Kad vakar Salomėjai važiavo stogas, pastebėjo ir tie kam reikėjo, ir tie kam visai ne.
Nieko neprimušiau, nors prašėsi mažų mažiausiai keturi.
Nieko ir doro nenuveikiau.
Pasiblaškiau.
Paurzgiau.
O kai vakarykštė diena praėjo viskas baigėsi. Kaip pelenės istorijoje. Vidurnaktis.
Bet Salomėja vistiek negali nurimti. Keliasi iš lovos. Užsidega šviesas, atsitempia gabalą to ant ko pieš, akrilą, vandens. Alaus bokale:) (naktį nesugalvojau, kur geriau prisipilti) . Trečią valandą nakties užgimė augalas. Taip taip. Paveiksle vaizduojamas augalas. Apie jį net galėtų būti įrašas kategorijije “tai ko nėra”. Vidaus augalas. Taip pavadinčiau tą įrašą. Jei kam įdomu paveikslas nemažas. Apie 60 cm *85 cm. Todėl vietos augalui plėtotis buvo. Šiame meno šedevre trylika kartų užšifruostas skaičius trylika ir keturis kartus galima rasti užrašą “mėja”. Tiesa ieškoti jų nereikia. Tai ne galvosūkis. Nes kai kurie matosi, kai kurie paslėpti po sluoksniu dažų. Paveikslą noriu parodyti 4 žmonėms, todėl įdedu jo fotkę čia. Kokybė baisi, nes muilinė ir rytinis apšvietimas, ir neišsimiegojimas, ne mano jėgoms. Turim ką turim. Įsivaizduot padės. Čia dar galėčiau pridurti, kad tie kas mane pažįsta, žino, kad Salomėja piešia tik kraštutiniais vidinių dramų atvejais. Naktį dar nesu piešus, todėl man tai visai svarbu.
Koks nors skambus pavadinimas
Norit Salomėjai išmušti norą ką nors daryti? Pasakykit, kad visi taip daro.
Vat šiame tinklaraštyje aiškiai išreikštos mano mintys.
Pavyzdžiui, kad ir tos blogoramos. Rašiau, aš ką įdomaus perskaičiau per savaitę. Bet kam tai daryt, jei žinai, kad Onutė ir Petriukas, ir Kaziukas parašys. Nebenoriu.
Aš nesiekiu tapti išskirtine. Bent jau ne labiau negu, bet kuris kitas. Galiu turėt sijoną, kaip kolegės. Telefoną, kaip kaimyno. Man tiesiog nepatinka manijos.
“Nes visi to nori”, “nes dabar taip visas miestas rengiasi”, “nes visi taip daro”, “juk visi geria”, “visi mokosi”.
Ir jei nedarai, kaip visi tai turi aiškintis aiškintis aiškintis…
Kodėl tu negeri?
Kodėl tu negimdai vaikų?
Kodėl nemėgsti šnekėti telefonu?
Kodėl nesimokai magistrantūroje?
Kodėl tau pompastiškos vestuvės sukelia juoką?
Kodėl nešneki per “Skype” balsu? Juk taip patogiau.
Kodėl tu nevairuoji?
Kodėl tu tyli, kai visi burba kaip blogai?
Teisinkis teisinkis teisinkis. Norėk to ko nori kiti. Mylėk, tai ką myli kiti. Klausyk tik tos muzikos, kuri prasminga. Skaityk tik peno smegenims duodančias knygas. Kalbėk, tik tai kas kitiem įdomu. Nerašyk tokių įrašų.
Visi. Kiti. Jie. Jos. Minios. Žmonės.
O čia esu Aš.
Jausmų patiekalas
Sveikutis. Galvoju, tau net belstis jau nebereikia. Vistiek ateini nelaiku, vistiek aš tęsiu savo užsiėmimus. Savas. Batų, kaip ir visada, autis nereikia. Ir tiesiai į mano vidinę virtuvę. Nebuvai dar čia? Na taip… Virtuvė jau tokia vieta. Ne kiekvienam rodoma. Juk ne veltui įvairūs užkulisiai virtuve pavadinami.
