Knygelė, kurią įveikti reikia tik pusantros valandos. Nes ji ne stora beigi parašyta įdomiu stiliumi. Ištisas dialogas. Pjesė. Siužetas paparastas. Vyras patyrė amneziją, žmona pasakoja koks jis. Po kiek laiko paaiškėja, kad meluoja ir vienas ir kitas. Jis galbūt kažką prisimena, ji galbūt nupasakoja ne visai tokį …
Dialogas paparastas, bet jame radau tokių minčių, kurias užsirašiau į “mintelių failiuką”. Juk vyro ir moters santykiai yra tokia tema, kurioje niekada nebus viskas išsemta iki galo.
Ne veltui ši kinyga išleista kategorijoje “keista kolekcija”. Paskaitykit. Daug laiko neatims. Bet privers ir nusišypsoti, ir šiaip pagalvoti. Kokie yra mūsų mylimieji? Ar turėdami progą juos adaptuoti, pagal save, ja pasinaudotume? O už ką mylime? Gal svajojame, kad jis ar ji nebesielgtų kažkaip. Bet jei nustotų? Ar tai tikrai tebebūtų tas pats jis ar ji? Ar kai nepažįstamam žmogui, kalbame apie brangiuosius, nepagražiname šiek tiek, kai kurių savybių?
Viename dialoge daug tiesos.
Asmeninės mintys po 3in1. Taste of sound
Taigi, buvo vakar toks renginukas Trakų Vokėj. Grafo Tiškevičiaus dvare jis buvo :). Smagu. Man asmeniškai, labai įdomūs tokie renginiai, kurie vyksta netradicinėje aplinkoje. Kaip Blitzkrieg 3, Vingio parko estradoje. Kaip studentų Rafes festivalis, KTU elektronikos rūmuose, keturiose erdvėse. Nes klubai manęs nevilioja. O čia ne tik pasilinksmini, bet dar ir ta aplinka labai vilioja ir sakyčiau užburia.
Taigi, grafo Tiškevičiaus dvaras… Nemažas toks. Labai įdomu vaikščiot tarp salių. Kiek atradimų… O čia židinys. O čia slaptas kambariukas. Klausai techno garsų ir pakėlęs akis netikėtai pamatai senovinius didžiulius sietynus. Kažkaip primena filmus apie visokius vampyrų pasilinksminimus. O į fantazijas aš įsijausti tikrai moku. Vienu metu grojo tokia muzika panaši į girdėtą “Blade” filme, tai laukiau kada kraujas pradės bėgt iš viršaus.
drum & basse salė buvo rusyje. Norint į ją patekti, reikia pereiti koridorių. Jo pabaigoje lubos tokios žemos, kad pajautau turinti klaustro fobijų. O aukštesniems tenka, net pasilenkti. Beje, pašiurpint organizatoriai norėjo, tai visos lubos buvo nusegiotos fosforiniais voriukais. Vienas įkrito man į plaukus tai dabar auginsiu rankinuke. drum & basse salė man patiko labiausiai, gal todėl, kad šis muzikos stilius artimiausias. Tik rūsyje labai šalta. Ir jei nešoki, kaip pasiutęs, rizikuoji sužvarbti. Išklausėm mano kolegos Rhodopsin pasirodymą. Gavom tiek žemų vibracijų, kad viršuje muzika jau kažkokia skysta beatrodė.
Man labai patinka stebėti žmones. Šį kartą jiems istorijų nekūriau. Tik stebėjau. O yra ką. Kas atsipalaidavęs ir jau tranzo būsenoj. Ji stovi, nori, kad jis ją užkalbintų. Kitas jis stebi. Stebi viena, kitą, trečią. Nepasirenka nei vienos. Ji atkreipia jo dėmesį, bet deja, jis su panele. Visgi per savo merginos petį nevengia paflirtuoti. Jie atėjo linksmintis ir dar kartą linksmintis ir nemato nieko. Įdomu.
