Niekiviskmėjinėjimai

Labas,
Laukei? Nelaukei? Kaip ten bebūtų sulaukei mano laiško. Čia aš galėčiau tau pažerti Kalėdinių sveikinimų. Pabarstyti juos cinamonu, kad būtų saldžiau. Bet gi žinai, kad greičiau jau šastelėsiu pipirų. Ne iš blogos valios, tiesiog tokia jau aš.
Kaip gi aš gyvenu? Turbūt, kaip ir visi. Galiu pasiskųsti krize. Bet štai dar tik vakar vienam artimam žmogui sakiau, kad visas šitas reikalas leidžia savęs paklausti, o ką norėčiau veikti jei nebereiktų keltis kas rytą į darbą. Štai tarkime išmes, naują rasti bus sunku, todėl rasis nemažai laisvo laiko. Ką be savęs graužino norėčiau daryti. Na po to, kai atsitingėčiau į valias ir jau užsimanyčiau kažką veikti? Ir žinai, tikslaus atsakymo neradau dar, bet kažkokia vizija formuojasi. O iš tos vizijos kilo diskusija, galimybių skaičiavimai, beigi kalbos, kad kai kurie dalykai visai įmanomi suburus teisingą komandą. Taip, kad pirmyn ir tik pirmyn.
Mažiau bijoti ir pamąstyti kiek laisvės suteikia vienas ar kitas pokytis.
Per šias Kalėdas norėjau tik vieno dalyko. Jis buvo susijęs su viena persona. Tačiau kadaise tokis žmogeliukas man leptelėjo, kad aš galiu daryti viską ką noriu. Betgi, aš paklausiau, o jei mano noras susijęs su kitu žmogumi ir nesutampa su jojo troškimais? Tada nugali stipresnis, buvo man atsakyta. Taigi, per šias Kalėdas norėjau tik vieno dalyko. Tačiau buvau silpnesnė. Tada nusprendžiau išpildyti norus tų, kurių troškimai susiję su manimi. Jaučiuosi pasigerinus savo murziną karmą.
Ir gydausi. Bandau. Bandau nusikratyti priklausomybės nuo abejingojo. Taip mano telefone atsirado šešios neišsiųstos žinutės (jos pačios nukeliauja į juodraščius, kai aš piktai užlenkiu telefoną užuot paspaudusi “siųsti”).
O gavai mano dovaną? Viešai parašyti ko aš nenoriu gauti, tikrai nebuvo klaida. Įvertinusi padovanotas gėrybes galiu pasakyti, kad nieko nereikalingo. Namų ūkis gauna +3 knygas, prietaisą, kuriuo vieniša mergina gali labai lengvai pasigaląsti vienintelį peilį, vienetinių papuošalų. O kai prirašiau čia visko apie nuolat piešiamas spirales, tai visaiNEkeista gauti auskarus su jomis.
Šitos šventės pagaliau nuoširdžiai padėjo atrasti vienišo gyvenimo pliusus. Nes aš tiesiog ilgėjausi, kada gi sugrįšiu čia, kur dabar jaukiai sėdžiu apsupta savo betvarkės. Ir niekas nekvaršina galvos. Kadangi gi esu bais pagiringa ir be sveikatos, tai net bifido bakterija manęs neišviliojo iš šito urvo. Gana blaškytis po svietą. Ir taip jau man kaip mizantropei per didelis kiekis žmonių buvo.
Vis prisimenu trečiadieninį pokalbį su t.II. Aš net gerokai įdienojus dar nežinojau kokie mano planai Kūčių vakarui. Norėjau to ko negalėjau gauti. Rinkausi iš kelių galimybių. O pasakiau, kad šiaip tai noriu su kuo nors būti, bet visai nenoriu bendrauti. Pašnekovas man pasakė, kad tam reikalingas ypatingas žmogus, nes mažai kam tiktų būti ir nebendrauti. Priminiau gi, kad pats dar tik praėjusį savaitgalį sugebėjo tai. Ir sunku visai nebuvo. Bet po to vis mąsčiau ir tebemąstau, kad išties labai labai mažai žmonių kurie tai gali. Tuo mikliai įsitikinau per pastaras dvi dienas: mano tylėjimas priimamas, kaip asmeninis įžeidimas; man būdingi trumpi, sarkazmu paskaninti atsakymai = neapykanta; mano požiūris ir daugelio dalykų suvokimas iš vis nepriimami. O juk visa tai man padeda save pažinti. Suvokiu, kokių žmonių sąmoningai ir nesąmoningai ieškau. Ir kad jų tikrai yra. Ir kad mane žavi tie, kuriems nereikia nieko aiškinti. Jie tiesiog ŽINO. Jie neprikibs prie intonacijos, žvilgsnio. Jie nenustebs jei pasakysi, kad esi ragana ar dar ką nors keistesnio. Ir jie visada priims tą tobulą pasiiaiškinimą dėl visko: nes taip noriu aš.
