Delfis rašo, kad

brangstantys degalai lietuvių iš automobilių neiškrapšto. O man nesuvokiama kodėl. Nu kodėl? Suprantu tuos, kurie gyvena blogo susisiekimo vietose ir į darbą reikia važiuoti su trimis persėdimais baisiai nepatogiu grafiku. O kaip su visais kitais?
Aš vairuotojo pažymėjimą turėjau, turėjau ir automobilį. Tik jų abiejų nenaudojau :). Nes tiesiog niekada nemačiau poreikio, o tada ir pamiršau, kaip vairuoti, o tada ir visai nebereikėjo.
Kaip žmogus darantis savarankiškus sprendimus aš renkuosi tokią gyvenimo vietą, kuri būtų patogi. Mūsų šeima turi automobilį. Ir juo naudojamės. Kartais. Kai beveik metus neprisiruošė brangusis nuvartyti į techapžiūrą, tai nelabai liūdėjom ar jautėmės, kaip “be rankų”.  Važiuojame pas mano tėvus ir grįžtame prisikrovę pilną bagažinę lauko gėrybių. Dar važiuojame į “senukus” nes kaip tyčia vis prisireikia sunkių daiktų. Dar kuriame mašiną kai važiuojame kur nors užmiestin pramogauti (nors dažnai čia traukinys praverčia) ar naktinėti. O tai būna retai. Bet labai labai retai mūsų automobilyje sėdi tik vienas žmogus – vairuotojas. O tokių tuščių mašinų gatvėje dauguma. Va kas mane stebina. Kad šios srities dar nepaveikė natūralumo ir ekologiškumo banga. Ir net neabejoju, kad nepaveiks. Žmonės iš prigimties yra tinginiai. Jiems geriau sėsti į mašiną, važiuoti į pseudoeko turgų, pirkti pseudoeko pomidorą ir galvoti, kad daro gerą sau ir pasauliui :).
Aš nesu natūralistė. Asmeniškai – paaukočiau visus aplinkinius žolės plotelius idant atsirastų vietos tiems automobiliams. Bet mieliau man patiktu metro, tramvajai, daugiau autobusų ir kitokio viešo transporto už priimtinesnę kainą. Taip pat normalių dviračių takų. Ar bent jau, kad nebūtų dviprasmybių, kaip Vilniuje, kur nupieštas dviračio takas, bet jo ten nėra, nes nepaženklinta.
 

Gavau dovanų fotiką

Tokią labai fainą juostinę muilinę. Ji zūminant iškiša labai juokingą ilgą straubliuką. Juostinės muilinės jau seniai norėjau. Kodėl juostinės? Nes spalvos gražesnės (o nespalvotas gal kada namie susiruošime gamintis), nes raiška ne taip ribota, nes žavu, nes kiekvienas kadras labiau išmylėtas. Kodėl muilinės? Nes esu aš tinginė ir tingiu tuos visus skaičiukus mokytis, reguliuoti ir skaičiuoti. Man atrodo, kad svarbiau žmogus, o ne aparatas. Tai va.

Nebūčiau pagalvojusi

kad šiais ekomanijos, natūralios kosmetikos ir pasidaryk pats laikais… …nerasiu nei vienos lietuviškos elektroninės parduotuvės. Tikslas nusipirkti indelių lūpų balzamams:

Man pačiai tai tinka ir visokie seni išplauti, bet čia galvojau porą dovanėlių susukti. Tai va. O parduotuvių pas mus nėra. Nes aš tikrai parduotuve nelaikau vietų, kuriose atsiskaitymas tik bankiniu pavedimu. Suprantu, kad tuoj subėgs visi ir sakys, kad ta ir ana vieta išmėginta, patikima ir t.t. Na bet atleiskit, pirkimų pagal skelbimus lygio sandėriai yra pirkimo pagal skelbimus lygio sandėriai, o ne parduotuvės.
O gal yra tų parduotuvių, tik aš neteisingai ieškau tų indukų ir dar neužtaikiau? Kita vertus, gal kas matėte Vilniuje (centro apylinkėse) tokių daiktų pirkti?

