Miegoti tyloje prabanga. Prabanga, kurią gavau persikrausčiusi. Nes lyg tol gyvenau judrioje sankryžoje su nesandariais langais. Nuolat tekdavo klausyti pralekenčių greitukių, pypsėjimų, keiksmų tų, kurie naktį keliauja į degalinę.
O dabar ramuma. Išskyrus tuos atvejus, kai Tuktukas dirba (dabar kažką kala, bet dabar gi ne naktis). Šią naktį ramu nebuvo. Kažkieno (įdomu kieno) išsikrovęs telefonas gailiai ir periodiškai verkė, prašė valgyt. Ak, tie naminiai gyvūnėliai. Rūpinkis jais ir rūpinkis.
O gi paskui tie gyvieji paveikslai. Paprastai jie elgiasi tyliai. Na tiesiog nenori prisipažinti esantys gyvi. Mažą ką. Bet manieji pagaliau apsiprato su nauju gyventoju, pajautė, kad tas šiuos myli ir… Šiandien nuo sienos nusprendė nulipti “Klykiančioji”. Ji ne tokia didelė, kaip katinas (na tas, kuris mano blogo dešinėj šoninėj juostoj). Anas kadaise su trenksmu išėjo pasivaikščiot, priversdamas pašokti bg. Šitoji merga paslaptingesnė. Ji tyliai tyliai atsiplėšinėjo. Padarydama pauzeles, bet vistiek trukdydama miegoti. Plyšt vienas kamputis atplėštas, plyšt – antras. O tada dailiai nučiuožė už komodos. O aš apsiverčiau ant kito šono. Dar pagalvojau, o gal šiai depresija, nes neseniai pakeitė gyvenamą vietą, o be to įsigyjo kaimynų. Tegu paklykia dar pasislėpusi, o kai išsiropšiu iš lovos – sugrąžinsiu namo.
Ne tik mano piešti paveikslai naktį laksto, o po to nespėja sugrįžt. Vakar pričiupau ir Dali paveikslo atvaizdėlį, kažkur keliaujantį. Na tą, kuris kaba šalia veidrodžio ir vadinasi “Sapnas, kurį sukėlė bitės, skrydis aplink granatą, likus sekundei iki prabudimo” (jau tas dėdė kai pavarys su pavadinimais). Ir tikrai, jie taip elgiasi tik naktį. Dieną sau tvarkingai apsimetinėja normaliais.
Žodžiu, visai nenuobodu naktį pas mus. Įsivaizduoju dar ko pelė prikrės.