Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Gyvenimas gerėja. Pastaruoju metu vis neatsistebiu, kad negėrimo mada populiarėja. Natūraliai, be jokių kvailų lažybų ar mestų iššūkių. Jau ne kartą dalyvavau šventėse, kuriose nebuvo alkoholio, arba buvo labai mažai ir niekam neatrodė, kad va dabar tai bus nelinksma, nesiriš kalba, ar nebus ką veikti. Bet gal čia tiesiog pasikeitė mano aplinka? Kita vertus aš ir ne tik aš gretinu tai su vis didėjančia sportavimo mada. Koks ten alaus, jei ryt ryte norėsi prasibėgti 5km? Taip pat ir gamintojai bei pardavėjai rūpinasi negeriančiųjų meniu. Tikiuosi dar po metų bus dar didesnis pasirinkimas skanių gėrimų be laipsnių. Jau turim tikrai gerą baltą, dabar trūksta tikrai gero tamsaus.

Juodieji pokštai. Užsukame aną dieną pas vyro močiutę, o ji sako: “Ponia -ienė kokia pasikeitusi!”. Kadangi ponia -ienė ten buvo tik ji, tai ir klausiu: “Pasikeitėt, gal kirpykloje buvote?”. – “Ne, čia tu pasikeitusi!” – “Kad aš ne -ienė – sakau – taip kad…” – “O kas?” – “Tai Misė” – “Mes neprižįstam jokių Misių” – sako. Ir aš nelabai žinau kas tie mes, kažkiek jaučiuosi apkalbėta ir suku galvą kas čia dar manęs nepripažįsta ir kam užkliuvau. Tai imu rankinę ir sakau: “Eisiu jei jau nepripažįstama”, bet viską nuleidom juokais, nes nesu jau aš tokia bjauri kaip atrodau. Ir aš vis galvoju, kodėl žmonėms geriau būtų ponia ienė su žiedu ant dešiniojo piršto, plonutė ir mėgstanti kepti kotletus, bet ne štai Salomėja, kuri gal ir nelabai vykusi, bet vistiek su ponu anūku išgyveno ilgiau nei bet kuri kita 😀

Vakar mylimasis išpildė mano daugiametę svajonę ir visai netikėtai parnešė žalius akių lęšius. Ojėj kiek mes vargom, kol įsidėjau ir valio valio, kad ir trumpai bet mačiau savo akis tokias, apie kokias sapnuodavau kai bandydavau įsivaizduoti save gražią. Mmmm! Bijau, kad jei išmoksiu kada tuos daiktus įsidėti, tai prasidės manija nauja.

Mielai prasidurčiau dar skylę ausyje, bet labai tingiu gydyti po to, nes kas dieną dėvint šalmą tai labai sunku daryti. Ir dar man reikia naujos rankinės/kuprinės bei kompiuterio, kurį aš jau nusižiūrėjau, tik šiek tiek eurų reikia pataupyti.  Tai tiek.

Štai mūsų kelionės vaizdelis iš toliau:

Kai pasižiūri, tai siaube siaubeli, kokia ta Lenkija didelė. Šitiek per ją reikia grūstis, kad kažkur nuvažiuotum :). Na, bet ir kelelis Slovakojoje bei Čekijoje buvo ilgas, nes oi vingiavom serpantinais ir kitokiais vingiais. Pažiūrėkime iš arčiau į tai kaip gi mums sekėsi.

Continue reading “2800km ant motociklo. LT-PL-SK-CZ-PL-LT”

Paskutinis mano įrašas vadinasi “Kaip mes į Saremos salą motociklais važiavome”, tad šis turėtų vadintis taip kaip ir pavadinau. Nes važiuosim. Kažkur. Iš pradžių planavom keliauti paskutinę mėnesio savaitę ir pirmą kito, tam, kad prarasti kuo mažiau darbo valandų iš kiekvieno mėnesio. Darbai galvoja kitaip ir nukėlėm išvyką į  31 dieną, nes gi ir pilnatis tuo pačiu, bet regis, darbai dar pastūmės reikaliukus kelias dienas tolyn.