Kaip tik gaminu. Pastarųjų dienų nuotaikos patiekalą. Norėtum recepto? Bet turėtum žinoti, kad esu improvizatorė. Nekenčiu taisyklių ir turiu puikią nuojautą.
Tu gali man padėti. Nuplauk šiuos jausmus. Tik kruoščiai, ten nemažai abejingumo nitratų, o dar ir kartėliu gali būti užteršti.
Nuplovei? Šaunuolis. Gali jau supjaustyti kubeliais.
Aš tuo tarpu iškočiosiu šį kasdienybės gumulą. Plonai, kad iškepusios dienos traškėtų ir tirptų burnoje.
Dabar viską patepsime sluoksniu žingeidumo. O taip! Žinok yra kas žadina mano smalsumą.
Duok, supjaustytus jausmus. Juos sudėliojam. Mmmmm, sultingi ir kvapnūs. Tokie jausmai ir mintys pastaruoju metu.
Iš to stiklainėlio prikraunam šypsenos. Negi nematai, kad niekaip ji nedingsta man iš veido? Net kai verkti norisi. Tai požiūrio pasikeitimas. Turiu tokių stiklainiukų dabar daug. Tikiuosi užteks ilgam. Gal net visai žiemai.
O dabar apibarstome tuo kas viską jungia: žiupsnelis baimės, saujelė laimės, maža kruopelė neapykantos, trys grūdai atsargumo, kelios skiltelės troškimų, gausiai meilės, mažumėlę įžulumo, vos vos menamo nuolankumo, šiek tiek nusivylimo, bet nemažiau pakylėjimo. Į tarpelius įspraudžiam džiugesio. Dėl skonio – liūdesio. Galiausiai uždengiame sluoksniu tuo, ko pastaruoju metu daugiausia. Žinai ko? Sarkazmo ir būsenos dzin.
Beveik baigėme. Dedame viską į jausmų orkaitę. Kuriam laikui? Minutei, dienai, šiam periodui, visada gyvenimui? Visada galime pasirinkti.
Ir kol sklinda mano nuotaikos kvapai, imk puodelį nuoširdumo arbatos ir papasakok, kuo tu šiandien gyveni.
Epizodai
Epizodas Nr.1
Važiuoju troleibusu. Šneka du dėdės 40+ 🙂 Kaip suprantu vieno jų dukra įstojo mokytis kažkur. Kažkur, kur nelabai gal norėjo… Todėl pokalbis toks:
– Nu tai nieko, gi mūsų šalyje universitetai geri, koks skirtumas, koks tas diplomas.
– Tai jo, svarbu įstojo.
– Ir ruošia plačias specialybes. Pasimokys 6 metus ir galės veikt ką nori.
– Kodėl 6?
– Taigi magistras dar…
– A… Nu taip, mėgsta ji pavadovaut.
– Aš ir sakau, gaus diplomą ir lai eina…
Ir taip toliau… Nuobodžiai, apie tai kaip svarbu gaut tą diplomą, bet visai nesvarbu po to dirbt pagal jį. Aš esu tas atvejis, kuris nežino kur dėt diplomą. Todėl man norisi papurtyt žmones, žadint ir sakyt:
– chebryte, dabar mąstykit. Po tų 6 metų jau būsit nusivylę….
Epizodas Nr. 2
Problemos, kad nėra ką apsirengti yra senos, kaip pirmieji drabužiai. Todėl visai ne jos mane kankina.
Yra kita bėda. Kai žmogus negali dvi dienas iš eilės rengtis tais pačiais drabužiais. Aš tokia. Žinau, kad ir Jovita tokia. Todėl atitinkamas yra ir aprėdų kiekis.
