Niekiviskmėjinėjimai

Kuris pasireiškia tuo, kad Salomėja sugalvojo romantinį filmą pažiūrėti. Nugi apie meilę. Tiksliau net visas tris. Va kaip tokia mintis atėjo, tai tikrai nežinau ir visos litanijos, kaip ankstesniame įraše, negaliu parašyt. Kažkaip atėjo. Kojytėmis turbūt. O gal atšliaužė?
Pažiūrėjau aš tą filmą. Nu ir ką… Man kaip truputuką mažumėlę nelaimingai, bet smarkiai įsimylėjusiai, tai šią akimirką kažkaip prisireikė irgi bla bla bla romantikos, žvaigždžių, žodžių na ir dar kartą bla bla bla.
Tai kur dabar viską gaut?
Ot pravalas. 😛

Mane visada stebina, kaip šokinėja mintys. Ir pradėjus galvot apie vieną, jos pasisuka visai netikėta eiga.
Štai šiandien paišinėju visokias nesąmones, kurių niekada niekas nepamatys. Akis užkliūna už greta gulinčio žiebtuvėlio, kuriuo uždeginėjau smilkalą. Pagalvojau, kad vakar matytame filme visi blogiukai, o ir ne tik, su zipakais demostravosi. Tipo krūti. Gal ir man reikia kokį prikolą išmokt.
Tada prisiminiau, kad maniškį labai nenoromis gegužę padovanojo būsimas buvęs vyras, aštuonių metų buvimo kartu proga. Tokio žiebtuvėlio visada norėjau. O kadangi kartais rūkydavau, kas jam labai nepatiko, tai sakė niekada niekada nedovanos. Taip jau ir niekada :))).
Tada atsiminiau mūsų pokalbius prieš man išeinant ir kas pasakyta buvo apie rūkymus. Ir taip nuklydo mintis prie kito jo pasakymo man besikraunat daiktus. Frazės, kuri skambėjo maždaug taip: abidniausia, kad tu išeini tada, kai per daugiau nei aštuonis metus man esi fainiausia ir gražiausia.
Mhm, pagalvojau, kad tame ir esmė, kad fainiausi ir gražiausi būna tie, kurie ne tavo, nebe tavo arba vis dar ne tavo.
Tada šiaip apie grožį pamąsčiau. Kažkodėl visi vyrai jautę man (ne atvirkščiai) simpatiją nešiojo akinius. Keistas sutapimas. Ir dar pagalvojau, kad visus juos akiniai puošia, o štai man netinka jokie. Todėl džiaugiuosi geru regėjimu. Kita vertus visada svajoju apie nenatūraliai ryškias žalias akis. Tam reiktų linzių, bet pirktis vien dėl grožio man kažkoks nukrypimas.
Ir pagalvojau kaip gražu žalios akys būtų prie ryškiai ryžų plaukų. Ir kad vis dar ketinu išgauti tą spalvą.
Tada prisiminiau, kaip kažkada buvau jau beveik ryškiai ryža, o vienas kolega patarė man tapti natūralesnei. Nes atseit vyrai tokių moterų bijo. Ir dar sakė, kad turiu rengtis rimtai, nes kitaip niekas į mane rimtai nežiūrės. Taip nusišypsojau ir pagalvojau, kad nebe tie laikai, kad rūpinčiausi ką žmonės pasakys apie tai kaip atrodau, apie tai ką rašau ar apskirtai kokia esu. Ir kad man net patinka neigiama nuomonė.
Va tada mintis nuklydo pas T., kuriam vakar bandžiau atsakyti į klausimą iš kur pas mane mizantropinės idėjos. Nuo kada. O dar jam sakiau, kad neturiu jokio gyvenimo plano. Kas mane kartais nervina (kaip vakar), o kitą dieną nuoširdžiai džiaugiuosi, nes nemoku aš nieko daryt pagal planą ir vis dar turiu visas galimybes rinktis.
O va tiek mintims pasišokinėjus supratau, kad rankoms šalta. Šildymo tai neįjungė niekas dar. Todėl nusprendžiau, kad reikia užrašyt šias pievas idant pasišildyt rankas ant kompo.
Va taip nuo žvilgsnio į žiebtuvėlį mintis nušokavo iki rankų šildymo. Gal visgi ir susiję?

