Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Toks keistas metas.

Po kelių metų karjeros namuose pradėsiu eiti į darbą. Darbdavys nesikeičia. Keičiasi darbo laikas, alga, vieta ir darbo pobūdis. Jaudinuosi, ar sugebėsiu.

Jei viskas bus kaip bus, naujame darbe pro langą matysim urban neblogą vaizdą. Mhm, taip taip. Jėga. Bus minusų. Atvirukams mažiau laiko ir paštas gerokai toliau.

Toks keistas metas.

Anksčiau geri ir blogi periodai užeidavo ilgesnėmis bangomis. Mėnesiais, savaitėmis, metais. Dabar man atrodo viskas mainosi kas dieną. Vakar buvo euforija. Puiku. Super wow. Šiandien nerimas, liūdesys, baimė, traumos. Ryt woohoo ir hurray, po ryt pilka. Ir taip jau kurį laiką.

Sakau gi, metas keistas.

 

Pasižadu mėnesį nepirkti jokių kosmetikos priemonių.

Išimtis tik tuo atveju, jei baigsis visi tos rūšies dalykai, pvz., šampūnai. Mažai tikėtina, bet gal ko nenumačiau.

Žmonės šiais laikais nebeskaito knygų – tokia frazė juk girdėta, ar ne? Ją kartoja mokytojai, ji vis išlenda diskusijose, knygų mugėje dažnai kalbama apie tai, kad žmonės čia perka, bet neskaito ir t.t. Kam krenta kaltė? Kompiuteriams, žaidimams, greitam gyvenimo tempui, susvetimėjimui ir t.t.

O gal priežastis paprastesnė? Pavyzdžiui, knygų kaina?

Remsiuosi savo patirtimi. Per metus vidutiniškai perskaitau 111 knygų. Daug laiko neskiriu, apie valandą per dieną prieš miegą. Sakykime, kad aš esu ne visai tipinė skaitytoja ir paprastas eilinis žmogus perskaito per pusę mažiau, tai jo metinis vidurkis būtų apie 55 knygos.

Tipinė skaityti mėgstanti pora retai kada 100% skaito tas pačias knygas, tarkime, kad sutampa tik 40% tai yra 22 knygos iš 55, tad dar 33 reikia kažkur gauti. Šiai šeimai per metus jau reikia 88 knygų. Įsivaizduokime, kad šeimoje yra mėgstantis skaityti vaikas, kurio tempai, aišku, mažesni ir jis įveikia 1 knygą per mėnesį. Tai yra +12 knygų į šeimos biudžetą. Štai ir turim 100 knygų metams.

Šeima, kuri perskaito tiek knygų, aišku, jau senų senovėje yra perskaičiusi visą tėvų, draugų ir giminaičių asortimentą. Jie gali apsilankyti bibliotekoje iš kur galėtų atkeliauti visos paauglio knygos, nes jam reikia tik vienos per mėnesį. Patys suaugę sau parsineša kokias 3 knygas per mėnesį. Dažniausiai dėl to, kad mažose bibliotekose jau viskas perskaityta, o dažnai neprilakstysi. Remiuosi sava patirtimi. Nebėra ką skaityti bibliotekoje! Prie naujienų eilė, o visa kita kas buvo įdomu jau seniai iščiupinėta. Taigi 36 knygos per metus bus iš bibliotekos, +12 paaugliui, tai 48 vnt. Tad šeimai vistiek dar reikia 52 knygų, kurias greičiausiai teks pirkt.

Ok, dabar atsiverčiu Knygų klubo puslapį ir suskaičiuoju vidutinę TOP20’tuko knygos kainą. Vaikiškas knygas atmetu, nes mano nagrinėjamai šeimai jų nereikia. Skaičiuoju Knygų klubo kainomis, nors knygynuose tos knygos kainuoja po porą ir net gerokai daugiau eurų brangiau. Vienos knygos vidutinė kaina gaunasi apie 12 Eurų. Priminsiu, kad čia internetinio knygyno spec. kainos, o daliai knygų skaičiavimo metu buvo taikoma nuolaida, o pirkinio sumą dar išaugintų pristatymo kaina.

Tad 52 knygos kainuotų 624 eurus. Lengvesniam suvokimui primenu, kad tai yra 2154Lt.

O realybėje knygų reikia daugiau. Bibliotekoje jau nieko gero nerandi, nusiperki knygą, kuri tampa graužtuku ir jos į bendrą skaičių jau negali įtraukti, reikia kitos… Knyginis poreikis išauga iki kokių 110 vnt metams šeimai. Ir visa tai kainuotų apie 1320 Eur (4557.69Lt) metams.