Jau pabodo laiškas? O ar aš liepiu skaityt? Aš juk juos tau siunčiu, kaip žinutę butelyje. Gal gausi, gal ir ne. Gal pasieks tai ką noriu pasakyti, o gal nuplauks tavo žvilgsnis paviršiumi. Ypač jei laiškas pasieks netinkamu laiku.
Bet baigiu baigiu jau, kol neišpasakojau visko. Ir taip nemažai gavai. Juk žinai, kad po mano buitiniais asmeniškumais visada yra kas nors paslėpta. Iki.
Salomėja

Klausyk, Nematomas drauge, šiandien truputį išprotėjau. Matai gi pats. Kodėl? Gal todėl, kad dieną pradėjau vienu veiksmu, kurio negaliu paviešinti, tačiau jis buvo tas, kurio… bijojau. Baigėsi gerai. Gal todėl, kad visą dieną kalbos buvo švelniai tariant keistos:
– Salomėja, norėčiau tave pamatyt pavartojusią LSD. Tu tikrai atsiskleistum…
Gal todėl, kad nuotaikos darbe buvo groteskiškos? Sveikinimai su nuojautom… Ai, Nematomas… Kaip keista, kai tu jau viena koja žengi į susitikimą su vvvip, o tave pagauna ir laiko susirinkime, po kurio norisi rinkti sūrius lašus nuo veido…
Ech, Nematomas drauge, aš pagaliau išdrįsau pasakyti, kodėl ryt galiu neleisti laiko su gimdytojais, bei pasakiau, kokios nuotaikos būsiu jei leisiu. Jei leisiu – būsiu nusivylus dėl… Šiandien aš elgiuosi sau nebūdingai. Užkalbinau žmogų, nors tikrai nenoriu atsakymo. Atsiprašau.
Beprotė, Nematomas. Beprotė tik ir telaukianti, kol ją kas nors įskaudins.
Jis išėjęs sako:
– JEI visgi nuvažiuosi, tai nerėk ant visų. Bent jau per Kalėdas.
Nusišypsau. Juk nepatikėtum, kad galiu rėkti? Bet jis žino, kad galiu.
Gūžt į kamuoliuką.
Sako, greit Kalėdos. Nesu viena, Nematomas. Turiu pasiūlymą leisti Kalėdas Trakų paežerėse. Tutbūt čiupinėsiu šitą galimybę, ją mylėsiu, o jei nepasinaudosiu, tai padėsiu ant lentynos, kaip retro atviruką. Bet… Man tau meluot? Juk negaliu meluot tau ir sau… Ar galiu? Juk žinai, kur ir su kuo noriu būti.
Taip, Nematomas, aš šiandien mažumą išprotėjusi. Kodėl ne. Ne tiek, kiek gerb. Dali, paveikslus vadindamas “Napaleono nosis, tapusi nėščia moterimi, išvedusia pasivaikščioti jo šėšėlį su melancholija po tikrus griuvėsius”.
Taip, aš šiandien bijau… Man norisi būti ta kate, kuri glaustosi glostoma… Bet nesu. Karnavalas būna naujų metų naktį…
Nematomas drauge, aš šiandien darbe sakiau, kad sąžinė šiais laikais trukdo. Bet vistiek niekaip negaliu susitaikyti su neteisybe. Bet negelbėsiu pasaulio.
Velniop.
Ar ne per dažnai kartoju tą žodį?
Juk žinau išeitį. Tereikėjo išsilieti. Ačiū, kad klausei.