Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Taip, man truputį liūdna. Dėl to , kaip atrodau kitų akyse. Nedirbanti kekšė. Nedirbanti atrodau todėl, kad mano darbo vieta yra namuose ir todėl, kad labai retai kada kalbu apie darbą. Na ta prasme ne su saviškiu brangiausiuoju. Nepasakoju apie visokias buhalterines vingrybes, ar administracinius reikalus, kai pasirūpinu, kad atitinkamoje sąskaitoje būtų pinigų kurui, popieriaus printeriui ar galų gale įmaučių bei didelių vokų sutartims. Nepasakoju, kad tas mažas sutartėles derint užtrunka kiek ir dideles. Nepasakoju apie bet kokius pavedimus čia ir dabar greit greit parašyti, paruošti pasiūlymą, ar šiaip padėti sugeneruoti idėją. Nepasakoju, kad sugebu problemą pamatyti uždavusi kelis klausimus ir parašyti visiems priimtiną sprendimo pasiūlymą. Na taip, ne visada jie įgyvendinami, dėl klientų finansinės būklės, bet nereiškia, kad darbo nebuvo įdėta.  Kažkuriuo metu jis tampa nematomu. Nepasakoju, kad reikia atsakyti į degančius laiškus, nes nors ir mažai jų būna, bet kai jau būna, tai iš “čia ir dabar” serijos. Ką jau kalbėti apie mano atvirukų projekto veiklą, kuri per dieną pavagia nuo valandos iki paros, nelygu kokia diena, kiek užsakymų reikia sudėti ir nunešti į paštą, kiek ir kokio sudėtingumo maketų paruošti, nepamiršti papildomų priemonių, pvz., vokų ar gražaus įpakavimo likučių priežiūros, o papildymo dieną viską susandėliuoti ir pasirūpinti FB žinutėmis. O dar kai ateina atsiskaitymų su autoriais dienos… Taip, pasigiriu, išsitariu, bet iš esmės nepasakoju. Na taip, kartais nori kokie verslių ir jaunų seminarų rengėjai prisivilioti, kokią paskaitą suskelt, bet… Mano pokalbiuose nėra žodžių “ėjau į darbą ir…”, “mano kolega sakė…”, “šefas sugadino dieną” ir t.t.. Todėl aš daug kam neatrodau dirbantis žmogus. Kamon, namų šeimininkės irgi dirba, bet daugumai gi taip neatrodo.

Kartais galvoju, kad man reikia susirasti darbą. Na ta prasme pas svetimus, samdomą. Ne dėl to, kad man reikia. To reikia kitiems. O man sakė, kad gyvename tarp kitų, todėl svarbu kaip jie į mus žiūri.
O gal man šiek tiek liūdna. Tik tiek.

Sako, kai dega kaimynų namas, tai reikia atsinešti zefyrų kepimui. Iš tiesų tai ne kokia patirtis yra pamatyti tuos dūmų kamuolius, skambinti gaisrinei, bėgti žiūrėti ar nereikia pagalbos, kurios reikia. Gerai kai viskas baigiasi taip gerai, kaip tik gali baigtis gaisras.

O sekmadienį guliu vonioje ir matau kaip iš lėto leidžiasi voras. Nusileidžia, pamato vandenį ir tada vėl kyla savo siūlu. Kažkoks sutrikęs. Stebėjau stebėjau, galiausiai pasišaukiau g. Sakau, padėk jam apsispręst ko jis nori. Panorėjo išeiti į ventiliacijos angą :).

 

Laukinį ir naminį. Laukinis šaltis nėra neįprastas. Na -20, tik pamanykit. Vienintelė bėda ta, kad aš neturiu daug drabužių tokiam orui, o kas dieną su tuo pačiu megztiniu pradedu savęs nekęsti. Ir dar esu įkišta į džinsus. Na su termo kelnėmis po jais, bet tai vistiek kelnės. Ne suknelė, ne sijonas. Dar labiau pradedu savęs nekęst. Ir neturiu tikrai žiemai skirto palto. Striukės atrodo kaip šiukšlių maišai, paltukai visi per ploni, kailiniai man nepatinka, dublionkės gi sunkios belekaip. Fu.