Šeštadienis. Jau greit vidurdienis. Keltis ar nesikelti? Atsidėdu. Labas rytas, kompiuteri. Rolling Stones grokit ir priminkit! O linkomanijoj jau šešta rusiška herojų serija. Siunčiam. Išlipu iš lovos. Kava. Mintis, kad niekas gi nelaukia, nėra kur eiti. O šiandien taip tingisi apgaudinėti save dirbtinėmis “kaip man faina vaikščiot vienai” kelionėmis. Atgal į lovą.
Update.
Pagalvojau, kad jei šiandien taip pat tingėsiu valgyt, kaip vakar, tai ryt ponas Alkis mane privers slinkt į virtuvę. Todėl visgi reikia nučiuožt į parduotuvę. Ta proga apsipirkti normaliai. Na duonos, sūrio, jogurto, makaronų ir kitų bla bla… Kad ilgam užtektų. Nuslinkau. Net tolesnę pasirinkau, kad pasivaikščiočiau.
Mhm, susumavus pirkinius: milžiniškas greifruktas, smilkalai, šūdžurnalis, alus, šokoladas ir dešrelės. Gal dar viskas su manim gerai:)))

Kai už lango lyja, kai namuose nėra šalta, kai po anklodėmis jauku jauku, kai esi su nauja miela raudona pižama, kai naktį prabudinėjai nuo svetimų sapnų, kai vis dar esi neatsigavusi po pirmadienio…
… tai žadintuvui norisi nelabai mandagiai paaiškinti, kai kurias gyvenimo tiesas.
Kitą vertus, ta žadintuvų rasė ir šiaip tokie vargšai. Niekas jų nemyli, o tiems kam keltis nėra sunku, dažniausiai ir nesinaudoja šiuo išradimu.
Troleibuse įlipa gražuoliukas tvarkinguoliukas (brr), išsitraukia knygą apie lyderiavimą (dar kartą brr). Apžiūrinėju. Iš karto prisimenu pokalbį su Jaunuoju Kolega. J.K., nea, va prisiverčiau apie tai pagalvot, ir žinok nu niekaip. Gražuoliukas, būsimas lyderis, kurio įvaizdį darko žydrai rožinis ilgas skėtis. Bet gal jis iš tų trisdešimties procentų? Nes mano fantazija greita įsisiūbuot. Bet ne su šituo. Apie tokį net istorijos nesukursi.
Aukščiausias tinginystės laipsnis: kaip reikiant pliaupia lietus, turiu rankinėje skėtį, tingiu išsitraukti. Taip man ir reikia.

Pasakiau:
– Viso gero. Sėkmės ir iki kito mėnesio.
Užrakinau duris. Grįžau į kambarį. Atsidūsau. Ech ir vėl 900 Lt + 180 Lt išėjo. Tie 180 tai buvę nebuvę, nors gaila, kad reikia mokėt kažkiek tai ten, už kažkokias tai ten būsimas lauko duris, kurių gal net nebus kol čia gyvensiu, bet įkalkuliuota į sąskaitą ir tiek… Bet tų 900 Lt tai gaila… Gaila! Gaila… Aš gal nusipirkčiau TUOS batus. Ir liktų net 200 LT. Arba iPodą, kokį darbe teko pačiupint. Tik 419 Lt, tai dar lieka šiandien užmatytam laikrodžiui… Ir dar net grąžos atlieka. Arba gal įpirkčiau satanistų rankų darbo lentyną…
Arba…
O su manim kažkas atrodo negerai. Aš tikrai turiu stebėtojos – klausytojos karmą. Trečią kartą matomas žmogus. Mus sieja tik tai, kad ji išsineša mano uždarbį ir už tai leidžia gyventi savo bute. O išklausiau tokias bėdas, kokių visiems nepasakoji. Matyt pinigai visgi neatneša laimės.
Ta proga einu valgyt savo gaminto tinginio. Nors truputis tiesioginio saldumo gyvenimui.

Šios dienos daina:

Žodžiai.
Na ir dar viena…
Žodžiai. Labai atitinka nuotaiką.