Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Seniai seniai… Kai Kitutė buvo vienintelis mūsų katinukas… Tai va, Kitutė turėjo tokią žadinimo techniką. Ateidavo į lovą ir šiurkščiu liežuviu pradėdavo laižyti lovapriekį :). Lyžt lyžt. Žvilgt. Miega. Lyžt lyžt. Žvilgt. Lyžt lyžt. Žvilgt. O prabudo! Einam valgyt, einam valgyt, einam valgyt! Kartais ištrenkdavau aš ją iš lovos. Tada gi ji atsistodavo kur tolėliau ir pradėdavo laižyti ką nors kitą. Pvz., duris. Lyžt lyžt. Žvilgt. Miega. Lyžt lyžt…

Dabar prisideda ir Etukas. Abi katulės kaip susitarusios pradeda kelti 8 ryto, likus dar valandai miegelio. Vienas iš jų triukų yra surengti gaudynes. Ir būtina sąlyga bėgioti per mus. Geriausiai – stipriai šokinėjant nuo vieno ant kito. Dar geriau – ant kokios pūslės :). Dar miegat? Dar bėgiojam.

Dar Etoškė labai mėgsta ateiti prie galvos ir pradėti kasti/draskyti čiužinį. Spyruoklės tada net aidi ausyse. Prasimerki – prasideda nuoširdžiausias murkimas ir rodymas, kad reikia eiti. Na ten. Ten, kur bliūdukas.

O pastarosiomis dienomis miegamajame ant džiovyklės sausėjo išskalbta patalynė. Tai Eta prisižiūrėjus Kitės laižymo bajerių sugalvojo dar geriau. Įsikanda paklodės kampą ir čiaumoja. Sklinda toks garsas: čep čep čiaum čiaum, čep čep čiaum čiaum. Ir tą darydama stebi. Tik prasimerki – sprunka. Tik užsimerki – grįžta čiaumot. Tada pas mus skraido pagalvės. Bet ką darysi. Tenka keltis ir eiti sausiukų duoklės atiduoti.

Neseniai gavau vieną stilingos apdovanojimą, dabar gi antrą.

Šiaip lyg ir nereaguočiau. Antras kartas ten ir taip toliau. Bet galvoju, o ko ne? Užėjo grafomanijos valandėlė, tai nesunku gi :). Dar septyni dalykai apie save.

Šį kartą apie tas kas yra mitai, o kas yra tiesos.

1. Salomėja labai daug skaito.
Mitas. Skaitau tikrai mažą dienos (ir tai ne kiekvienos) dalį. Dažniausiai apie valandą, pusantros prieš miegą. Savaitgaliais dar truputį rytais :).

2. Salomėjai nepatinka šunys.
Mitas. Nenorėčiau tokio gyvūno laikyti. Neįdomu juos ir niurkyti be galo. Tačiau man šuniukai patinka. Ypač slapta šerti nuo stalo, nes dažniausiai to negalima 🙂

3. Salomėja nemoka groti jokiu instrumentu.
Tiesa. Nors namai pilni gitarų, būgnų, dambrelių ir dar turbūt kažko, aš visiems jiems esu gana abejinga ir man dėl to nė kiek neskaudu 🙂

4. Salomėja nekenčia visko kas ekologiška.
Mitas. Taip, aš labai mėgstu šaipytis ir kai kuriose situacijose sakyti “tai labai neekologiška, ne ne”. Bet aš visada stengiausi mylėti gamtą ir gyventi santarvėje su aplinka. Dar iki šito bumo.
Aš skeptiškai kilsteliu antakį, kai kas nors liepia taupyti popierių, mol tai ekologiška gi ir ką nors tiesiog peržiūrinėti ekrane. Popierius gaminamas iš greitai atsinaujinančios medžiagos, pats irgi greit suyra, o štai visi serveriai, kompiuteriai – tikrai ne.
Taip pat aš stengiuosi naudoti organiškesnę, natūralesnę kosmetiką. Dėl maisto neturiu jokių iliuzijų. Ir mėšlas ir sintetinės trąšos lygiai taip pat kenksmingos jei naudojamos netinkamai. O druska yra druska nežiūrint to iš himalajų ji ar Rusijos kokios.

5. Salomėjos mėgstamiausia spalva yra raudona.
Tiesa. Tačiau nusiraudoninusi plaukus nustojau rengtis raudonai. Netinka vienas prie kito. Bet interjere ir visur kur kitur raudona yra number one. O ryškiai žalia yra ta pati raudona 🙂

6. Salomėja nemėgsta supermamų.
Mitas. Nors mama aš būti neketinu, bet prieš kitas mamas neturiu jokio nusiteikimo. Kaip ir su kiekvienu atveju būna išimčių (juk jei pasakyčiau, kad Petras, kuris yra gėjus yra lochas, tai dar nereiškia, kad taip galvoju apie visus gėjus, juo labiau apie visus Petrus).
Punktas liečia ir supermamų forumą. Vieni į jį žiūri, kaip į vientisą reiškinį, kiti gi išskaido gabaliukais. Aš prie antrų. Subforumai kuriuose aš leidžiu laiką neturi nieko bendro su visuomeniniais stereotipais.