Dargi nuolat įsivaizdavau kaip Tiškevičius su savo giminėle laksto tarp žmonių. Mačiau porą panašių. Įtariu šiek tiek gaila jiems, kad jų laikais nebuvo tokio tūso. Ypač kai turi tam puikiai tinkamą namą. O gal? Juk mes nežinome, kaip jie linksmindavosi už uždarų durų. Ar rūkė tame pačiame balkone, kur dalyviai?
Geras vakarėlis. Tik sušalau. Nes lietui pliaupiant, teko lauke stovėt prie WC. Vienintelis priekaištas organizatoriams: keturių budelių mažoka.
O šiandien, visą dieną, ausyse skamba drum & basse ritmas.
Šeštadienis. Ramus
Ką veikiam?
Turim kelis variantus. Tupėt namie, eit į centrą/senamiestį pasivaikščiot. Pavažiuot kur toliau pasivaikščiot. Arba į kokį Akropolį.
Akropolis fu… Namie nenoriu būt.
Na tai varom į miestą.
Žiūrėk kaip lyja.
Jo…
Tai ką? Namie?
Ai gerai, lendam į tą Šudopolį. Vis ne namie.
Kamščiai. Panašu, kad pusė Vilniaus sugalvojo taip pat…
Žmonės, žmonės. Smagu daug žmonių. Vadinasi esi gyvas. Gali pasidžiaugti, kad kaip kokiam filme, baisus virusas nesunaikino žmonijos. Visi linksmi. Linksmi nes perka.
Gal pavalgom?
Pavalgom…
Gera pica.
Aha..
Ką dabar?
Į Maxima? Reikia ko nors vakarienei. Nes prieš vakarėlį reiks pavalgyt.
Ok
Einu gal pamiegosiu. Laukia naktis Trakų Vokėje. Šoksiu? Pažiūrėsim. Salomėja
Vaidiname gyvenimą
Tikrai, labai dažnai jaučiuosi, kaip generalinėje gyvenimo repeticijoje. Tik deja, parepetavus, niekas neleis pasireikšti antrą kartą. Ir visko pakartoti.
Sutinki, kokį žmogų, ir mąstai, kam režisierius jį įleido į šitą sceną? Ar ne geriau šį vaidmenį sukurtų kitas aktorius? Piktiniesi, kad tenka vaidinti su visokiais neišmaneliais, kurie nukrypsta nuo scenarijaus.
Darai darbus ir galvoji, kad kažkas ne taip. Kad ne savo rolėje esi. Kad neišeina tau išspausti viso savo vaidybinio talento, nes vaidmuo, kažkos nemielas. Šneki ir jauti, kad daug geriau būtų patylėti. Darai, bet niekaip nesupranti kam to reikia ir kas tai sugalvojo.
Dargi be viso to, spektaklis šis, kažkoks labai sudėtingas. Nei tai tragedija, nei tai komedija. Kas keisčiausia, dažnai viskas vienu metu. Reikia tikrai daug aktorinių sugebėjimų, kad vieną minutę sugebėtum verkti, o po sekundės jau kvatotumeisi iš pasaulio. Iš viso to absurdo, dekoracijų, spektakliui skirtų drabužių.
Kaip ir visur, taip ir šitam darbe (suprask – vaidinime), norisi protestuoti. Pasakyti, režisieriui bei scenaristui, kad nieko jūs nesuprantat. Nesąmonė, aš taip nedarysiu. Bet sukandęs dantis, toliau vaidini. Nes esi profesionalas. Šiek tiek paimprovizuoji. Darai savaip. Aprėktas pakartoji, bet širdy lieka pirminis variantas. Ir pasvajoji, kad va per pagrindinį spektaklį, tai tikrai padarysi savaip.
