Tokios blogos dienos jau nepamenu.
Daryti bet ką, kad tik nesikauptų ašaros… Ar iš vis man taip buvo kada?
Pirmiausiai baimė, kad tuoj tuoj prarasiu kas be galo brangu. Kreivi klausimai be tiesių atsakymų.
A. kelis kartus pasakė, kad ką nors užmuš. Savanoriškai kėliau ranką.
Noras tik verkti verkti ir dar verkti.
Savęs kvailinimas už tai.
Nepasiekiamybės troškimas.
Beprotiški skaitytojos skambučiai. Isteriški.
Vėl noras tik verkti.
Susitikimas su bbv. Sėdėjimas ant lovos. Toj vietoj, kuri buvo mano. Toj, kurioje įvyko tiek svarbių virtualių pokalbių. Ten dar mano namai.
Katė, kuri galiausiai nugalėjo išdidumą ir atėjo pamurkti.
Mano išdavikas kompiuteris. Jis veikė. O kai parsinešiau – nustojo. Beveik juokinga, nes sakiau kolegoms, kad taip bus. Beveik juokinga, nes guliu po raudonu dekiu, rašau telefonu šį tekstą ir verkiu.
Tautvydai, sakei mano blogas virtuali pasilinksminimų vieta? Pažadu tai sugrąžinti. Bet ne šiandien.
Ant stalo guli dovana, kurios man nesuteikia progos atiduot. O aš taip noriu.
Negalvok… Reikia muzikos.
Skambinu vėl bbv. Sakau, kad neveikia. O jis man atsako, kad matyt labai blogas žmogus esu, nes pas jį visą savaitgalį veikė. Ir pati mačiau gi.
Blogas.
Žinau.
Bet gal užteks? Prašau, atiduokit kas nors raudoną.
Reikejo bbv pasiusti laabai toli arba i nosi uzvozti – jei taip kalba, vertas, kad ant jo butu issilieta ;-)man siand irgi norisi staugti ne savu balsu, is pasiutimo..nors dar nezinau kodel 😉
am…
pamečiau jau tave. kad tu į žalią įsisupai visiškai?
aišku, žinai, kad tik pati gali grąžinti sau tą raudoną, nes tik pati žinai kur ją padėjai. nors gal dabar ir kitaip atrodo.
matau klausai Alinos… mane paprastai ji dar labiau į melancholiją stumia.
o apie tavo kompiuterį – kažkaip Gv pasakojau apie tavo raudoną aistrą, taip pat ir apie tavo raudonąjį HP, tai jis iškart sako – “ai, tai jis tuoj suges, visi jie greit genda.” čia šiaip – nepaguodžiau.
Ne hp pas mane:). Dell’as. Ir jei gestų tai gestų, o ne apsimetinėtų prie kitų normaliu.. išdavikas.
Ei, neverk. Čia per tave ir Vilniuj lyja smulkiais lašais. Tu geriau surink visus raudonus klevo lapus, išsivirk raudonos arbatos, ir, blemba, rask raudonų braškių kokiam PC (Prekybos centre).
Kas nesikeičia, tas netobulėja. Tas pats ir apie įvykius gyvenime.
Salomėja, dėl manęs tai nereik nieko gražint, tikrai 🙂 tu svarbiausia pati sau susigražink (ar atrask iš naujo) tai, ko tau šiuo metu labiausiai trūksta 😉
beja, jei galima tai patikslinsiu (ir jaučiu, kad ne paskutinį sykį) apibūdinimą – tavo blogas atradimų vieta.Kartais tie atradimai džiugūs, kartais informatyvūs, kartais šiek tiek meniški, o kitais kartais šizovi, dar būna melancholiški, rudeniški ir šlapi.
Dina, lapai baigėsi 😉 Kaltę už lietų prisiimu, nes vakar buvau gerą dieną kai kam užsakius. Tautvi, labiausiai man ta šizova patinka. Aš gi ShizaMėja SaloMisė. p.s. ‘opera mini’ riboja komentarų ilgį. bliam.
:))) oba. na tai tada pranašystė nesipildys 🙂
vistik auklejimas daro savo- toks tekstas ir ne vieno keiksmazodzio! nezinau kuom labiau didziauotis- savim ar tavimi.