Vis galvoju, kad senesni niekiviskmėjinėjimai man patiko šiek tiek labiau. Buvo kitokie. Bet ir aš buvau kitokia. Piktesnė, ciniškesnė ir labiau užsidariusi. Dabar vėl darausi ciniška. Gal todėl, kad daug laiko jaučiuosi prastai. Ir fiziškai ir morališkai. Morališkai man vis dar reikia to jausmo, kad kažką galiu ir kažkam manęs reikia. Fiziškai gerklę akėja bobulė su grėbliuku, na ir dar persistengimų pasekmės. Bet vasarėja! Mėgstu, kai mane alina karštis, nors būna labai sunku. Mėgstu, kad nereikia daug rengtis ir gali bėgti, kad ir basomis. Mėgstu žalumą. O kai pagaliau namuose pasikabinsime hamaką – vėl mėgsiu skaityti.
O katės miega

oooo, hamakas….