Kaip kas supranta jaukumą

Yra Vilniuje toks labai geras dėvėtų knygų knygynas. Yra ne vienas. Tačiau būtent tas moka gerai reklamuotis, dalyvauti renginiuose, pats tokius rengti, todėl yra gerai žinomas. O ir vieta, pripažinkime, patogi ir žinomumui nekenkia (skirtingai nei kitam tokio pobūdžio knygynui, kuriam jau antrą kartą persikrausčius tingisi sekioti iš paskos).
Tai va. Knygynas neblogas. Kainos vidutinės. Pvz., sena.lt, arba tame kitame, dažnai persikėlinėjančiame knygyne, knygų galima gauti ir pigiau. Užsuku aš ten. Ne kartą pirkau. Ir knygų, ir atvirukų rinkinių. Viskas puiku.
Bet va. Nuolatos internetuose randu visokių blogeriųknygųmylėtojų pasvaigimų, koks tai nerealiai jaukus kampas. Viename įraše turbūt keturis kartus buvo parašyta “jaukumo oazė”. Kitame, gi perskaičiau, kad tai jaukiausias knygynas Vilniuje. Na ir t.t.
Ir būsiu visai nepopuliari. Tą knygyną aš tikrai mėgstu, rekomenduoju ir visaip kitaip gerai atsiliepiu, bet šūdą jis ten jaukus. Gal greičiau priešingai. Ir man regis tiek kiti tiesiog idealizuoja ir romatizuoja aplinkybes (kava, arbata, pyragėliai, nemokamas internetas, daug žurnalų).
Ar turiu argumentuoti nejaukumą? Tai čia gi jausmas, nebūtina. Bet jei jau labai reikia tai… Na visų pirma mažai labai vietos. Ir jei aš noriu pasižiūrėti abėcėlės raidę sukrautą pažeme tai turiu pasilenkti, ar pritūpti. Nieko blogo gal. Tačiau kai šalia stovi staliukas prie kurio jaukiai kažkas gurkšnoja arbatą. O va tu jam palei nosį tupinėji, lenkinėjiesi ir pan.  Yra ir daugiau nejaukumo niuansėlių. Pasikartosiu. Knygynas geras, popigis, galima rasti knygų, kurių kokioje “Vagoje” ir per išpardavimą nebebūna. Bet mano jaukumas yra kitoks.

Atviras klausimas

Čia skaičiau vienos blogerės komentarą pas kitą blogerę. Ir vėl man kilo klausimas. Smagu būtų gauti atsakymų.
Kaip manote, ar šeima, kurios kiekvienas pilnametis narys turi automobilį (ir juo aktyviai naudojasi) turi teisę savo potencialiems vaikams reikalauti gryno oro?
Ir dar vienas klausimas:
ar žiūrite šį Europos krepšinio čempionatą. Jei žiūrite, tai kur?

Suprasti tai suprantu, o pasidžiaugti noriu kitkuo

Paskaičiau straipsnį, tai kilo minčių.
Aš visiškai suprantu vyrus, kurie nori, kad moterys būtų tik gražios namų šeimininkės ir jų vaikų motinos. Jie švelniai apie jas kalba, nuolatos primena, kad gražuolės kūrena namų židinį ir visi yra labai laimingi. Ponia taip pat galvyte linksi, pritaria, kad nuostabiausias gyvenime dalykas yra ruošti vyrui vakarienę ir laukti jo sugrįžtančio iš darbo, medžioklės ar kokio baro. Moteris privalo būti pasididžiavimo objektas, daili, liekna, pasipuošusi, žinoti, kas yra aukščiausias pasaulio kalnas ar seimo pirmininkės pareigas, bet nekišti nosies į vyriškas kalbas. Na suprantate, apie kokį modelį čia aš?
Tai va. Tuos vyrus aš visiškai suprantu. Nes, o ko čia nesuprasti patogaus gyvenimo? Graži tarnaitė, kuri pasitenkina dovanomis, kurių pati nesirenka. Suprantu net ir moteris. O ko čia nesuprasti. Juk būna moterų, kurios mokosi namų ūkio ekonomėmis būti, šiaip parsisamdo namų tvarkytojomis, slaugytojomis ir kt. Na tai čia taip pat. Tik užmokesčio forma kita. Viskas suprantama, kai tik abipusio.
Suprasti tai suprantu, o pasidžiaugti noriu kitkuo.
Ogi tuo, kad man vis gyvenime nuskyla vyrai per daug nevertinantys ano modelio. Pasidžiaugti savo brangiuoju, kuris nesitiki iš manęs puikios namų šeimininkės. Nu kur čia iš tikėsiesi iš tokios, kuri grindis plauna tik tada kai kojinės per greitai susitepa, arba katės pėdučių nebespėja prausti. Ir tai neplauna, o organizuoja bendrą tvarkymą.
Džiaugiuosi, kad nesitiki iš manęs geros virėjos. Bo aš tik sumuštinius moku iš nieko padaryti.
Džiaugiuosi, kad nesitiki iš manęs marškinių lyginimo. Kur ten, džiaugiuosi aš, kad tų marškinių ir neturi, o pamatęs mano veido išraišką, kai įjungiu lygintuvą, pats išlygina sijonus.
Bet o kodėl tada jam džiaugtis? Gal dėl to, kad esu gera draugė ir puiki gyvenimo partnerė? Patikima, kūrybinga, audringa. Ar gi jau vien to nepakanka? Ak kokia aš nuostabi 😀
 