O dar mes planavome pasišauti į keltą, nukeliauti į Kylį ir iš jo tęsti kelionę per Vokietiją, Lenkiją – namų link. Čia buvo mintis, na kad nereiktų du kartus per tą sudėtingą atkarpą (Lenkijos sienos kirtimas) važiuoti. Tačiau idėja atmetėme nes: visai neįdomu dar pusę dienos iki Klaipėdos važiuoti, kai jau gali sukti ten kur reikia, taip pat keltų bilietai kainuoja tiek, kiek mums bent du trečdaliai kelionės, na ar bent pusė, benzino kainuos. O dar ir Vokietija žiauriai brangi ir nesvetinga laukiniams keliautojams.

 

Taigi, persigalvojom, imsim Lenkiją ir Čekiją, kurioje vienas iš tikslų yra pamatyti tai:

Tačiau apetitas auga bevalgant. Dabar jau mintys krypsta ir į Slovakiją, kas reikštų, kad norint per Lenkiją į ją nuvažiuoti teks pamatyti kalnų. Aš suprantu, kad neturiu ką apsirengti, bet nesiparinu, nes niekada neturiu. Aš suprantu, kad truputį bijau, nes visa ta Lietuva, Lenkija tarp fūrų mane itin baugina. Ir suprantu, kad truputį bijau, kad bus lietus ir lietus, bet argi pirmą kartą? Truputėlį bijau, kad nerasime kur miegoti, bet gi na juk nebuvo dar taip, kad nerastume, nors ir kaip kartais sunkiai ir vėlai tai nutinka…

Apie ką aš čia? Tiesiog linkiu sau gero kelio, palinkėkit ir jūs.

Hurray! Ir vėl gyvenime ištiko ištiktukas! O tai yra labai šauni kelionė į Saremą! Oi smagu buvo! Bet mums gi visada smagu. Primenu kitas keliones. Pasakojimas apie tai, kaip dviračiais Europą ėmėm yra čia. Apie tai, kaip mopedu sukom aplink Lietuvą skaitykite čia. Na, o automobilinė kelionė per Baltijos šalis yra aprašyta čia.

Kažkaip žiūriu, kad transporto priemonės nesikartoja :D. Kaip čia bus toliau? Apie techninę dalį, kaip visada žadėjo parašyti vyras. Tai aš galiu paminėti tik, kad keliavome 5 žmonės trimis motociklais. Nelįsdama giliau į modelius bei pavadinimus tik pasakysiu, kad motociklus gamino BMW, Honda ir Yamaha. Baisoka man buvo iš pradžių, nes mane labai neramina požiūris į motociklininkus “pats kaltas”. Pvz., jei motociklui užkiša iš šalutinio kelio, tai aplinkos akimis tai atrodo taip: “turbūt lėkė ant 150, būtų važiavęs ant 50, tai trys mašinos iš šalutinio būtų spėję išsukt”. Na, mes dažniausiai važiavom mažesniu greičiau nei leistinas. Grupinis keliavimas ir nešuliai 😀

 

Continue reading “Kaip mes į Saremos salą motociklais važiavome”

Sakau, kad reikia pasiruošti medžiagos metiniams naujametinias įrašams. Kada ką ir kaip :). Istorija.

Tai? Kuo?

Truputį darbu.

Truputį motociklais.

Ir kurį laiką nori nenori teko gyventi vestuvėmis. Nes tai įvykis, kurį reikia suplanuot. Smagiausia ką išgirdau tą dieną, tai buvo mūsų liudininko žodžiai: ir kaip faina, kad niekas neverčia čia žaist visokių nesąmoningų žaidimų.