O spintos tai nėra. Nu rimtai. Nuomojamas butas, išklerę baldai, kurie gyventojams giliai dzin… Garbės žodis. Tik man pastaruoju metu atrodo, kad išmėtyti darbužius visur, prikabinti jų visur, kur galima kabinti, irgi ne išeitis…
Epizodas Nr.3
Vakar turėjau vėlai namo grįžt. Na pauliavot planavau. Bet planai pasikeitė. Grįžau laiku. Žiūrau vyras kiaušinienę kepa. Sakau, o tai kur mergos visokios? Sako:
-Ai, šiandien visos planų turėjo. Tai neatėjo…
Nepasisekė. Tik nežinau man ar jam :)))
Epizodas Nr.4
“Riteriai” jau nuo penktadienio neveikia. Tai ką žaist darbe? Įdomu, resursai auga?
Epizodas Nr.5
Kai sakiau, kad mano darbai patys pasidaro, nes yra išdresiruoti, tai nė kiek neperdėjau. Vakar, rašau rašau… Kažką užsigalvojau. Žiūriu kolega man mojuoja. Grįžk į Žemę, neaišku kur esi. Pažiūriu į tekstą. Nu normaliai. Visas blokelis parašytas. Ir visiškai teisingai. Ir net kableliai vietoje. Bet nepamenu, kaip rašiau.
Apie namų gyventojus
Mūsų namuose gyvenantys nykštukai, parodė aukščiausio lygio naglumą.
Jau kurį laiką man kirbėjo mintis, kad prieškambariuke kažko trūksta. Kadangi ten būnu tik kai reikia nusiauti/apsiauti, ta mintis vis šmėstelėdavo. Bet nesusiformuodavo aiškiai. Kol vos neprilipome prie sienos. Kaip? Ogi prie dvipusės lipnios tvirtinimo juostos. Tada pagaliau suvokiau, kad trūksta vieno iš mano meno šedevrų.
Žinoma, galėjau pasikelti ir manyti, kad kas nors pavogė šią meno vertybę. Bet:
a) niekas pas mus per daug nesilanko.
b) ten net nepaveikslas, o terlionė, gi ne veltui mažai matomoje vietoje kaba.
Apkaltinti buvo nykštukai. Nes tie visada viską paslepia. Virtuvinis, tai savam stiliuje. Slepia šaukštelius. Ne ne… Jo nedomina nei šakutės, nei peiliai. Užsiciklinęs jis su šaukšteliais. Na ir sėkmės. Tiesa, aną syk, jis net į darbą prisikabinęs nuėjo. Po to Audrius visur šaukštelių ieškojo. Parazitas (nu ne Audrius, o nykštukas…).
Taigi… Išrikiavau nykštukus ir skaičiau moralą kol pradėjo drebėti. Aš gi moku labai pikta būti. Prisipažino ir paveikslėlį radome giliai giliai už spintos. Reikia pasistengti jį ten sukišti dar.
Pakabintas į savo vietą. Mes lengvai nepasiduodam.
Bet pas mus visi keistuoliai susirinkę. Pvz., grįžus iš darbo, Kitė sakė, kad čia visai ne ji atidarė spintą ir išvertė pusę rūbų. Ji čia tikrai ne prie ko. Lygiai taip pat kaip ir kojinė. Ji pati nusprendė nusiskandinti Kitės dubenėlyje. Kitė nežino kodėl. Gal kojinė porą pametė. Ir pasislėpusi Kitė tik todėl, kad niekas neteisingai neapkaltintų. Žodžiu gyvename linksmai:).
Pirmadienio laiškas
Labas,
Va ir vėl tau rašau:) Žinau, kad lauki mano įspūdžių iš Bjork koncerto. Bet nesulauksi. Todėl, kad tiesiog neturiu ką pasakyti. Bet visgi jei labai nori sužinoti, kaip viskas buvo, gali paskaityti pas mano kolegą Donatą:). Patvirtinsiu, kad viskas, ką jis parašė yra teisinga.
O kuo šiandien gyvenu aš?