Šalta ir namie. Tik 19 laipsnių. Tai aš sėdžiu su termo rūbais plius storu vilnoniu megztiniu, plius kelnėmis ir dar dvigubai kojas apaunu kojinėmis. Ak, ir dar dekutis gi!

Pasiguodžiu, gaunu atgal patarimą – pašokinėk ir gerk daug arbatos. Ok. Vasarą, kai inkšit, kaip jums karšta, sakysit, kai šalta, tai galima apsirengt, o kai karšta, tai negalima nusirengt… Va tada aš jums sakysiu, tai apsipilkit duše šaltu vandeniu, o riešus reguliariai patrinkit ledukais.

Nėr gyvenimo. ;/

Pertvarkos.

Stovėjo prieškambaryje spinta. Joje laikėme dėžutes su batų priežiūros reikmenimis, dėžes su šalikais, rankines. Ir dar laikėme daug visko nežinau ko. Paltus kabinome ant šios spintos šoninės sienelės. Šalia gi turėjom lentynėles batams, nepatogias kaip kad nepatogus yra miegojimas aukštynkojom. Vietos prieškambaryje amžinai nebuvo. Du žmonės norėdami vienu metu apsirengti, apsiauti, arba nusirengti bei nusiauti, nuolatos stumdėsi, netilpo ir erzinosi. Pagaliau pribrendom pokyčiams. Supjaustėm tą spintą (iš pradžių norėjom ją išvežti, o priemonių nusipirkti, bet kai nebuvo kuo išgabenti, tai čiupom pjūklą…), pasigaminom “suolą” batams ir ko, dar priveršim kitą tiek kabliukų ir jau jaučiam patogumą. Vietos padaugėjo, dalis daiktų išsimėžė, tapo šviesiau.

Žaidimai

Yra net kelios mūsų su G. pažinties pradžio versijos, kurias aš pasakoju. Viena apie lentynas, kita apie ožius, trečia dar ten apie kažką, o dar kažkuri yra ir apie peintbolą, kurio mes visai ir nežaidėm. Tai va, prabėgo penki metai ir pagaliau žaidimas įvyko. Šiandien turiu kelias dideles mėlynes, bet aš amžinai turiu jų iš kažkur, pripratus. O vat ranka nuo sunkaus šautuvo skauda, puodelį vos pakeliu. Buvo linksma, šaltoka, juokinga ir truputį baugu 🙂

 

Ar žinot Džoną Irvingą? Toks populiarus amerikiečių rašytojas. Rašo jis daug, storas knygas. Apie gražų mūsų gyvenimą. Visose tose knygose labai daug sekso. Dažnai nepriimtino paprastiems žmonėms. Štai knygoje “Vidutinio svorio santuoka” dvi poros mainosi partneriais. “Pasaulyje pagal Garpą” taip pat, bet ten dar yra pedofilijos, transeksualų ir prievartos. “Naujojo Hamšyro viešbutyje” apskritai visko labai daug – didelis amžiaus skirtumas tarp partnerių, kraujomaiša, prievarta ir šis tas su gyvūnais susijusio. “Sidro namų taisyklėse” visa tai ir dar daug nelegalių abortų. “Ketvirtojoje rankoje” fetišuojama bigė, “Kol tave rasiu” – pedofilija.
Pakanka susidaryti nuomonę apie autorių? Štai ir puiku. Jis mėgiamas, mylimas, davatkos pakarksi, leidykla toliau leidžia jo knygas, o šios šluojamos nuo prekystaliu, nors kainuoja pusšimtį. Ir dar Irvingą dažniausiai mėgsta ne penkiasdešimties atspalvių auditorija. Jis daug pikantiškesnis.
Kodėl aš čia apie jį pradėjau? Neturiu ką veikt, tai sakau parašinėsiu beleką. O jei rimtai, tai supratau, visai netyčia, kad tikrai nesu homofobė. Nes skaičiau ramiausiai naujausią knygą “Viename asmenyje”. Nieko ten šokiruojančio, smerktino ar baisaus nemačiau. Vis pagalvodavau, kad kaip viskas irvingiška! Kartais nusibosdavo, nes knyga tai stora stora… O tada sumaniau paskaityti internetuose atsiliepimus. Ir leidyklos puslapyje po knygos aprašymu randu tokių komentarų:
“Geda-per mazas zodis. Nesuprantu, kaip galima gerai rasyti apie nusidejelius ir ligonius-biseksualus, homoseksualus? Jie juk nusidejeliai ir ligonys.”
“Homoseksualai-iskrypeliai, psichiniai ligonys, nusidejeliai. Ir kol ju niekas neprades gydyti psichiatrinese arba zudyti, jie kels gresme normaliems zmonems.”
Tokių komentarų gi būna visur ir visada. Nieko čia nebūtų keista, jei tokių susilauktų visos Irvingo knygos. (Gal jau ir susilaukė, netikrinau, bet seniau, kai kas skaičiau, tikrai nebuvo). Manau trigeris buvo tas aprašyme paminėtas “homoseksualumas”. Ir dzin visos kraujomaišos anose knygose, šita bloga, blogesnė, blogiausia! Kaip jau sakiau, įdomu tai, kad man net nekilo kažkokių minčių, kad skaitau apie kažką nenormalaus. Nepasakytų davatkos, tai ir nežinočiau. Na vaikinas, kuris yra biseksualus, niekas jo nesupranta, tėvai nesupranta, pasaulis nesupranta. Labai įdomi knyga. Nes visi mes dažnai jaučiamės nesuprasti aplinkinių, spaudžiami elgtis vienaip ar kitaip, o spaudimas paremtas šventu žodžiu “tradicija”.

