Skambinu šiandien tėčiui. Prašė kai ką Vilniuje nupirkti, prireikė pasitikslinti.
Po kiek laiko mama pasakoja, kad tėtis pasakoja, kad… …na kad jam visos blusos apmirė, kad širdis sukalatojo ir ten taip toliau, kad pagalvojo, kad kas nors blogo nutiko (oi kiek kad).
Nes aš gi neskambinu. Nežinau, gal per 10 metų kokie 10 skambučių ir susidarys jam. Tai ir išsigando žmogus.
O aš ką… Aš ir sakau, ko čia skambinėti, išsigąsta žmonės po to.
Juokas aišku, bet kai per Kalėdas skambina viršininkas pasveikinti – pirma mintis “O Dievai binariniai, negi vėl kas nugriuvo…” 🙂