Dargi nuolat burbame, kad jo, ano aktoriaus, rolė geresnė. Kodėl jis vaidina tavo viršininką? Kodėl ne tu? Kodėl būtent jam reikia sakyti žodžius, kurie visus prajuokina? Bet po to susikaupi. Galvoji, kad pašalinės mintys tik trukdo tavo paties rolei. O ją norisi atlikti kuo geriausiai. Kad žiūrovai po spektaklio šauktų “bravo”. Ir net dabar, nuo scenos matau kelis žiūrovus. Stebi jie repeticiją… Ir kaip mieli žiūrovai? Gerai atrodau čia su savo kompiuteriu? Gal pasisukt kitu kampu? Pagal tolesnį scenarijaus etapą tuoj bus “arbatos gėrimo” scena.
Apie Donatą vardu Puškinas
Iš tiesų, tai labai žaviuosi žmonėmis, kurie kiekvieną gyvenimo situaciją paverčia scena iš komedijos.
Jeigu reikia atidaryti duris, tai būtinai su koja, trenksmais ir bildėjimais. O po to šypsosi :). Laukia reakcijos (taip ir girdžiu mintyse, tą juoką ir plojimus, kurie būna komedinių serialų fone).
Jie negali nepridėt prieskonių į gyvenimą. Jeigu apibūdins kvapą, tai kaip niekas kitas: „kvapas kaip taxi“, „smirda čia, kaip prie kaboko kampo“.
Jis net surengs parodomąjį cirką darydamasis arbatą. O taip, pradedant vandens pylimu į arbatinuką, baigiant paskutiniu gurkšniu. Naiviai ir nuoširdžiai jis tikina, kad yra toks. Kad nė kiek nesimaivo.
Jis sunkumus pasitiks su fraze: „kuo blogiau, tuo geriau“. Stebint iš šalies – juokiesi. Veikiant ką nors bendrai (pvz., pietaujant), visada jautiesi tos komedijos dalyvis. Todėl pasikrauni gerų emocijų.
Taip. Donatai, tai apie tave, kaip ir žadėjau. Tikiuosi, visi darbe turi tokių kolegų, kurie kelia nuotaiką, bet kokiose situacijose. Tik jei Donatas Puškinas, tai aš Nėris.
Pažintys (nors ne visai)
Turiu tokį ex-kolegą, kurį galima surasti tik one.lt ir tik naktį. Jo one.lt fonas juodas (suprask, jis gotas). Jo draugų sąraše, irgi tik juodi žmonės. Ir štai, parašiusi aš jam kažkokią žinutę, dar prirašau ir paskutinį sakinį, kad retai čia užsuku, todėl jei ką… Ir sulaukiu gi tokio nustebusio klausimo: „O kodėl? Niekas nerašo? Tai pati parašyk“. Bandžiau jam paaiškinti, kad mane nervija tie visokie juodi fonai, kad viskas mirga. Pradedant užrašu „online“, baigiant reklamomis. Pusė nuotraukų apkrauta visokiomis širdelėmis, lūpytėmis ir kitokiomis nesąmonėmis. Užsukusi su reikalu (pasitaiko, nesijuokit), susinervinu po penkių minučių. Bandžiau žmogui paaiškinti, kad jeigu noriu pašnekėti, tai parašau per „skype“, „gtalk“, „icq“, „msn“ ar „yahoo“. Taip, gal tai ir nesveika, bet visais šias kanalais esu pasiekiama. Ne gana to, sugebu pasitikrinti 3 asmeninius paštus. Nuolatinius. Atrodo, kad jokių Onyčių man nereikia. Nagi sako, visai smagu ir svetimam kam parašyt, pažintį užmegzti. Ok sutinku. Bet, kaip tą padaryti Onytėje? Išsirinkt kažkokią mirgu margu nuotrauką? Nes paieškos mokamos. Viskas mokama. Tarkim neseniai užsukau į Draugas.lt . Na šiaip. Stūmiau nenaudingai laiką. Atnaujinau anketą. Parašiau tris laiškus. Šiaip. Bet ten bent jau galėjau pasirinkt atrankos kriterijus. Pvz., „išsami anketa“. Galiu anketoje perskaityti žmogaus mintis apie muziką, knygas, jo paties charakterį. Kas man labai svarbu, atsižvelgti, ar anketa užpildyta lietuviškomis raidėmis. Ar nėra ten per daug, mano nekenčiamų, smailikų. Na nereklamuoju aš pažinčių tarnybos. Jokios. Bet jei jau megzti tas pažintis?