Kas jums sakė, kad tradicija yra vertybė ir geras dalykas? Tradiciškiausias gydymo būdas kadaise buvo kraujo nuleidimas, afrikiečiai dėl tradicijų pjausto savo dukras, o kai kuriose civilizuotose šalyse tradiciškai apipjaustomi vyrų peniai. Dar kai kur yra tradicija už vagystę nukirsti ranką. O čia jau girdžiu, kaip galvojate, kad “tai ir gerai! Taip ir reikia, tegu visiems vagims kerta ranką, manęs tai neliečia”. Tikrai? O kodėl matau, kad jūsų windowsai nelegalūs ir kamputyje torrentų programa kažką pumpuoja?

Jei jūsų kas paklaus:
– tai kodėl taip daryti yra gerai?
O jūs atsakysite:
– tokia tradicija!
Tai eikit ir nusileiskit šiek tiek kraujo. O tada atsakykit į klausimą!

6 naujų sutikimas miške. Dviese po žvaigždėmis.

 

Neįsivaizduojate, kaip iuberfantastiken atrodo tos žvaigždės realiai, kai negožia miesto šviesos, kai naktis tokia giedra. Na ir dar primena pirmą mūsų bučinį, kuris įvyko prieš 5 metus, labai panašiomis aplinkybėmis, bespoksant į žvaigždes.

Nors jau pakalbėjom, kad įdomu būtų sutikti mieste, pažiūrėti kaip fejerverkai per mūsų langus matosi :).

Buvo šalta.
Buvo skanu.

Buvo gražu.

Ir mums buvo gerai.

 

Pradėjom naujus metus. 2013-aisiais neišsipildė visi mano lūkesčiai, tad jų naujiems didelių nekeliu. Nes ir taip bus fantastiškai geri.

Bent kartą per savaitę parašyti įrašą į Niekiviskmėjinėjimus. Nes kitaip pati pametu savo istoriją. Skatina sistemint mintis.

Kiekvieną kartą kai išleidžiame naujų atvirukų partiją ten turi būti ir bent vienas mano pieštas/kurtas atvirlaiškis. Skatina vis dažniau išsitraukti paišiukus.

Kiekvieną dieną bent valandai išeiti iš namų.

Ir didžiausias iššūkis – prisiversti daugiau bendrauti su gyvais (ne anapus ekrano/popieriaus/žinutės) žmonėmis.

Gavau pastabą, kad mažokai rašiau šiais metais. Taip. Kaip ir visi kiti blogeriai. Tiesiog tingėt pradėjom. Atsirado kur pasireikšti 🙂 O bet tačiau, patinka man čia. Tai įsijungiau feisbuką ir pažiūrėjau į 2013-tuosius.

————————————————————————————

Pradėjom juos miške. Kaip visada. Na bent jau kaip paskutinius kelis metus. Artimiausias kartas bus jau šeštas.