P.S. Jei vyras norėtų, kad aš atrodyčiau, kaip Angelina Joli, tai aš jau, supraskite, pageidaučiau, kad anas būtų į B. Pitą panašus visomis prasmėmis 🙂

Šiandien mane prajuokino

klausimas užduotas garsaus forumo temoje apie vieną eshopą.
“turiu ir klausima. vienos diskusijos metu buvo ishsakyta mintis, kad tas dezikes oro uoste persviecia ir jei pvz siunties homeopatinius vaistus – basta ju veiksmingumui. gal kas zino teisybe?
Tiems, kam kyla klausimas kodėl čia man juokinga – nukopijuoju garsios interneto enciklopedijos informaciją:
Homeopatija (gr. όμοιος ‘panašus’ + πάθος ‘skausmas, liga’) – alternatyviosios medicinos naudojamas gydymometodas.
Gydoma specialiu būdu paruošiamais preparatais – medžiagos, kurios sveikam žmogui sukelia panašius simptomus į gydomą ligą, atskiedžiamos taip, kad jų pagamintame preparate praktiškai arba visiškai nelieka. Gydymo principas grindžiamas senoviniu similia similibus curantur (lot. „panašus gydo panašų“) principu.Homeopatijos šalininkai mano, kad ypatingu metodu skiedžiamos medžiagos poveikis ne silpnėja, bet stiprėja. Homeopatinių vaistų poveikis paprastai aiškinamas tuo, kad vanduo nežinomu būdu „atsimena“ pirminę medžiagą, kuri buvo skiedžiama.
Šiuolaikinius mokslinius reikalavimus atitinkantys tyrimai rodo, kad homeopatinis gydymas turi ne didesnį, negu placebo efektas medicininį poveikį.
Ta enciklopedija dažnai būna netiksli, tačiau šiuo atveju daugiau mažiau panašiai ir yra. Tai galvoju, nu žmonės ką nori tą perka. Bent sąžinė jų rami, kad geria vandenėlį, o galvoja, kad gydosi, nu bet tačiau nereikia oro uostose ieškoti kaltų, kodėl tai neveikia :).

Iš bibliotekų fronto

Kol knygų blogeriai džiaugiasi jau suformuota vienos leidyklos skaitytojų komanda, ir skaito nemokamas knygas, aš gi dėl vaizdo pabumbu pabumbu, kad visi žinotų, kokia aš pikta pavyduolė ir keliauju į biblioteką. :)) Šūdknygių. Nes geras knygas aš perku. Iš bibliotekos neimu. Nes jau nutiko taip kartą. Perskaičiau bibliotekinę Gavaldos “Tiesiog drauge”. Nu perskaičiau, tai negi pirksiu, o vat visai norėčiau turėti.
Na ir kaip jau kažkada rašiau – ėmiau Mickevičių. GPS sako, kad iki seniau lankytos, tame pačiame name, kuriame gyvenau, buvusios Zano – 850 metrų, o štai iki Mickevičiaus tik 650m. O į naują vietą eiti įdomiau. Ir didesnė, ir erdvesnė.
Visgi, Zaniškoje viskas buvo senoviška, bet paprasta. Randi knygų, teta ranka jas surašo į kortelę, kortelėje pasirašai ir eini namo. Mickevičiuje gi viskas modernu. Garsusis LIBIS bilietas, skenuojami barkodai ir pan. Bet, o siaube, kiek dar visokių įdomybių.
Knygas nuskenuoja ir kiekvienai (!!!) jų išspausdina čekį. Ant jo reikia pasirašyti. Visus tuos čekius (mano atveju visus keturis arba penkis) kiša į vis dar likusią popierinę kortelę. Kitą kartą atnešus knygas jas vėl skenuoja ir sistemoje pažymi grąžintomis. Tada dar išsitraukia tą kortelę, iš kortelės čekius, juos suskaičiuoja, knygas suskaičiuoja ir meta į šiukšliadėžę. Čekius, ne knygas. Man sunku net pagalvoti kas dar būdavo, kai ten reikdavo registratūroje kontrolinius lapelius pasiimti.
O jeigu nenori naudotis informacine sistema, ar katalogais, o tiesiog susirasti knygą, tai nepamiršk ne tik autorių ir pavadinimą žinoti, bet ir iš kokios šalies tas autorius.
Nuo Zaniškės dar skirtumas tas, kad anoje aš viena tarp lentynų tupinėdavau. Visas veiksmas ten skaitykloje, kur rajono vaikai kompiuteriais žaidžia. Mickevičiuje gi baisiai daug žmonių. Tokios vat mano bibliotekinės patirtys.
Tai va taip ir skiedžiu truputį normalesnės literatūros gausa šūdknygių :). Nes ir vėl pasiėmiau Kinselą, kažką apie musulmonus ir Grange. 🙂
 

