O vat… Ne veltui aš viena akimi vis pračekinu “gtalko” (katras šiaip pas mane visada “on top”) sąrašą. Jau pietūs, tai gal viena persona teikėsi prabusti. O gi todėl, kad vos tik pasirodžiusi toji persona sugeba mane prajuokinti. Jau kažkelintą dieną iš eilės.
Nemokamas vitaminas C. Šiais krizės laikais reikia gerbti nemokamus dalykus. Nes arba jų kiekis ribotas, arba mokestis atsiranda :P.

teleplepumas

Bitės “labas” įkyriai siuntinėja sms apie tai, kad mano sąskaitoj tik 4ct ir galiu parašyti tik sos žinutę. Ir taip jau daugiau nei mėnesį. Siuntinėja tai siuntinėja, man kas, delninuke ištrinti absoliučiai visi garsai, todėl aš jų negirdžiu (bet vien dėl reklamos ir spamo negalėčiau, kaip pagrindinės naudoti išanskstinio papildymo kortelės). Bet ok, ok, papildžiau ką tik dešimčia litų, nes mobilaus interneto laikas baigia išsigalioti.
Ta proga pasitikrinau kiek gi jau praplepėjau pagrindiniu telefonu. Pati tos sąskaitos nemoku, todėl stengiuosi sutilpti į minimalų mokestį – 20 lt. O jau ir mėnesio diena aštuoniolikta, tai gal jau pristabdyt reikia. “Suma už Jums šį mėnesį suteiktas Tele2 paslaugas yra 2,1 Lt”. Mhm… Jo jo, parašau vieną kitą sms savaitgaliais. O jie dar netiki, kad savo motorolką naudoju vietoj veidrodėlio. Telefonas man reikalingas, tam kad galėčiau paskambinti, kai reikės. Bet vis kažkaip nelabai reikia.
Teleplepumas man nebūdingas.
Užtat būdingas netplepumas. Pirštais kalbu daug daugiau nei garsiai.

Oras ir dovanos

O oras šiandien tikrai super. Ryte pasidžiaugusi, kaip faina, kad sausa, dabar džiaugiuosi, kaip faina, kad visur viskas pasidengę slidžia skaidria plutele. Tviska nuo šviesų. Fun. Čiuoždama namo beveik pajutau Kalėdų dvasią (juokauju).
Ir nupirkau dovaną, vienam iš dviejų žmonių, kurie pasakė ko nori. Visiems kitiems, mykiantiems kaip negirdytos karvės, pranešu, kad nieko ir negausit. Patys kalti. Negi prievartausi žmones, kurie nieko nenori, arba nežino ko nori.

Patarimas

Jo jo, vis dar apie tą krizę, kur nuo žodžio krizenti…
Pajuokavus, kad gyvensiu po tiltu ir jau apsvarstėm su kolegomis, po kuriuo geriau, iš pusiau virtualaus pažįstamo gavau patarimą:
“O po tiltu gerai, vasarą pavėsis, žiemą nesninga, tik rinkis kur maniakas su kirviu gyvena, jis naktimis darbo visad turi ir šį tą parsineša į patiltę…”
Žmonės apie viską pagalvoja :)))

Dienos trupiniai

Atrodo žmonėms rūpi tik du dalykai: krizė (kaip viskas blogai) ir sniego nebuvimas (kaip blogai).
O aš šiandien sau važiuoju troleibusu ir galvoju, kaip faina, kad šaligatviai sausi, purvais niekas nesitaško, slidinėt nereikia, nes dėl krizės turbūt nebarstytų. Plaukai nuo visokių sniegų nešlampa. Gėris.
Kai darbe pasidžiaugiau sniego nebuvimu, tai susilaukiau pritarimo. Man sakė, žinok, kaip gera vairuot sausa gatve, ir druskų ten visokių nepribarsto ir t.t.
Ir man patinka tos 20 min, kurias praleidžiu važiuodama į darbą. Ar nepavėlavau į šiltą žemagrindį nusprendžiu pagal tai, ar stotelėje stovi jis. Kiek laiko liko laukti troleibuso, nusprendžiu pagal jo cigaretės ilgį. Kai jis baiginėja rūkyti, ten prie šviesoforo jau matau atvažiuojantį vielabraukį.
Troleibusas, kaip visada beveik tuščias. Mėgstamiausia mano vieta – gale. Sėdžiu šiltai ir darau su savo smegenimis, ka noriu: medituoju, stebiu žmones, kuriu istorijas, svajoju, revizuoju, kurį nors pasaulį. Laikas, į kurį niekas nepretenduoja…

Darbas

Ir kai pradeda skambėti paskutiniai dainos akordai, kažkaip pasidaro gailokoka.
Jau tuoj tuoj galėsiu pasakyti “štai ir baigėsi daina”.
O ryt paspausime “repeat” ir dviejų mėnesių trukmės melodija pradės kartotis. Joje atsiras naujų skambesių, tačiau iš esmės tas pats gabalas.
Gaila ir to, kad jau dešimtą kartą išklausius šios dainos nebeliko jokio jaudulio. Nebestebina atlikėjų ligos, nebegąsdina marketinginės superidėjos, kurios paverčia viską popsu.

Krizė. Prisiminimai

– O atsimenat, kai eidavom valgyt į “Submariną”?
– Ir į “Mambo”.
– Ir į kinus.
– Kiekvieną dieną…
Ironiškas krizenimas.
– Ir beveik visi…
Tyla.
– Jooo, anksčiau vienas sakydavo “einam pietaut” ir visi atsišaukdavo – “einam!”.
– Dabar sulauktum: “galvok, ką šneki”.
Ironiškas krizenimas.
– Ir net gi čia dirbom, tą patį darbą…
– Bet kas pasikeitė? Algų gi nesumažino.

Situacijos

Finišas jau čia pat. Jau rankutėmis mojuoja pabaiga. Ir smulkmelės, kabliukai… Lakstau kaip energizer zuikelis. “Tu šiandien pavasariška” – sakė DNR. Štai kaip veikia geltona spalva bei suknelė.
Salomėja: Imk, pataisyk šitą. Čia viskas pažymėta.
R.: mhm…
Po kiek laiko Salomėja ateina ir randa R. skaitantį “Veidą”.
Salomėja: pataisei?
R.: ne, o čia skubiai reikia?
Salomėja (mintyse): tai ne ble.
Salomėja (garsiai): tai gal galėtum dabar?
Ir jau išsiaiškinau, kad kalėjime manęs niekas nelankys. Tai nieko nenudobsiu. Šypsausi sau. Ir velniop visus.
Papildymas: Taip, vis dažniau ir dažniau norėdami pakomentuoti mano įrašus, jūs pamatysite užrašą: “Šiandien man tavo nuomonė neįdomi. Bandyk rytoj.”