————————————————————————————

Praeitą sausį buvau dvidešimta Lietuvos postcrosserė (pagal išsiųstų atvirukų skaičių). Šiandien jau esu dešimta.

————————————————————————————

Sausį buvo ir žurnalistų:

Sutrumpintas dialogas:
žurnalistė: kviečiam į tokią ir tokią laidą ir t.t, duokit savo tel nr,. (mandagiai)
Salomėja: ačiū, bet ten visaip man tos garbės nereikia ir etc. (mandagiai)
žurnalistė (jaunebesutrumpintai): miela Salomėja, gal galiu Jums skambtelėti, jeigu brūkštelėtumėte kontaktus?
Salomėja (nebesutrumpintai): taip jau yra, kad savo telefono numerį itin retai kam nors duodu, tvarkau reikalus elektroniu paštu 
žurnalistė: Supratau. Ačiū. Gražios dienos.

Tada dar buvo istorija su “Verslo žiniomis”, kurią visi čia labai smagiai skaitėt.

————————————————————————————

Buvau susiradusi susirašinėjimo draugę iš Suomijos, bet pavargau nuo jos. Viskas niūru ir niūru, o aš jau maniau, kad lietuviai liūdni žmonės. Neskaitėt tos mano suomės.

————————————————————————————

Tampiau į paštą siuntinukus su atvirukais. Kartais 1, kartais 20, bet bent tris kartus per savaitę visus metus.

————————————————————————————–

Iš FB, vasario 9 diena:

Rimi alaus skyriuje:
– Mes išrankios kekšės.

————————————————————————————-

“django unchained” – geriausias 2013 metų filmas. Mes grįžom iš kino teatro, parsisiuntėm ir iš karto pažiūrėjom. Po to dar ilgai klausėm garso takelio.

——————————————————————————————–

Šiemet nebuvau knygų mugėje. Kitais metais norėčiau eiti. Nors knygų turiu daugiau nei kada nors perskaitysiu. Toks jau tas elektroninis pasaulis. Knygų mugė man tapo atvirlaiškių medžioklės vieta.

——————————————————————————————–

Iš vasario mėnesio mobilaus ryšio sąskaitos:
Mobilusis internetas: 3.26MB
Pokalbiai: kiekis (vnt) – 2, Trukmė – 00:02:00 (aha, pamenu, vieną kartą skambinau, kitą kartą skolinau telefoną).
SMS žinutės: kiekis (vnt) – 1.

Šiuo metu tik pirma eilutė kitokia. Visuomet arti 100 MB. Visa kita vis taip pat.

————————————————————————————————

Vasarį postcorsserių bendruomenė persikėlė į savo forumą (iš SM). Susidraugavom. Į vestuves bei krikštynas dar nevaikštom, bet dovanas jau siuntinėjame dėžėmis :).

————————————————————————————————–

Iš FB, kovo 2 diena:

Nesuprantu kodėl mes einam vis į tą Kaziuką, jei tik tepamatau kokią nugarą iš priekio, stogelius ir daugiau nieko. Ai ir dar atokvėpio minutėlėmis suprantu, kad nuobodu ir viską jau mačiau pernai ir parsinešu savo litus namo.

————————————————————————————————–

Kovą nusipirkau telefoną, tai aišku, kad pirmiausiai susidiegiau instagramą. Štai pirmosios fotkės:

pati pirmoji su “aš jau turiu šį app’są”

Kovo 8 dienos dovana.

Kovo 11 diena

Mūsų amžinas sušalėliukas

————————————————————————————

O man irgi buvo šalta. Iš FB, kovo 15 dienos:

Mano telefono orų widget’as sako: -6C, Feels like -16C. Ką žinau. Grįžus iš lauko manau, kad feels like -25.

————————————————————————————-

Su nauju telefonu žodžius pakeitė nuotraukos. Bet vistiek aš labai mėgstu skaityti!

——————————————————————————————————-

Su šia rankine prasidėjo mano mėlynieji metai. Nors aš nei stengiausi, nei norėjau, net per šias kalėdas padovanotas Victorinox’o card’as yra mėlynas.

———————————————————————————————

Iš FB, kovas:

– Gavai meilą?
– Mmm, ne… Bet gavau šlamšto… Nuo Madonos.
– Čia ne aš!