Tradiciškai buvo visokių nesusipratimų, kad ir dėl dress kodo (gi bloginau) ir viskas baigėsi gerai. Iš esmės vestuvės netapo sunkiu darbu ir paskolą kainavusia puota, kurioje visi kankinasi. Bandžiau mintyse sudėlioti kiek galėjo kainuoti mūsų šventė (suknelė, batai, kojinės, gėlės, švarkas, maistas, gėrimai, pareiškimai, žiedai…). Keturženklės toli gražu nesiekiam, bet štai numatytos kelionės tai jau dabar tirpina piniginių ir kortelių turinį.

Čia mano stebuklingieji krištoliniai bateliai ir pati geriausia puokštė. Jei karalaitė išvarė našlaitę žibučių parnešti, tai aš vestuvių rytą išsiunčiau jaunikį rugiagėlių ieškoti!

 

Nuostabieji puikieji žiedai:

 

Aha, tai įvyko. Ir štai pati paparaciškiausia tos dienos foto 🙂

Na, o čia dar vienas kitas kadras iš tikrosios fotosesijos.

 

 

Meilė nugali ir apokalipsę, ar kaip ten sakoma…

Neįtikėtina kaip pastaruoju metu keistai bėga laikas. Čia aš panikuoju, kad aaaaaaaa, nieko nespėjam, jau prabėgo visas mėnuo, aaaaaaa, ir vėl viskas liko paskutinei minutei. Čia man atrodo, na kiek gi galima tempti, kiek gi čia tas tuoj tuoj tuoj ir tuoj, jau kaip ir norisi jau, gyvent, pragyvent, išgyvent.

Taip, jau šeštadienį bus vestuvės ir mudu su G12 pagaliau galėsime nešioti tuos gražiuosius žiedus, kurie Facebook’e sulaukė rekordiškai daug like :). Turbūt tiek pokyčių ir tebus, nes mes jau šiaip ar taip gyvename kartu nuo pirmos pažinties savaitės. Turbūt taip nutinka, kai su nepažįstamu žmogumi išvažiuoji į mišką naujųjų metų sutikinėti. 6.5 metų jau. Kokius porą iš jų siautėjom, laižėmės praeities žaizdas ir vaikėm vaiduoklius. Po kelionės viskas pradėjo keistis į gerą pusę, tai taip ir gyvenam.

Ir ruošiamės, aš vis G. paprašau, kad pakirptų man plaukus šen ten, ir taip iki vestuvių liksiu kirpta ežiuku :D. O jis vis sprendžia reikia skiauterės, ar ne, neštis kaukolę į santuokos rūmus, ar ne.

Baisiausią dalyką – fotosesiją jau turėjom. Gal kažkam ir keista yra išankstinė vestuvinė fotosesija, betdaug kas fofografuojasi, pvz., ryte prieš ceremoniją. Na tai, mes prieš kelias dienas :). Buvo žiauriai linksma ir aš patenkinta, kad mūsų nuotraukos atspindės mūsų charakterį ir tai kuo gyvename. Kadangi jau fb rodėme vieną, tai įkelsiu ir čia.

 

Dabar reikia atsipalaiduoti ir pajusti malonumo :). Bet dar negreit. Dar tik po ryt. Dabar tas reliatyvusis sulėtėjimas. Ryt vėl atrodys kitaip.

Kažkaip tie motociklai užkrečia. Nei aš vairuoju, nei noriu vairuoti, nei ruošiuosi. Sėdžiu tik gale ir įkalbinėju save nebijoti. O bet vistiek pirkiniai, planuojami pirkiniai ir mintys sukasi apie tą dviratį. Sunku fyfoms, kurios nori jaustis patogiai, atrodyti gražiai bei neprasilenkti su saugumu. O dar kai esu stora fyfa tai iš viso vienas vargas. Tai taip kažkaip gaunasi, kad dabar užėjusi į SH parduotuvę tikrinu ne suknelių pakabas, o einu pažiūrėti, ar nėra kokios moto striukės. O gal batai? Ir darbe minutės numuilinamos ne vinted forumą paskaityt, o pabėjint laryngofonus ir ten taip toliau.