Šiaip jau mūsų automobilis tiek nekainavo. Ir šiaip čia yra suma, už kurią šeima gali paatostogauti bent savaitėlę per daug nesišvaistydami. Arba susimokėti už šildymo sezoną. Arba nusipirkti du Iphon’us. Arba atsidėti būsto įnašui ir po penkių metų neskaitymo žiū jau turi 5000 eurų.

Pasižiūrėjau į paskutinio įrašo datą ir pasibaisėjau. Daugiau nei mėnesis tylos. Gal kažkam ir normalu savo internetinio dienoraščio nepapildyti po pusę metų, bet ne man :).

Seniai jau kirba galvoje įrašas apie knygų kainas, bet jis toks iš rimtesnių, tai tiesiog tingiu prisėsti. O šiaip prisiminti mėnesio įvykius padeda instagramas! Ir Feisbukas, aišku :).

Continue reading “po ilgos tylos. 3015”

Kai tik baigsis ši savaitė, baigsis ir metai kai nevartoju alkoholio. Su brangiausiuoju metams sustabdėm gėrimą vasario 15 dieną. Po Valentino dienos, per kurią išgėrėm vieną butelį balto vyno. Tai kokie tie metai buvo.

Savijauta

Keista, aš tikėjausi, kad bus sunkiau. Jau buvau kartą metusi gerti alų. Berods trims mėnesiams. Ir tą kartą buvo labai sunku. Viliojo šaldytuvai, norėjosi bokaliuko prie picos, ar šiaip penktadienio vakarą. Šį kartą tikrai buvo lengva. Matyt jau taip sunku buvo tverti pagirias, kad organizmas padėjo tašką ir smegenyse. Metai buvo aktyvūs. Kelionės, plaukimai baidarėmis, gimtadieniai… Bet nesinorėjo. Tuo labiau, kad dabar yra nealkoholinių alternatyvų: alus, vynas, giros, kokteiliai. Vienintelis dalykas ko kartais norisi, tai paragauti naują alaus rūšį, daug jų visokių priviso. Bet ai, juk kokio naujo šokolado, kavos ar limonado nepuolam žūt būt ragauti.

Žmonės

Įdomu, kad kitiems žmonėms negėrimą labai sunku suprasti. Kaip? Negeriat? Tai kada tie metai baigsis? Vėl gersit? Tas labai įdomu, pvz., turim draugą, kuris labai liūdi, kad dauguma pažįstamų metė gert. Gert, bet gi ne bendraut! Įdomu, kad sumažėjo visokių pasiūlymų eit “alaus”, nes mes dabar kaip tik beveik visada juos priimam. Gi faina, nes žinai, kad pabendrausi, o kitą dieną būsi gyvas ir darbingas žmogus. Yra tokių žmonių, kuriems iš viso sunku sunku suvokti blaivybę, su tokiais paprasčiau nesiginčyti, o nusipirkti nealkoholinio vyno butelį, kuris atrodo taip pat ir ramiai išvengti spaudimo. Niekas gi į tas etiketes nesigilina.

Pinigai

Metus gerti, pinigų tikrai nesutaupysi. Na nebent gerdavai prabangius viskius ar tikrus šampanus. Alternatyvūs gėrimai baruose (gira, nealkoholinis alus) kainuoja tiek pat, ir per vakarą išmauki tuos pačius kelis bokalus, tad nesutaupai. Geras nealkoholinis vynas irgi kainuoja 7-8 Eurus (toks yra Torres). Na ne tiek, kiek prabangus vynas, bet panašiai kaip ir tas, kurį įprasta prigriebti vakarienei. Nealkoholiniai alūs parduotuvėse irgi nepigūs. Pvz., labai skanus radleris vynotekoje kainuoja apie eurą už 0.3l.

O kas toliau

Taigi metai beveik praėjo ir jau kaip ir galima bus atsikimšti alaus butelį. Bet nesinori. Todėl imam dar vienus metus be alkoholio!

Mūsų laiptinėje vyksta remontas. Daug dulkių, bet kas dieną vis pasidžiaugiu kaip viskas gražėja, o bjaurios ligoninininės žalios spalvos sienos dingsta po grunto ir pastelinių rožinių dažų sluoksniais. Ir čia vieną dieną į laiptinę išlenda kaimynas senolis. Tuo pačiu metu ir aš sumaniau išeiti. Tad susigrūdam laiptų aikštelėje, o senolis su chalatu išlindo pasmalsauti ar šis remontas, cituoju tiksliai, nesumažins kanalizacijos pralaidumo. Tas pats senolis, kai darėme remontą bute, skambino į duris norėdamas paklausti ar dėl mūsų remonto nenukris jo tualeto plytelės, mat kadaise jis jas PVA klijais prilipdė.