———————————————————————————————–

Iš FB, kovas:

spamo antraštė: “★Tvirtas Rusijoje gamintas ŠILTNAMIS Jūsų daržui★Lieknėti – paprasta ir skanu su SANKOM★ ŠILKO TERAPIJA Jūsų plaukams!★”

————————————————————————————————

Atradau Korėjos kosmetiką. Tiksliau BB kremus ir tušus.

————————————————————————————————-

Per Velykas buvo sniego, krienų, mišrainių, šunų…

————————————————————————————————-

Iš FB, balandžio 1 diena:

Seniau tėvai apgaudinėdavo per balandžio pirmą, kad prisnigo.

————————————————————————————————-

Iš FB, balandžio 9 diena:

Jūs man paaiškinkit kas atsitinka žmonėms, kai reikia stovėti vienoje eilėje prie kelių kasų? Negi tai yra taip sudėtinga? Šiandien stovėjau pašte, ikiuke, droge. Atrodo viskas normaliai, kol kokiam vienam nešauna mintis, kad “čia visi tie durniai tai prie vienos kasos stovi, o ta kita, tai laisva tuoj tuoj bus ir reikia ten brautis” 

Vis dar to nesuprantu. Pašte jau lyg ir išmoko bendroje eilėje stovėti, bet vistiek būna koks gudrutis, kuris apsimeta, kad galvoja, jog visi čia stovi prie vieno langelio, o jam gi reikia prie kito.

————————————————————————————————-

Iš FB, balandis:

Mes turime dvi kates. Abi kartu jos vadinasi “duonos ir žaidimų!”. Viena duonos, kita žaidimų.

————————————————————————————————-

Balandį pradėjau rinkti atvirlaiškius su voniomis. Šiandien jų jau turiu 137!

————————————————————————————————-

Gegužė jau buvo panaši į pavasarį, tad eidavau degintis balkone. Su kava ir kompu.

————————————————————————————————-

Birželis, kaip ir priklauso, buvo basų kojų.

————————————————————————————————-

Iš FB, birželio 19 diena:

ir gelbėkit mane nuo spamo. amen

————————————————————————————————-

Birželį pradėjom geokęšint. Išvirto tai dabar į rimtą laisvalaikio leidimo būdą. Net štai per Kalėdas važiavome Kopūstėlių karinės bazės aplankyti.

————————————————————————————————-

Liepą įsigijau pirmą savo planšetuką. Iš FB:

Kaip kokia naršyklių magnatė. Planšetuke jau išsirikiavau penkias ir nenusprendžiu kuri man geriausia. Tą daro gerai aną, bet… o ana gera, bet labai lėta ir t.t. Beveik kokį testą galėsiu parašyti. 

Šiuo metu esu apsistojusi prie Chrome, nors turiu jam daug priekaištų.

————————————————————————————————-

Ta proga buvo ir liūdnų dalykų. Iš FB, liepa:

Manęs klausia ko tokia. Taigi vakar persigėriau alaus. Sulūžo laikrodis, o tapšniuke neveik 3G. Tada man dar sako, o Afrikoje vaikai badauja. Tai aš sakau, kad mano problemos didesnės.

————————————————————————————————-

Ir pagaliau gavau savo svajonių atviruką:

————————————————————————————————-

Apie muziką. Liepos 13 diena:

Regis. Prie lietaus. Merlot irgi.

————————————————————————————————-

Iš FB, liepa:

Pasivažinėta greitaisiais autobusais, aplankyti du malūniniai kriokliukai, surasti trys lobiai, pasikarstyta šlaitais, akmenimis, griuvėsiais, naujai įdegta. Sakyčiau visai geras sekmadienis po pramiegoto šeštadienio.

————————————————————————————————-

Iš FB, rugpjūtis:

Bent jau mūsų katinas nerašo šveplai, nors ir nesuprantu ko ten prispausdino.

————————————————————————————————-

Iš FB, vis dar rugpjūtis:

– ir kaip gyvent su ufonautais?
– ką žinau.
– taigi jau gyveni tris metus!
– Tris? ar jau penkis?
– Ką aš ir sakau.

————————————————————————————————-

Rugpjūtį buvom ir Prahoj.