Tiesiog vizualiai pažiūrėkim, pagal ką atsirenkame žmogų bendravimui:
One.lt anketa:
Ir Draugas.lt anketa:
Jei kažkas sugeba perskaityti ir po to parašo laišką, manau, kad ne veltui.
Tiesa, gal Draugas.lt tik pažinčių portalas, o one.lt aktyvus socialinis tinklas. Bet tarkime frype.lt irgi galima rasti išsamią anketą.
Paieškos žodžiai
Dirbam dirbam mes darbe. Ir nereikia čia manyt kitaip. Bet pasitaiko gi, kad koks Donatas, sugalvoja pažiūrėt, pagal kokius raktinius žodžius jo blogą atranda skaitytojai. Tada užsikrečiu aš bei gi Laura. Garsiai perskaitome žodį, pakomentuojame pasijuokiame. Man tai toks keistokas tas dominuojančių žodžių sąrašiukas.
Tarkime, jei į gūglytės paieškos laukelį įvedu įrašau „darbalaukis“ (toks žodis pas mane pirmoje vietoje), tikiuosi rasti galbūt paaiškinimą, galbūt darbalaukio paveikslėlių, bet tikrai ne kažkokios ten Salomėjos paisliavas.
Antroje vietoje „nusišnekėjimai“. Va čia tai tikrai tikiu, kad žmogelis nesistebės niekuo, ką ras. Juk to ir ieško. Tikiuosi nenusivilia užsukęs, nes nusišnekėjimų pas mane tobulas rinkinukas.
Dargi trečioje pozicijoje jau seniai laikosi „kristiana“. Apmaudu turbūt ieškot informacijos apie parduotuvę… o čia vėl velniai žin kokia Salomėja pripaisė apie tai, kaip nežino ką nusipirkt.
Vienas labai įdomus paieškos žodis yra „noriu“. Na tarkim aš į „Google“ kreipiuosi tada, kai ko nors nežinau. Tai šitą atvejį reiktų kaip suprast? Kad ieškotojas nežino ko nori? Na tikiuosi ne manęs ir tik netyčia jam gūglytė mane pasiūlo.
O tarkime paieškos laukelyje parašius „kaip sekasi?“… Galvoju, gal reikia suprast vargšą žmogų, nes arba jis nežino ir to klausia. Vat pasakys, kad „tau sekasi gerai“ ir patikės. Arba jis neturi su kuo pašnekėt, todėl kalbasi su paieškos sistema. Gal ir neblogai, kad jį atsiunčia pas mane. Vis ne vienišas gal pasijaus.
O dar įdomesnis šiandieninis mano svečias, kuris parašė „džiaugsmas blogas“. Kaži jis mintyse turėjo, kad džiaugsmas yra blogas, ar ieškojo kokio nors džiaugsmo apie blogą blogo apie džiaugsmą. Pastaruoju atveju, puiku, kad atėjo pas mane. Dabar jau gali džiaugtis. Nėris irgi atveda lankytojų.
