Šią savaitę užgriuvo darbų lavina. Nieko įpatingo, eilinis žurnalo pridavimas. Kaip visada tokiu metu atsiranda netikėtos reklamos (būtinai 18 val. kai baigiasi oficiali darbo diena). Tai aišku praneša reklamos vadybininkas, kuris jau seniai namie. Jam kas, tereikia tik Salomėjai paskambit. Nega to, kad reikia sugalvot išeitį, tai dar ir būdą išlaikyt dizainerius po darbo. Motyvuot nėra kuo (na supratot)…
Nesvarbu. Tačiau stresinė situacja privertė pagalvot, kokie būna darbuotojų tipai:
1. Tie, kurie nuolat skundžiasi, kad yra labai daug darbo. Dirba tik 8 valandas ir nė minutės daugiau. Visada nespėja. Nespėtus darbus užkrauna kitiem. Šis tipas labiausiai būdingas biudžetinių įstaigų darbuotojams. Lai niekas neįsižeidžia.
2. Tie, kurie skundžiasi, kad yra labai daug darbo. Dirba viršvalandžius, niekam neleidžia perimti darbų. Viršvalandžių kaina, darbus visada spėja. Čia tie, kurie mano esantys nepakeičiami.
3. Tie, kur niekada nesiskundžia. Dirba tik priklausančias valandas. Nieko nespėja ir nesiparina. Vistiek kas nors darbus padarys.
4. Tie, kurie nesiskundžia. Dirba viršvalandžius ir yra tuo patenkinti darboholikai. Aišku, kad viską spėja.
5. Tie, kurie tyli. Nepersidirba ilgai. Viską spėja. Nematomi žmonės.
Aš dažniausiai penktas variantas. Mėgstu pabambėt nelabai garsiai. Tačiau jaučiuosi nematomas žmogus. Nes viska spėju, o niekas nemato kada dirbu.
Pokalbiai (šefas-Š, Salomėja-S):
Š: Reikia baigti iki penktadienio (pirmadienis, reik padaryt 40psl., bet dizainerių beveik neduos, nes jie daro kitą žurnalą.).
S: Gerai.
Š: Šiaip tai būtų geriau ketvirtadienį.
S: Gerai.
Š: Spėsim? (hm, tik kam čia ta daugiskaita?)
S: Taip
Po to dar šimtą kartų per dieną:
Š: Spėsim?
S: Taip.
Ir nepaisant to ką rašiau pradžioj apie reklamas… Dar nepaisant nenumatųtų kliūčių, pvz., neveikiančio neto… Spėsim. Ir niekas ačiū nesakys. Nors mano darbas ne visai toks… Bet… daugiau minčių nėra, o viešai guostis bijau.
Darbas nesukelia protingų minčių
hehe, linksmas irasas, taip ir toliau… 🙂 Beje kokiam zurnale dirbi? 🙂
Kad man jau nelinksma. Dirbu CBL 🙂 Darau priedą.
kiekvienas gauna tai, ko mano yra nusipelnęs 😉
Šiais laikais niekas nieko negauna, reikia pasiimt. Ne visi dar pasiėmė tai ko nusipelnę. Bet ilgai netruks. Stresas teikia naglumo.
Tokie jau tie darbai ir darbdaviai. Kartais reikia pasidžiaugti, jog dirbi;)
Mano šefas nėra tikrasis darbdavys. 😛 Bijo gaut už tai, kad galiu nespėt. Bet po pridavimo ketinu tapt matoma. Įdomu kuo baigsis.
Darbdaviai megsta uzkraut papildomo darbo, bet visad gali pasakyt stop ir paaiskint, kad dirbu tik darbo valandom ir speju viska padaryt kiek reik, o uz papildoma darba nieko negaunu. Kai siais laikais darbuotoju ne marios, tai galima truputi ir pakovot uz teisybe.
Aš negaliu mesti darbo. O visa šita košė ir gaunasi todėl, kad kai kas kovoja už savo teises.
Nu as nesiulau mest darbo, tik sakau, kad fight for yourself sometimes 😉
tai, kad čia ne už save kovot reikia :))))
O uz ka? 🙂
O uz ka? 🙂
Už visus. Aš nesikundžiu. Reikia dayt darbą, darau. bet ne viena gi.
Labai gerai suprantu Salomėją (hm, ir kodėl gi? :). Taip, pats turiu problemą, kad kartais (o gal i pernelyg dažnai) užplaukia pernelyg ligoti pareigos jausmai, kad be manęs darbo niekas nepadarys (ar bent jau nepadarys taip, kaip reikia), bet čia turbūt ir didžiausia klaida 😀
Padirbėjęs “atitinkamoje įstaigoje”, labiausiai pradėjau gerbti tuos, kurie “niekada nesiskundžia. Dirba tik priklausančias valandas. Nieko nespėja ir nesiparina. Vistiek kas nors darbus padarys.” Juk tai absoliučiai logiška, natūralu ir teisėta.
Labai gerai suprantu Salomėją (hm, ir kodėl gi? :). Taip, pats turiu problemą, kad kartais (o gal i pernelyg dažnai) užplaukia pernelyg ligoti pareigos jausmai, kad be manęs darbo niekas nepadarys (ar bent jau nepadarys taip, kaip reikia), bet čia turbūt ir didžiausia klaida 😀
Padirbėjęs “atitinkamoje įstaigoje”, labiausiai pradėjau gerbti tuos, kurie “niekada nesiskundžia. Dirba tik priklausančias valandas. Nieko nespėja ir nesiparina. Vistiek kas nors darbus padarys.” Juk tai absoliučiai logiška, natūralu ir teisėta.
Adi, aš nemanau, kad niekas už mane nepadarys. Bet kai esi vinintelis atsakingas. Pvz., vienas darai projekta, o kiti tik pagalbininkai. Arba mano atveju viena esu atsakinga už leidinį. Tai niekas be manęs nepadarys nei blogiau nei geriau. Yra deadlainas ir panikuoji:) Kad pagalbininkai., pvz., maketuotojai išlakstys.