Neatsimenu jau kada buvo tokia diena, kad aš nepasakyčiau, jog šitai Salomėjai reikia atostogų. Nuo tų, kur buvo pernai pavasarį, labai daug laiko prabėgo, labai daug visko pasikeitė, labai daug visko nutiko.
Bet laužiausi visaip. Ai, galvojau, nafik čia tos atostogos, jei nėra ten kokių grandplanų. O kai atsiras, tai būsiu išnaudojusi… Bet gi, o bet gi… Darboholizmu nebesergu, motyvacijos vis mažėja, o moralinis pavargimas nuo visko jau ima viršų. Atostogos nei pernykštės, nei užpernykštės neišnaudotos, tai pagrūmojau sau kočėlu ir parašiau prašymą. Juolab ir kolegos užkrėtė vienas po kito…
Jau greitai, jau greitai. Visa savaitė!!! Neklauskit ką veiksiu. Žinau ko neveiksiu: neisiu į darbą!!!