Klajojančiomis mintimis. Turiu naują, laikiną pareigą. Reikia nepamiršti pasirūpinti ne savo kate. Savą galima ir pamiršti kartais. Tada ji pažiūrės akytėmis “ei, panele tu supranti ar ne, kad ėst noriu? Va žiūrėk, mirštu gi”. O svetima yra svetima. Ji ir taip nelaiminga, kad 10 dienų nematys savo šeimininkės. Ir taip bėga prie durų kai tik išgirsta laiptinėje bruzdesį… Bet tuoj vėl pasimiršta ir Pinkės bei Kitės sugriaukimešituosnamus nuotykiai tęsiaisi toliau.
Skaitau va “Veide” apie apleistus Lietuvos dvarus. Kaip tyčia visi aprašytieji Ukmergės rajone. Visi matyti savomis akimis. Norėčiau dvarelio. Rengčiau jame techno muzikos vakarėlius. Idėja ne originali, juk buvom Tiškevičiaus dvare surengtame tūse. Tačiau mano vakarėliai būtų mažesni, jaukesni ir tik tiek komercijos kiek reikia, kad atsipirktų. O tarp vakarėlių tapyčiau sienas dvarelio viduje… Didelis, pieštas, niekiviskmėjinėjimas ant senų, nesutvarkytų sienų… O dar auginčiau vaiduoklius. Jų trūksta mano keistų vidinių būtybių sąraše…
Dar skaitai šį laišką? Kaip tai darai? Kaip visada su puodeliu žalios arbatos rankoje? Per karšta sakai? O į mane pučia kondicionierius ir jau galvoju megstinį vilktis.
Taigi. Baigiu. Dar parašysiu kada. Laikykis.
Salomėja
Ką prenumeruoju?
Kai parašiau įrašą “Šią savaitę man patiko” nežinau.lt sėkmingai sau rašė kasdienines blogoramas. Kad jos “užsirauks” nė nenujaučiau. Ot naivuolė. Juk tiek ženklų tą rodė :). Bet nutiko taip kaip nutiko (ko aš čia šiandien taip filosofiškai nusiteikus, net pati stebiuosi).
Ir tada prasidėjo. Kokias rašliavas skaitė, rašė jis ir jis, dar ji, po to prisidėjo dar ir jis. Greta jų buvau minima ir aš. Bet Salomėja nebūtų Salomėja. Viskas kas visuotiška… … man nelimpa. Nei aš kovotoja (prieš gerus dalykus nekovoju), nei maištautoja (juk rašiau kas man patinka). Bet tiesiog… Na aš gi ir Coca Colos negeriu principingai. Ir Švyrurio ekstros… Ir Nokijų nemėgstų. Ir jūtūbės nežiūriu 🙂
Taigi kaip supratot, neberašysiu, kuri ten rašliava man patiko. Tačiau yra daug blogų, kuriuos skaitau. Todėl visgi kurį laiką dar painformuosiu jus apie tai ką prenumeruoju. Sužinosite kodėl prenumeruoju. Kai kurie mano motyvai nustebins gal… Prenumeruojamų blogų neturiu labai daug. Todėl tokio pobūdžio įrašų itin daug nesulauksit.
Taigi pradedu:
Šią savaitę aš užsiprenumeravau:
1. Andriaus blogą. Ir visai ne dėl blogo. O dėl autoriaus. Skaitydama kitų blogerių įrašus pastebėjau Andriaus komentarus. Dažnai sarkastiški, kritiški. Dažnai jis susilaukia visokių pasakymų, kaip kad cituoju: “Churchill, nieko, tiesiog kažkaip visi tavo atsiliepimai persmelkti kritikos :]” Po to užmačiau kažkur dar ir dar. Ir nusprendžiau užsiprenumeruoti nepaisant to ką jis rašo. O paskaičius šitą, manau rss skaityklėje Andriaus blogas tikrai veltui vietos neužims.
2. Dar šią savaitę į mano skaityklę įšoko Meno Duobė. Užmačiau per blogeriai.net . Pažiūrėjau ir patiko. Žiūrėsiu toliau.
