
*/
 sveika gyva salomeja.
 Atviras laiskas.
taigi. mane uzknisa tavo blogas. as nebezinau ka rasyti tau. ir ko klausti. nes is esmes blogini apie viska ir nera prasmes klausti- anksciau ar veliau apie tai parasysi. Arba kazkada parasei, tik paskaityti reikia.
 Nors imk ir blogink apie viska pats.
 pasipiktines Tomas
 /*
Va iki ko privedė mano viešos blevyzgos. Draugams nebereikia domėtis kaip gyvenu, nes jie viską perskaito internete.
Visgi tie kas skaito tarp eilučių supras, kad ne viskas pasakyta. Kas slypi po atvirumu?