————————————————————————————————-

Iš FB, rugpjūčio 24 diena:

Šokolade 80% kakavos? Man atrodo čia ne šokoladas, tai patogiai presuota kakava. Dedi į pienuką, prisidedi cukraus… Ir nepribarstai kakavos milteliais visos virtuvės.

————————————————————————————————-

Ir dar pora FB:

Paskutinį kartą pirkau čia tokią labai fainą druską. Berods baltarusiška. Sukietėjus visa. Kadangi vakar sudaužiau druskinę, tai visai patogu atsidaužt gabaliuką druskos ir patrupint į maistą

Pakvietė vyras į pasimatymą. Kaip visada atėjau per anksti, tai užėjau į parduotuvę ir nusipirkau suknelę.

Beje, tos suknelės tai niekada nebuvau užsivilkusi. 🙂

————————————————————————————————-

FB rugsėjui atėjus:

Įstojom į kastą, kuriai siūloma:
“Bet galėtumėt renginyje pasireklamuoti, bus didelė auditorija, manau tikrai puiki proga pasiviešinti”.

————————————————————————————————-

Dar rugsėjį apvesdinom brolį. Žiūrėjom vakar vestuvių foto. Mes su G. išsiskiriam taip smarkiai, kad kartais net labai linksma 🙂

————————————————————————————————-

Na ir dar rugsėjis atnešė tokių išgyvenimų:

————————————————————————————————-

Spalį aš visai daug piešiau.

————————————————————————————————-

Įkūrėm man darbo stalą, kuriuo vis dar negaliu atsidžiaugti.

————————————————————————————————-

Iš FB, spalis:

Ir taip kas dieną. Nenusprendžiu ar eit į tą paštą ir tada užeit į humaną ko nors gražaus, ar į aną paštą ir tada užeit į Maximą ko nors skanaus.

————————————————————————————————-

Ir pradėjau sėkmingai susirašinėti su lietuvaite iš Vokietijos. Abi augom Ukmergėje, niekada nesusitikom 🙂

————————————————————————————————-

Lapkritį vis dar geokęšinom 🙂

Kovojom su Lietuvos paštu.

Piešėm.

Ir atradom naują antspaudukų gaminimo aistrą.

————————————————————————————————-

Gruodį siuntėm dovanas:

Gavom dovanas:

Ir linksmai gyvenom.

————————————————————————————————-

Tokia tad trumpa apžvalga. Mano mylimasis savo bloge ją puikiai papildo. O dar daug daug visko liko už FB, blogų ir kitų virtualių dalykų sienų. Nes gyvename mes čia!

 

 

 

 

 

Šiandien aš kepu sausainius, kuriuos Laura vadina sūrainiais, o aš vadinu Lauros sausainiais.

Būta čia ko girtis, sakysit. Aišku, kad būta! Nes turiu tokią baisią reputaciją. Pati ją ir susikūriau ne kitaip.

Štai citatos iš forumo:

Forumietė X: Salomėja, tada ant užtepto sumuštinio dar banano užsipjaustyk. Sūnus mėgsta tokius

Forumietė Y: Per daug ingridientų Salomėjai jau…

O tada dar mano susirašinėjimo draugė siunčia atvirukus su receptais. Lengvais ir vis ragina išbandyt.

O tada ji man atsiunčia visą dėžę meduolių ir kai aš paklausiu, kaip gi man reikės atsidėkoti, tai ji sako, kad galėsiu ką nors iškepti.

Bum bum bum vidinis virėjas galvą į sieną.

Tai paėmiau ir išsikepiau sausainių. Nes galiu aš viską, bet nenoriu, nemėgstu, man nepatinka! Bet šiandien gi beveik kalėdos. Tas metas kai kartais užsinorisi ką nors imti ir iškepti 🙂

galvojimu ar jau visi bus laimingi gavę dovanėles.

Pakavimu.

Gautų kalėdinių atvirukų kilojimu iš vietos į vietą.

Antspaudėlių drožinėjimu.

Kitomis smulkmenomis.

Esu patenkinta tuo, kad nešalta, kad nesninga, kad neslidu.

Klausau Michalel Buble pamainomis su Dylanu. Ir gyvenu melancholiškai, bet gerai 🙂