3. Blondie’s Blahblah. Skaičiau jau anksčiau. Šiandien užsiprenumeravau. Apie viską ir įdomiai. Ko daugiau ir bereikia:)
Ir dar šiandien aprašysiu 4 atsitiktine tvarka skaityklėje parinkus prenumeruojamus:)
1. You like it?. Nežinau kam aš jį prenumeruoju? Gal todėl, kad mėgstu paspoksot į gražius dalykėlius? Ne tik gražius:) O neseniai supratau, kas jo autorius, dažnai matau komentarus, bet niekad nesuvedžiau galų.
2. Dinos blogas. Nuolat skubandi žurnalistė. Su savomis bėdomis, pastebėjimais, nuotaikomis. Ji kaip ir aš, karts nuo karto turi susitvarkyti stalčiukus:) Ji nesigėdija pasakot kokius batus pirko. Tiesiog labai žemiškas, paprastas ir smagus nemiegančios blogas.
3. Trumpuliai. Blogas, kurį pradėjau prenumeruoti dėl tos pačios priežasties, kaip ir churchill.lt.
4. Dar vienas asmeniškumas. Buržujaus rašinėliai. Pirmiausiai aš jį pamačiau gyvai. Tada sužinojau, kad rašo blogą. Tada užsiprenumeravau. Rašo įdomiai tai ir skaitau:)
Štai kiek asmeniškumais paremtų prenumertų šiandien. O jus iškritikuokit mane, skriauskit ir nemylėkit:) Tada gal ir jūsų blogas įšoks į rss skaityklę. Čia pajuokavau 😉
Apie du žmones
Mes esam dviese. Aš ir yozux. Jau seniai. Jau daugiau nei 8 metai. Nuo paaugliško amžiaus (juk man buvo 17 metų). Viską darom dviese. Gaminam maistą, tvarkom namus, apsipirkinėjam. Keista. Aš galiu lengvai suskaičiuoti, kiek kartų per metus buvau išėjusi kur nors viena. Net pareiškimas, kad šiandien einu su kuo nors susitikt, sukelia šiokių tokių neigiamų minčių. Nes gi na kaip čia dabar mes atskirai? Visigi pastaruoju metu stengiamės gal kiek atskiriau. Norisi ir tik savo draugų.
Kodėl taip? Nežinau. Taip jau susiklostė. Mokėmes ir mus supo vieni žmonės. Po to jie kažkur išvažiavo į užsienius ar šiaip keliai išsiskyrė. Keitėm gyvenamą vietą, darbus. Vėl keitėsi žmonės su kuriais linksminiesi. Vieni vėl atsirasdavo ir vėl pradingdavo. Kiti išliko šalia net dabar. Kai pagalvoju ar turim draugų? Taip tikrai. Tokių į kuriuos gali vidury nakties kreiptis. Tokių, kurie priglaus jei liksim be namų. Turim. Bet kažkaip vistiek viskas susiveda į du žmones.
Kada tai blogai? Kai sumanai, kur važiuot, dalyvaut, surengt… Kur didelei kompanijai būtų daug smagiau nei dviese. Bet tada paaiškėja, kad veini vaikus gimdosi, kiti jau prisgimdė ir negali. Treti vestuvėse, ketvirti stovyklose skautų, penkti draugauja per atstumus, todėl jų savaitgaliai atiduoti meilei. Rengi gimtadienį ir prasideda: vieno nauja meilė neišleidžia ir labai pavydi, trečias laimėjo kelionę tuo metu, ketvirta nevažiuos iš kito Lietuvos galo, penktam metus planuotas renginys. Ir t.t.
Ir vėl dviese. Pasibaškom, paklajojam ir vėl tik du.
Geriau nei vienam:)
Savaitgalis irgi dvienišas:)
Vakar dviese “Transilvanijoj” pasižiūrėjom krepšinį ir paliuobėm alaus. Po ilgų ieškojimų galiu pasakyt, kad “Samsonas” man skaniausias.
Ir pazyziau, kad šeštadienį man norisi prie vandens.