O šiaip pastarieji metai man kažkoks liūdesys. Nerandu vietos, viskas vyksta ne taip. Jaučiuosi tai nematoma, tai per daug kliūnanti ir truputi perteklinė. Kaip šuns penkta koja. Ir dar tai, kad pasigyrus apie numatomą gyvenimo šventę, kai kurie žmonės užuot sakę, oi sveikinu kaip faina, kaip dėl jūsų džiugu, mylim bučiuojam, išleidžia į paviršių keistas nuoskaudas, kad esam blogi, kad galvojam apie šventę sau, o ne kitiems. Pradedu galvoti, kad čia aš esu kalta, gal netinkama, gal nelaukiama. Truputį pikta dėl to palaikymo trūkumo ir kyla abipusis nepasitenkinimas. Ir tada galvoju, gal per greitai čia sumąstėm, gal dar anksti keisti statusą, artimoji aplinka dar nesubrendus, gal būt, kai mums bus po +-40 metų jau būtų paprasčiau?

Gyvenime svarbu neapsišiukšlinti. Feisbuke skubiai reikėjo ieškoti mygtuko “unfriend”, kai mokyklinio suolo draugė, o pastaruoju metu tik FB pažįstama, o galiausiai ir visai niekas, pradėjo kliedėti apie Norvegijoj grobiamus vaikus, didelius pinigus, vaikų pardavinėjamus grobikų draugams ir giminaičiams, pasidomėk, sako ji, tonu tarsi iš paskaitos apie chemtreilus,  ir tai, kad nieko tokio aprėkt ar suduot besiožiuojančiam vaikui, nes neturi vaikų, nesupranti kas nutinka kai jiems ožiai sukyla. Neturiu, nesuprantu, nežinau, bet kiek mačiau fotkėse, jos vaikas dar nevaikšto, tad tikrai įdomu ką duoda plekštelėjimai ir staugimai. Ir tas žudantis argumentas “kai turėsi vaikų, tada galėsim pakalbėt”. Kai išmoksi vokiečių kalbą, tada galėsime ir padiskutuoti ar vokiečių vyrai gražūs. Mhm. Kaip tik skaitau vieną labai įdomią knygą. Glukhovsky “FUTU.RE / Ateitis”. Kuo tai susiję? Daug kuo.

O gal ši pilnatis per daug stipri. Net žiniasklaidoje, tokie žmonės, kaip maistininkė Beata, kurie nuobodūs iki negaliu (internete, nes asmeniškai aš nepažįstu), pradeda badytis lygioj vietoj, pvz., kad kažkas kažkokiam renginyje lankosi su žmona, ble. Kažkokia nesąmonė gi nu. Tuo tarpu prisimenu seną kultinę knygą apie Anželiką. Vienoje dalyje buvo epizodas vykęs berods karaliaus Saulėsdvare, kur paleistuvavimas buvo norma, Anželiką besimylinčią su savo sutuoktiniu užklupo. Fu, sakė dvariškiai! Su savo teisėtu vyru! Kaip nepadoru!

Pavadinimas čia tik šiaip, nes apie Litus neturiu ką pasakyti. Tiesiog pirmą naujų metų dieną tas 15 dienų dvivaliutis laikotarpis atrodė ilgas, o jau va, praėjo pusė mėnesio. Taip ir tas laukiamas pavasaris netruks atlapatuoti.

O aš tiesiog norėjau parašyti įrašą. Turbūt apie tai kaip gyvenasi šiais naujaisiais metais.

Kalėdų proga gavau Ponių nedarbo knygą.

Čia sugalvojau kiekvieną dieną įrašyti po tos dienos džiugesį. Kas darė mane laimingą, ar pralinksmino, ar šiaip sukėlė šypseną, gerą emociją, atgarsį viduje. Ir štai, jau 15 dienų rašau. Tik sausio 13 dieną buvo laaaabai sunku rasti ką gero ten įrašyti. Bloga diena buvo, bet visgi kažką gero radau – skani sriuba pavyko!

