Labas,
Tai rašau tau vėl. Skaitai? Skaityk skaityk :).
O ką papasakot? Galiu pasiskųsti sniegu. Bet tai jau padariau. Bet, kai tai dariau tai snigo trumpai ir grąžiai. Kaip sako – ubago kąsniais. O štai šiandien galiu zirst apie tai, kad reikėjo kepurę traukti. Kad mano raudonasis paltukas šlapo, ir šiaip kažkokia nesąmonė… Vo. Pazyziau. Bet šitai gi girdi kiekvieniais metais.
Kas čia dar? Vakar atėjo dėdė įrengti domofono. Klausia jis manęs ar reikia ragelio. Tai ne, nereikia, lakstysiu į pirmą aukštą visų įleidinėt. Toks mano gyvenimo tikslas. Ką čia reiškia… Pakeliui dar porą durų uždegsiu. Turbūt dėl to ir skambinau į jų firmą, kad pasakyčiau, kad man nereikia… O tada sau sėdžiu, bendrauju skaitmeniniu būdu ir girdžiu kaip tas dėdė baisiausiai keikiasi prie durų. Ateinu, klausiu ar kas negerai? Nu… Jo jo, o ką jis galvojo, kad pas mane viskas taip paprasta, kad tik imi laiduką, pro kokią gatavą skylę prakiši… Nė velnio, net kai internetą vedė, patys skylę gręžėsi. Vargo ir šitas dėdė. O t.II, tuo pačiu skaitmeniniu būdu, vis mane kurstė nueit paklaust, ar ne dėdė ir bus tas padegėjas…
O daugiau viskas kaip ir po senovėj. Apsirengt nėra ką, alus tai atsiranda šaldytuve, tai dingsta, yra miego problemų ir tingiu, kaip visada.
Laikykis
Salomėja