Dainuoju sau

-Apie ką dainuoji?
Apie sniegą. Ir apie apsnigtas tulpes. Apie tai, kaip esu po ledu ir koks gražus pasaulis iš ten matosi. Dainuoju apie tai, kad nenoriu jo, to pasaulio. Noriu šiltų gelmių.
-Ką skaitai?
Apie jos meilę. Negaliu patikėti. Jaučiuosi lyg radusi sesę. Tokią pačią ne šio pasaulio gyventoją. Tokią…
-Ko liūdi?
Nes apsnigtų tulpių nebūna. Nes kalnas prieš akis. Nes norisi save apkloti juoda spalva.
-Ko šypsaisi?
Nes žinau, kaip atrodo mylinčios tamsios akys. Nes gera svajoti duše. Nes siautę demonai baigia nurimti. Nes ateina ramybė. Nes sapnų fėja dovanoja spalvas.
-Apie ką svajoji?
Minčių laisvę. Nes veiksmų jau turiu. Svajoju neturėti norų.
-Kas tu?
Ta, kuri stovi ant kalno. Besiplaikstančiais plaukais ir suknele. Ta, kuri be garso dainuoja. Ta, kuri žino. Ragana, kuri įvairiausiais burtais stengiasi sunaikinti lig šiol viduje gyvenusią mergaitę. Ta, kuris stebi pasaulį. Ta, kuri žaidžia su likimu kortomis. Arba laimėsiu, arba sekasi meilėje. Bet, kuris atvejis tinkamas.
-Kur tu?
Tikrai ne čia. Nesurasi manęs. Apsiklojusi juoda spalva aš visus matau. O pati, kaip lietus. Ką tik buvau, vėl pradingau. Dainuoju sau be garso, o manęs nėra.