Sausio 13-tosios blogis buvo susijęs su plaukais. Įdomu, kad sausio 1-osios gėris gi sako: “Gana keista, bet pirmą metų dieną mane džiugina plaukai”. Bėda ta, kad po 13 dienų aš nusprendžiau nueiti ir pasitvarkyti plaukus kirpykloje. Pirmą kartą grįžusi aš žliumbiau. Nors kai kurie žmonės sakė, kad visai nieko, kad visai gerai, bet tegu sako, kas iš to, jei aš pažiūrėjusi į veidrodį vėl noriu verkti. Priminsiu, kad aš esu susitaikiusi su savo plaukų atskiru gyvenimu. Nebeimu į galvą visų bad hair days, weeks, months. Esu kankinus, perdžiovinus, baisiom spalvomis dažiusi ir kitaip susigadinusi plaukus ir tada neverkiau. Todėl tos mano ašaros reiškė, kad tai mano akimis blogiau už visus tuos neplaukadienius ir svarbiausia, kad nieko negaliu padaryti. Džiaugiuosi, kad galiausiai ir mylimasis nustojo sakyti, kad gerai viskas ir pripažino, kad nelabai. Man geriau susitaikyt su tiesa ir toliau šypsotis nei guostis tuo kas netikra. Klausit, kodėl aš leidau kirpėjai taip nugrybauti? Nežinau! Nes jau ne pirmą kartą pas ją kirpausi ir paskutinis kartas buvo vienas geresnių kirpimų, ir dėl to, kad mes buvom aptarę visas mano plaukų bėdas… Ką gi. Kaip sakoma, kad iki vestuvių užgis, aš iki vestuvių tikiuosi atsiauginti 5-6 cm. 😀

Ponių nedarbo knyga sako, kad sausio 3 mudu su G šventėme 6 metų draugystės jubiliejų, praktiškai taip pat kaip ir prieš 6 metus, užkąsdami kibinais Trakuose. O vėliau kaip kokie bepročiai kepėme dešreles ant laukui skirto griliaus. Namuose. Cha!

O sausio 9 mane pradžiugino batai iš batų kalno.

Nu ir stovim mes paskui su G. maximos eilėje, o aš sau apžiūrinėju tuos batus. Ir jis sako: gražūs gi labai! O aš tada sakau, kad bliamba aš vis vyriškus batus nusiperku. Bet pasak G. jam patinka ir nėra ko čia zyst :). Tai aš galvoju, kad ir man patinka. Dar galvoju,  gi būna parduotuvėje kilnojam daiktus, žiūrim kiek kainuoja ir pan,  ir kaži ar aš kada bent į rankas buvau paėmus kažką tokio:

Taip ir gyvenu su savo baisia šukuosena, gražiais batais, išprotėjusiu katinu, keistomis mintimis ir ryškiomis spalvomis. Kitaip būtų neįdomu.

Pernai parašiau įrašą-metų apibendrinimą, kurį ką tik mielai paskaitinėjau. Taigi, kad kitais metais ir vėl turėčiau ką paskaitinėti, nauja metų apžvalga.

Nieko keisto, nieko naujo, naujieji metai atėjo ir vėl miške. Sakyčiau beveik nuobodu :). Arba tradiciška.

 

Continue reading “Tarpušvenčiu apie metus 2”

Žvilgteliu į savo instagram’ą ir suvokiu, kad vis džiaugiuosi giriuosi. Šiandien norėjau kažką nufotografuoti tokio, kas man sukėlė neigiamą mintį, bet ai, galvoju, kam reikia neigiamos minties? Pagirūniškumas irgi turbūt nepagirtinas, bet na, o kodėl gi reikia tyliai kamputyje vaidinti kuklią, jei noriu parodyti, pasidžiaugti, mergaitiškai pasimaivyti? Juk ne storu banknotų pluoštu prieš elgetą :). Tai vis pasidžiaugiu.

Continue reading “Padžiūgavimai”

Pastaruoju metu vyksta bjaurūs dalykėliai, kurie mane nervuoja. Po vieną jie tokie menki, tokie nesvarbūs. Dalykėlyčiai nedarantys jokios įtakos nuotaikai ir gyvenimui, o bet ne, jie visi sulipa ant galvos vienu metu ir kas kartą verčia vis jautriau reaguoti.

Štai šeštadienį reikėjo perrašyti mano vardu telefono numerį, kurį naudoju jau beveik 15 metų. Na ir pakeisti SIM kortelę. Taigi pasirodė, kad salone, o ir visoje Lietuvoje, neveikia sistema. Labai blogai, nes veiksmas vyko kitame mieste negu aš gyvenu. Bet ten gyvena žmogus, iš kurio perimu numerį, o salone apsilankyti reikia abejoms pusėms. Vakarop sistema atsigavo ir nuvažiavome antrą kartą. Reikalus sutvarkėme, sutartį perrašėm, kortelę naują gavau. BET! Bet tos kortelės man vis dar neaktyvuoja. Sakė, kad gali būti, parą praleisiu be ryšio.