7. Salomėja nepasiduoda kitų įtakai.
Mitas. Kitaip manęs nebūtų tokiose vietose, kaip feisbukas. Neturėčiau tačniafono. Nevalgyčiau sušių. Neįsimylėčiau. Turbūt net neturėčiau draugų.

Va taip va.

O apdovanojimą perduodu Virgilijai. Stilius tai yra? Yra. To ir užtenka.

Primenu taisykles:

1. Padėkoti blogeriui, iš kurio gavai nominaciją.
2. Parašyti 7 dalykus apie save.
3. Paminėti keletą vertų paminėjimo tinklaraščių.
4. Pranešti nominuotiesiems apie juos netikėtai užgriuvusį džiaugsmą (manau nebūtina, nes patys dažniausiai pamato).

 

Tik dar pamiršau savižudžių zuikelių kalendorių nufotografuoti

Taigi šiemet vėl siaučia stilingų blogų apdovanojimai (Stylish Blog Award). Pernai gavau tokį apdovanojimą, bet nuignoravau. Nes ai. Šiemet ir vėl man jį paskyrė ir galvoju gi imsiu ir nenuignoruosiu 🙂 Vienas kitas kartas paskui bandą nekenkia :). Taigi gavau šitą reikalą iš PinkCity. Niekada nesigilinau kas visą tai sugalvojo. Žinau tik trumpas taisykles:

• Tinklaraštis, gavęs šį apdovanojimą, turi paskelbti, iš ko jį gavo.
• Tinklaraščio savininkas turi parašyti apie save 7 dalykus.
• Tinklaraštininkas turi paskelbti blogus ar blogą, kuriems perduoda apdovanojimą.
• Gaunantieji “Stylish Blog Award” turi būti apšviesti ir supažindinti.

7 dalykai apie save? Hm, aš gi rašau taip dažnai, kad visi jau visą žino. Bet jei kartojimas yra mokslų motina, tai gal imsiu ir pasikartosiu.

1. Labai labai nemėgstu, kai lietuviškai rašoma be lietuviškų raidžių. Nesuprantu daugelio pasiteisinimų, nemanau, kad taip greičiau, o jei ir greičiau tai ką? Atmetu darbinius pasiūlymus jei jie rašyti šveplai.

2. Negaliu pakęsti ikrų nors niekada jų nevalgiau. Man tai yra kažkas vizualiai, morališkai ir visaip kaip kitaip baisu.

3. Turiu lengvą pamišimą dėl atvirlaiškių. Nuolatos juos medžioju, perku, siunčiu, bėgioju iki pašto dėžutės kas rytą ir galiausiai net atidariau elektroninę parduotuvę. Viskas iš tos aistros.

4. Aš nemėgstu gaminti valgyti ir tai mūsų namuose daro Jis. Bet jei jau ką nors gaminu – man visada gaunasi gerai ir skaniai. Gamindama VISADA improvizuoju. Niekada nesu gaminusi tiksliai pagal receptą, turbūt niekada nesu gaminusi du kartus taip pat nieko patiekale nepakeisdama.

5. Slapta aš svajoju apie banalias, tingias atostogas šiltuose kraštuose, kur daug saulės ir šiltas vanduo. Nors vieną kartą gyvenime! Prie to pačio – niekada nesu skridusi lėktuvu.

6. Neturiu skolų ir paskolų, išsimokėtinų daiktų. Mažiausią savo gyvenime atlyginimą uždirbu būtent dabar ir jis yra 27,7 kartus mažesnis už didžiausią mano gyvenimą gautą atlyginimą (tokį gavau savo pirmame darbe maždaug po kokių 8 mėnesių). Ir dabartis man gerokai labiau patinka.

7. Turiu katinų glostymo ligą. Tik pamatau kokį ir iš karto noriu glostyti. 🙂 Net jei jis purvinas laukinis katinas.

Na ir kam čia perduoti apdovanojimą, a? Skiriu jį g12 :), žmogui, kuris visada skeptiškai žiūri į tokias pievas. Dar labiau nei aš.

Bet tas blogas turi savo stiliuką, tegul ir kaip vienas redaktorius sakė – neįkišamą į jokią kategoriją. O ir mano piešinio fragmentas puošia tinklaraštį 🙂

Turiu tokius du. Ketvirtus metus  bebaigiantį Dell, kuris gedo milijoną kartų, bet vis dar yra geresnis negu aš išgalėčiau nusipirkti dabar, tarkime paskyrusi tam kokius 1800. Tas kompiuteris yra su “Windows 7” ir pažįstu jį kaip nuluptą. Ką darant užsiožiuos, ir kiek laiko reikės palaukti kol baigs. Net pradėjau su juo bendrauti, kaip su kokiu gyvūnėliu. Oi tu ant ribos, tai gal aš tavęs nesivešiu, bet tu čia vienas irgi neliūdėk…

Dar vienas Aceris, kuriuo dabar rašau. Priskiriamas netbukų kategorijai. Ir jo viduje Linux. Ubuntu. Nors aš nesibaidau šios operacinės sistemos, bet dažnai jaučiuosi durna. Nes kartais nesuprantu ko jis iš manęs nori, o jis nesupranta ko noriu aš. Todėl, pvz., dabar rašau naudodama naršyklę Firefox. Man tai yra smūgis į pilvą. Ir skaudus.