Spalvos
Gyvename, kaip voverytės. Užburtas ratas sukasi ir sukasi. Darbas. Namai. Mokesčiai. Maistas. Dulkių šluostymas. Paskambinti mamai. Parašyt tekstą. Pašert katę. Išjungt lygintuvą. Vien apie tai pagalvoji ir pilkuma pilkuma. Taip ir pieštum paveikslą. Juodos. Drėbteli baltos. Kad nebūtų per pilka įmaišai rudos. Šiek tiek purvo įnešam su mėlyna. O kur ryškios spalvos? O kai apsidairai. Koks spalvotas gyvenimas. Tiesiogine to žodžio prasme. Na tai kas, kad kas rytą monotoniškai valome dantis. O ar gi nesišypso ryškiai geltona citrina nuo dantų pastos pakuotės? O ir dantų šepetėlis toks linksmai žalias. Na tai kas, kad rytinis kavos gėrimas, tėra kasdieninė ceremonija. Bet argi raudonas puodelis tau nesišypso? Kelias į darbą, jau toks įprastas, kad regis žinai kiekvieną balą? O pastebėjai pakeistą šviesoforą, kurio žaliasis žmogeliukas ryškiai kviečia per gatvę? Stovi stotelėje. Spoksai tik į troleibuso numerį. Bet nematai, kokia ryškiaspalvė atnaujinta reklama? Iki savo darbo vietos nukeliauji nuleidęs galvą. Kodėl nematai mėlynų žybuoklių ant administratorės stalo? Dirbdamas suburbuliuoji, na kas čia trukdo, jei uždėtas statusas „netrukdyti“, bet pažiūrėk, tas kampe mirksintis vokelis, toks geltonas. Spalvų tiek daug. O matei, kad krūmai jau žaliuoja? O mano suknelė žydi geltonom gėlėm. Matai, kad spinduliuoju tau raudoną spalvą? Dairykis. Matyk. Net nemylimo televizoriaus akutė šviečia. Laikrodis rodo salotinius skaičius. Pradėjus šiandien stebėti spalvas, niekaip nebematau juodos:) Vis kokia gražuolė patraukia akį. Salomėja
Svajonių būstas
Mano svajonių būstas labai standartinis. Turi vieną vienutėlį reikalavimą – man ten privalo būti gera. Gera, kai tu ateisi į svečius. Užkopsi išoriniais lauko laiptukais į antrą aukštą. Esi lauko koridoriumi kelis metrus. Paskambinsi į duris. Ir pateksi. Gal į mano širdį. Gal į mano vidų. Gal tiesiog į mano namus.
Nusivesiu tave į virtuvę. Atsisėdęs patogiame krėsle ir apsigaubęs kojas languotu pledu (o ne, pas mane ne šalta, bet taip daug jaukiau), nebenorėsi niekur eiti. Aš tau pasiūlysiu arbatos. Tu sutiksi. Užplikysiu didelį puodą. Kvepės medumi. Pati atsisėsiu ant medinių kopėčių pakopos. Kokių kopėčių? Tų ant, kurių pasilipu kai noriu pasiekti tai kas palubėje. Juk reikia išnaudot aukštas erdves.
Geri jau arbatą? Su lyg pirmu gurkšniu vėl pateksi į mano vidų. Parodysiu naują skrynutę. Naują, bet seną. Užrakinau čia blogą nuotaiką. Pasivaikščiosime, pasižvalgysime. Bet gal ne po vidų?
Mano svajonių būste yra biblioteka. Ne didelė, bet pakanka, kad čia stovinčiame minkštame fotelyje užstrigčiau ilgam. Mėgstu čia tvarkyt knygas. Vis perdėlioju. Tai pagal dydį, tai pagal žanrą, tai pagal autorius… Ištraukiu. Pasklaidau. Susirandu mėgstamiausią ištrauką. Kartais net užmirštu ko aš čia ir ką… Gera.
Mano svajonių būste aplankykime svetainę. Nenustebk, kad nėra čia daug baldų. Tik šis raudonas minkštas kilimas ir krūva pagalvėlių. Gal nenori įpareigotai sėdėti ant kietos, atseit stilingos sofutės? Visada galiu pasiūlyt sugrįžt į virtuvę. O tu žinai, kad mano svajonių būstas, transformuojasi pagal poreikius? Kai reikia, čia telpa didžiulis vakarėlis. Ir visi dalyviai turi, kur nakvoti. Ryte lipa ant tų kopėtėlių kavos. Čia yra erdvės mano mylimam Jungle, o jo D&B skambesiui. Mano svajonių būstas moka susitraukti, į mažytį jaukų kampą. Nes jis svajonių.
Išgalvoti herojai
Kaip smagu būti kūrėju. Sukuri personažą, ir juo žavisi viso pasaulio vaikai bei suaugę (Haris Poteris). Iš jos juokiasi, bet myli už žmogiškas savybės (Bridžita Džouns). Jų meilės istoriją žino kiekvienas (Romeo ir Džiulieta). Įvairiuose herojuose mes atrandame save. Daugelis jų įkūnija tas savybes, kurių neturime, bet norėtume.