Salomėjos batai

Batai yra rimtas šūdas :). Jau kiek kartų niekiviskmėjinėjau apie batų svarbumą :). Neduok valgyt, duok naujus batus. Savaitgalį pasipildžiau dvejomis poromis. Ta proga sumąsčiau, kad vasarinius reikia kišt tolyn (gavosi lagaminas), rudeninius traukt artyn. O kad jau tvarkiausi, tai ir pafotkinau savo turtą. O kad jau pafotkinau, tai priversiu visus pažiūrėti. O kai vyrams kils klausimas, kiek gi man kainuoja batų maniją, tai jie ras ir šitą atsakymą :).
Tai va. Beje, batai bus nenuvalyti, apdulkėję ir po remonto kreiduoti ir visokie kitokie nefotogeniški 🙂
Continue reading “Salomėjos batai”

Tai kaip ten su ta ryža?

Ne kartą rašiau, kad praktiškai 20 procentų apskritai visų paieškos žodžių atvedančių į niekiviskmėjinėjimus yra visokios variacijos, kaip ištrinti feisbuko anketą. To įkvėpta atsakiau į klausimą čia. Ir visi jau seniausiai pasiskaitė :), o tie kurie vėl užsiieškos, galės ir vėl tai padaryti.
Dar vienas nuolatos dominuojantis ieškinys yra “ryža plaukų spalva”. Nesistebiu, nes apie savo norus bei nesėkmes jų siekiant rašiau daug kartų. Todėl visi ieškotojai turėjo likti nusivylę bei neradę jokio ryžumo šiame raudoname bloge.
Man regis taip jau būna. Mergina, kuri nori nusidažyti šviesiai netyčia nuspalvina savo plaukus ryžai, o ta, kuri to nori, tai per ruda, tai nenukanda visai, tai dar kažkas… Bent jau man taip buvo.
Galiausiai metusi chemijas aš grįžau prie chna burtų. Kodėl tai vadinu burtais? Mat niekada negali žinoti koks bus rezultatas, net jei viską darai lygiai taip pat jau penktą kartą. Šeštasis ima ir nustebina. Bet man patinka ta magija. Patinka sukti galvą kiek įlašinti citrinos sulčių, ar paprikos miltelių dėti tiesiai į chna ar pavirti vandenyje, kurį aliejų pilti iš turimų  ir t.t.
Paskutinis pirkinys mane labai nudžiugino. Nes jis įveikė priešpaskutinį dažymą, kuris turėjo būti (taip rašė ant chna mišinio) copper red spalvos.  Tokie plaukai jau daugmaž buvo po ankstesnių dažymų, tad tas kartas turėjo tik paryškint ir atnaujinti. Bet gavosi kažkas tokio.
Pastarasis dažymas jau panašus į pirminį tikslą. Manau dar keli kartai ir bus pats tas. Smagiausia, kad chna gali dažytis gerokai dažniau nei įprastais dažais. Mat ji yra ir kondicionierius, visiškai augalinis reikalas. Daug kas skundžiasi, kad jiems šiek tiek sausina plaukus, bet aš nepastebėjau, gal todėl, kad visada į tą košę pilu aliejaus?
Paskutinė mano terliūzė vyko su tokiu produktu (spustelėję ant nuotraukos pateksite ten, kur pirkau):

Maždaug pusę kiekio užpyliau verdančiu vandeniu, kuriame paviriau porą šaukštelių saldžios paprikos miltelių, į mišinį įspaudžiau riekelės citrinos sulčių bei kliustelėjau šiek tiek kokosų aliejaus. Košė panaši į karvašūdį, o kvapas man primena žolę. Tai tą karvašūdį laikiau per naktį, ryte sutepėme ant galvos ir po keturių valandų išploviau. Be šampūno. Nerekomenduojama šampūnuoti 48 valandas dar. Spalva esu patenkinta, nors ir nėra ryški ryški (ko norėt iš dažų be peroksido ir amoniako, galvoju pašviesinimui kitą kartą dar ramunėlių nuoviro dėt). Žiūrėsiu kaip laikysis :). Ta va toks mano atsakymas ieškantiems info apie ryžumą. Tokių invidualių dalykų negaliu rašyti į klausk.salomeja.net 🙂