Praleidau parą. Tada perskaičiau visą operatoriaus puslapį ir DUK’e radau, kad keičiant kortelę 48 valandos gali būti normalu be ryšio sėdėti. Po 48 valandų parašiau elektroninį laišką į saloną. Nes tik salono elektroninį adresą ir turiu: svetainėje siūlo skambinti, arba elektroniniu būdu susisiekti per savitarnos sistemą. Bet savitarnos sistemoje negaliu užsiregistruoti, nes slaptažodį turėtų atsiųsti sms’u. Paskambinti irgi negaliu. Primenu, kad SIM neregistruotas tinkle. Tad parašau į saloną, gaunu atsakymą: “Labas rytas, Jūsų numeris jau turi būti aktyvus, jei vis dar negalite naudotis, pabandykite telefoną išjungti ir vėl įjungti. Atsiprašome už sukeltus nepatogumus.” Valio valio, kaip sako G., tai tas “perkraukite telefoną/kompiuterį/modemą” šiais laikais yra mandagus būdas pasiųsti nx. Žodžiu pasak salono ryšys turėtų veikt, bet pasak mano ir dar kito, dėl visa ko patikrinto telefono, šūdą jis veikia, tradiciškai galiu tik pagalbos telefonu skambint. Bet sakau, gal ten tos pagalbos netrukdysiu, turi jie ką veikt. Į mano antrą laišką, kad perkroviau ir t.t. jau nebereagavo niekaip. Matyt vieno pasiuntimo užtenka.

Galiausiai mano brangusis pasisiūlė pagelbėti, paskambino bendru operatoriaus telefonu ir išdėstė problemą, kur jam pasakė, kad įjungs per 10 darbo dienų. DEŠIMT! DARBO! DIENŲ! ir tiek laiko aš būsiu be ryšio. Ir Kalėdos netruks ateiti. Beje, čia neaktyvuoja naujo SIM, senasis lyg turėtų veikti iki naujojo pajungimo, bet gi salone man jį mažino į microSIM ir blogai nukirpo, tai jis visai neveikia. CHA!

Tad teko laikinai atsipašyt Ežio SIM, iš nesenų laikų kai turėjau dvisimį telefono aparatą ir laikinai ežiuot dabar. DEŠIMT! DARBO! DIENŲ!

O tuo metu, tarp mano laiško ir brangiausiojo skambučio aš dar sumaniau pakeisti spausdintuvo tonerį. Išlupau, suvyniojau sau gražiai ir nulipau nuo kalniuko iki Sinertos. Ten sklandžiai pakeitusi daiktą aš jį parsinešiau namo ir paaiškėjo, kad nemoku įdėt į spausdintuvą. Šiaip aš jau nesu buka višta, tik va kartais taip nutinka, kad nežinojau, kad reikia dar kažkokį šūdeliuką apsauginį nuimti, todėl ir netilpo ten, kur turi tilpti. Čia gi mano brangusis, grįžo per pietus ir viską sutvarkė. Ir vėl ačiū jam, o aš višta. nu!

O štai vakar, kai pavalgėm picos tai picerijoje neišėjo atsiskaityti kortele. Nei man, nei jam. Tad turėjau likti įkaitu, kol suvažinėjo iki bankomato. Bjaurioji dalis, kad to Ežio aš dar nebuvau įsidėjusi, tai net interneto paskaityt negalėjau, teko įsijungti Candy Crush.

Ir dar va, jau po visko savidžiaugsmiui sugalvojau prisipirkti krūvą pašto ženklų. Beveik 80Lt. Ir vėl gi kortelių skaitytuvas spaudos kioske spjaudėsi 4 kartus kol pagaliau man pavyko sumokėti. Juokinga, ane?

Ir dar, jau visai visai savidžiaugsmiui ėjau pirkti naujos knygos. Knygynas turi pietų pertrauką. 14-15val. Tai spėkit kada pataikiau ateit? Lygiai per vidurį. Nors galvoju čia pasisekė, blogiau gi būtų 14.01, ane?

Ir dar per Chrome negaliu klausyt spotify, nes lūžta Flash.

Žodžiu, laukiu kol aktyvuos kortelę ir galvoju, kad visos tos bėdos dabar atrodo daug didesnės nei yra, nes kaip jau minėjau pačioje pradžioje, tai po vieną jie tokie menki, tokie nesvarbūs. Dalykėlyčiai nedarantys jokios įtakos nuotaikai ir gyvenimui, o bet ne, jie visi sulipa ant galvos vienu metu ir kas kartą verčia vis jautriau reaguoti. Ir va pirkti savidžiuginimo pirkinius:

Bet tai DEŠIMT! DARBO! DIENŲ!