O kitas aparatas tai Androidinis. Su juo irgi dažnai nesusikalbu. Pvz., kai išjungiu GSMinį internetą ir kada nors noriu jį vėl įsijungti – nulis reakcijos. O išjungti tenka. nes nors ir viską viską kas gali naudoti internetą atjungiu – jis vistiek ten kažką veikia be mano žinios. Tenka perkrauti telefoną. O tas trunka kokias 5 minutes.

Už klaidas nepykit. Spelčekeris neįjungtas 🙂

Tai gal jau baigsis tie gaisrai, tie nuotykiai ir prasidės kas nors malonesnio, linksmesnio, ne tokio skausmingo? Su viskuo puikiai susitvarkėme, tai gal jau ir gana?

Niekada nesidomėjau kas dirba cosmopolitano redakcijoje. Bet akivaizdu, kad ten dirbantis kolektyvas vyrus laiko neįgaliais. Net jei tekstai yra verstiniai, gi kažkiek koreguojami, tad įspūdį galima sušvelninti. O bet tačiau jis tik stiprinamas.

Pvz., rašo: “dažnam vyrui nė motais, kuo praustis duše. Kai kurie net ūkinį muilą naudoja. Padovanok sau kūno prausiklį (juo naudotųsi ir jis), kuriuo odą galima ne tik šveisti, bet ir puoselėti“. Man tai atrodo nereikia pirkinių sau, pateisinti tuo kuo prausiasi vyrai. Ir apskritai kas per mada aiškinti, kištis, liepti ką nors naudoti. Nes kitame patarime rašo jog vyrai nenaudoja plaukų kondicionieriaus, todėl reikia suvilioti jį greitukui duše meiliais judesiais ištepti plaukus kauke. Nu atsiprašau, bet pizdiec. Kaip šuniuką kokį su kaulu kai nori kaltūną iškirpti. O gal geriau pasikviesti porą draugių, jį sučiupti, laikyti rankytes ir kojytes, ir tada išplauti galvą su nuostabiu šampūnu ir visais kitais dalykais?

Toliau. Bet tai su kokiais maumais moterys gyvena. Ar nėra geriau tada vienai? Nes va kitas patarimas: “Kartais sudėtinga priversti vaikiną net nusiprausti prieš miegą. Kad jis šveistų savo kūną ir drėkintų? Aha, nebent tavo rožinėse svajonėse. Vis dėlto yra variantas, ir visiškai nesudėtingas: nusipirk valomųjų servetėlių – jomis ne tik lengvai pašalinsi nešvarumus nuo mylimojo kūno, bet ir atgaivinsi jo veido odą. Dar maloniau – gali išmasažuoti jam veidą specialiu prausikliu ir nuprausti“. Pasitikslinsiu. Čia mes apie mylimą vyrą, žmogų su kuriuo gyveni kalbame, ar apie neįgalų slaugos reikalaujantį ligonį?

Net speciali “Rasos” reklama surašyta taip, kad tu mieloji moterie turi vyrui pirkti dezodorantą ir pasirūpinti, kad jis naudotų, nes nors tau koks “bebūtų mielas įgimtas partnerio kvapas, aplinkinius jis gali atstumti, o tai juk trukdo net karjerai“.

Gal dar būtų gerai parašyti patarimą, kad ir užpakalio nepamirštų nusišluostyti. Spėju, kad tokie dalykai, kaip vyro maitinimas, nešvarių rūbų atiminėjimas ir žaislų pirkimas net neminimi, kaip savaime suprantami.

 

Pvz., neskaitau, nes nuosavų neskaitytų knygų krūvoje tik kokios penkios knygos, o bibliotekoje nebuvau. Na kas čia tos penkios? Jei rimtos skaitadienių daugiadienės tai ir 5 dienoms gali neužtekti. Aš sakiau, kad nesaugiau jaučiuosi jei namie nėra neskaitytų knygų bent mėnesiui. Iš manęs juokėsi.

O šiandien norėjau nufotkinti katę. Ji į mane nežiūrėjo, nes norėjo žiūrėti į šniūriuką. Na tai aš tą šniūriuką įsikandau. Katė žiūrėjo į mane. Kažkodėl labai pasipiktinusi.

Tai va.

Na gerai. Nebeverkiu, kad lauke šalta. Nelabai ir turiu noro-laiko tame lauke maltis. Kita vertus gi kai lauke būna +28 ir daugiau, tai niekas iš manęs blogo žodžio neišgirsta, nors skundžiasi taip pat.

Norėjau parašyti apie ryškų nusipisitą. Po velnių, šiais metais dar nebuvau Humanoje. :E Ir bibliotekoje buvau tik vieną kartą. :W

Apie dvejopą jausmą, kai esu guru ir tave ima kopijuoti.

Bet gal kas nors turi gražių, savų, pakankamai didelės raiškos nuotraukų knygų tema? M?