Taigi, šiandien dviese susipakavom ir atsidūrėm prie ežero. Ei, maudžiausi!!! Jėga. Ir kai pamenu maudynes jūroj, tai koks malonumas, kai vanduo gaivina kūną, o ne gniaužia. Mmmmm…. Vandenėėėėėlis…. Šašlykiukai… Vėl “Samsonas”. 🙂
O ryt dviese einam į Bjork. Nekoncertinė aš tokia. Bet gal bus gerai??? Ką?
Tiesa, dar ruošiamės rugpjūtį į Be2Gether važiuot. Vėl esam dviese, bet šį kartą klausiu, gal kas norit prisijungt?
5tadimėjinėjimas
Penktadienis – keista diena.
Vienam forume mačiau apklausą, apie tai kuri savaitės diena labiausiai patinka. Aišku, visas kitas vargšytes dienikes nurungė jo didenybė Penktadienis.
Man skaičius 5 nepatinka. O nemeilė penketui slopina meilę penktadieniui:). Mylimiausi yra 13 , 6 ir 7. Nes susiję su reikšmingomis datomis, gimtadieniais, įvykiais bei įvairiais sutapimais. Gaila nėra tryliktadienio. Tai neabejotinai būtų mano mylimiausia diena. 13 pats pačiausias.
Atrodo diena, kaip diena. Darbas ir tiek. Bet daugelis jau spurda. Ech, kaip bus smagu 16-17-18 val (mes skirtingu laiku baigiam darbą). Jau prasidės savaitgalis. Jaunasis kolega atostogauja. Ir labai keista šiandien negirdėti, kaip jis nardys, nardys, nardys ir dar gers.
Penktadienis. Tingiu dirbt. Ir kam reikia? Darbai pas mane patys pasidaro:) Išdresiravau. Galėčiau eit namo. Arba bet kur. Bet nenoriu. Noriu į knygyną. Vakar, vakare perskaičiau knygelę ir besotiškumas skaityt atgijo. Nes man jos užteko tik nuo 20 iki 23 valandos. Su naršymo pertraukėlėmis.
Penktadieniai darbe man visai patinka. Ką tik už vieną mano ištartą frazę, vos į galvą neatskrido sunkus daiktas. Penktadienis.
Universitete nemylėjau penktadienių. Nes kažkuriamten kurse, penktadienį 16 val būdavo privalomi elektronikos laboratoriniai darbai. Nuo jų nepasiplausi. Praleist laboro niekas nenori, nes teks vienam per skolų savaitę daryt. O vienišam laidukus junginėt, matavimus atlikinėt, tai jau ne taip baisiai ir linksma. Fu, penktadieniai buvo.
O šiandien jau 4 kartus girdėjau frazę “taigi penktadienis”. O kol rašau šį įrašą spėjau išgirst dar 3.
Dar žinau, kad šiandien tikrai gersiu tamsaus alaus. Kur ir su kuo nežinau. Bet taip bus. Nes penktadienis.
Einu pažaisiu online žaidimą.
Niekas
Kas yra niekas?
Tiesiog niekas?
Sunku pasakyti?
Tai dažnai naudojamas žodis. Daug kartų teko girdėti tokius dialogus (ar pačiai dalyvauti juose):
-Ką veiki?
-Ai, nieko…
-Ką čia skaitai?
–Nieko gero.
-Ką veiksi savaitgalį?
-Nežinau, gal nieko.
-Kur važiuosi per atostogas?
-Neturiu pinigų, tai greičiausiai niekur.
O pats geriausias mini dialogas būna toks:
-Ką tau padovanot gimtadienio proga?
–Nieko man nereikia.
Taip dažnai minimas ponas Niekas, tiesiog negali neegzistuoti. Šiandien mąstydami, apie gimtadienio dovaną, vis galvojom, kad na niekas netinka. Ir netyčia atradome, kad nieką visai lengva padovanoti. Ir jis netgi ne taip jau baisiai ir kainuoja.
Štai jis – Niekas!!!
Nieko čia gero neparašiau :))) Niekas ir neskaitė:))) Bet mano ir blogo pavadinimas gi Niekiviskmėjinėjimai