Aš taip pat skaitydama knygas, ar žiūrėdama filmus, žaviuosi sukurtais charakteriais. Dažnai įsijaučiu, noriu kartais pakopijuoti. Būna ir taip, kad pasivagiu kokią savybėlę ir ja papildau save. Netyčia, nejučia. Ir įtaką man darė ne kokie ten filosofiniai herojai. O popsiniai. Pavyzdžiui, Scarlett O’hara iš „Vėjo nublokštų“. Šią knygą+filmą sukramčiau gan ankstyvoje paauglystėje. Ir žavėjausi herojės sugebėjimu gyventi. O plėšiko duktė Ronija (A. Lindgren), buvo mano įkvepėja, nes augau pusiau statybose, pusiau miške. Draugavau tik su berniukais, ir jiems vadovavau. Ko tik neprikrėtėm: pjovėm medžius ir statėm bunkerius, smulkios vagystės iš statybų, karstymasis po medžius.
Dar popsiškiau. Aš žiauriai norėčiau tokio charakterio keip Džekučio iš Karibų piratų. Jei yra toks negražus žodis, apytiksliai reiškiantis „nesvarbu“. Trumpinam jį pė iks. Tai pė iks istas = nesvarbistas. Tai va, norėčiau būt tokia nesvarbistė, kaip Džekas. Visas negandas pasitikt su šypsena ir romo buteliu. Na čia kiek perdėta, bet esmė aiški.
Dar labai norėčiau būti tokia racionali ir šaltakraujiška kaip Misis Lovett iš „Svynio Todo“.
Norėčiau turėti tiek sarkazmo kaip Kler iš spektaklio „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“
Norėčiau, būt tokia menininkė kaip Frida. Nors tai nėra išgalvotas herojus, tačiau kas rašo scenarijus, knygas, biografijas, vistiek įdeda nuo savęs. Nes niekas niekada nežino kaip gyveno tas žmogus ir ką jautė.
Norėčiau norėčiau… O į kokį herojų esu panašiausia? Tik mano nuomone… Visą mano vidų atspindi vėl gi šiek tiek popsine tapusi Amelija iš Monmartro. Visas filmas – veikėjos vidus. Tiek spalvos, muzika. Vien filmo plakatas: žalia ir raudona. Tai aš. O tas keistumas, vienišumas, noras draugauti su tais, su kuriais niekas nedraugauja. Globa. Paslaptingumas, ir jaukios šunybės. Krėčiau ir aš šunybes gyvenime. Pvz., mokykloje buvau įsimylėjus, tokį, kuris nekreipė dėmesio. Įkalbėjau gerai žmones mokančią piešti draugę, man padėti. Nupiešėme jį, kaip angelą laikantį širdį, ant kurios buvo parašytas mokyklos renginio skelbimas (na taryboj buvau, tai reikėjo plakatą pagamint). Kabėjo tas skelbimas, badė akeles. Arba nusiunčiau absoliučiai visai jo klasei Kalėdinius atvirukus, bet tik ne jam. O dar turėjom tokį pasikėlusį studentą, kompiuterinės laborantą, kuris vedė informatikos užsiėmimus. Oi kaip nemėgau jo už pasipūtimą. Tai kartą paprašė jis manęs vandens atnešt. Net nepaprašė, o liepė šagalint 🙂 Atnešiau. Palaukiau kol atsigers, o tada išpūtus akis sušukau „oi, Vytai, taigi nemaniau, kad čia gėrimui, galvojau gėles laistysit“. Net paspringo vaikinas. Klausia, iš kur vanduo. Atsakiau, kad dabar jau per vėlu pasakyt (šiaip normalus tas vanduo buvo). Žodžiu Amelija man tokia artima. Net ir tie akmenukų svaidymai nuo tiltelio.
O koks veikėjas jums artimiausias?