O savaitgalis buvo intensyvus. Atrodo tik 300km nuvažiuota, bet viskas skauda kažkodėl.

O štai čia yra akmuo Mokas. Sako vienas didžiausių Lietuvoje. Trečias gal koks. Ir nebūna prie jo tunto turistų, tai aplankykit.

-O gal iš viso nesiženijam?
-Šiaip aš labai rimtai apie tai galvoju.

Kažkada pirminis mūsų planas buvo niekam nieko nesakyt, susituokt, pasidžiaugt tuo ir gyvent toliau. Po to kažkaip taip gavosi natūraliai, kad tas slapukavimas kvailas, nes norisi džiaugtis, dalintis ir vėl džiaugtis. Rašiau jau apie tai.

Bet jei kas nors jums pasakys, kad vestuvės yra linksma šventė, tai greičiausiai jie buvo našlaičiai. Ar kažką. Nes forumuose, pokalbiuose ir kitose vietose paaiškėja, kad vestuvės yra stresas, kompromisai, nuolaidžiavimas ir kančia. Nes viena mano skaitoma blogerė, kuri dabar ruošiasi vestuvėms ir kartais papostina ką nors ta tema, vis parašo “norėčiau tokio torto, bet mano giminaičiai nesupras”; “kad tik nusiplautų mėlyni plaukų galai, nes giminaičiai nesupras”; “tėvai reikalauja klasikinių žiedų, o aš noriu”. Velniop? Žmogus tuokiasi, bet negali turėti nei svajonių torto, nei šukuosenos, nei žiedų. Dažnai dar ir pavardės, šventės vietos ir batelių, bet gauna priverstinį svečių sąrašą ir baltos mišrainės.

Todėl žmonės ir nesituokia. Ir man eilinį kartą smagu, kad aplink turiu nuostabių žmonių, kurie palaiko, džiaugiasi arba pagūžčioja pečiais, nes galvoja kitaip, bet toleruoja gi. Ir jei aš sakyčiau, kad noriu tekėti su salotinėmis zuikio ausytėmis, bet jų nerandu, tai tie žmonės verstųsi per galvą ir padėtų man jų ieškoti. Nes jiems svarbu, net jei baisu, negražu, ar nepatinka.

Bei liūdna, kad yra tokių, kurie negali įsijausti, suprasti ir pamatyti viską kito žmogaus akimis, pajausti kas pradžiugintų, o kas priverstų pasijusti ne savo vietoje.

Vakar išgirdau frazę, kas vestuvės yra ne dviejų žmonių šventė, o šeimos. O gal miesto? Valstybės? Europos Sąjungos? Aš visada maniau, kad šeimos šventės yra Kalėdos, Velykos ir dar daugelis kitų, lygiai kaip gimtadienis yra Vieno Žmogaus šventė. Tiesiog taip yra. Pora nusprendžia, kaip tuoksis, šeima, kaip ir kur švęs Kalėdas, o žmogus, kaip paminės savo gimtadienį.

Ir taip, tas dialogas teksto pradžioje yra visai tikras.  Ir taip, greičiausiai vestuvės bus. Su salotinėmis zuikio ausytėmis, jei tik norėsiu. Arba dryžuota uodega jei tik atrodys, kad tą dieną uodega darys mus laimingus.

 

Šiandien ponas direktorius rašydamas į kalendorių darbus suriko: “Zuiki, ką kitą mėnesį jau mūsų vestuvės?”. Vis atrodo dar trys mėnesiai, dar trys mėnesiai. Pusė trijų mėnesių tik.

Bet aš apie aprangą. Diena artėja ir vis daugiau kas manęs paklausia apie suknelę. Ir vis kažkaip gūžčioju pečiais, o jie galvoja, kad maivausi ir kažko nesakau.

Bet aš pagalvojau gi, kad man svarbiau būna ką apsirengti į kitų vestuves, gimtadienius ar šventes. Nes norisi atrodyti gražiai. Aš gi nei plona, nei graži, tai noriu atrodyti dailus begemotas dailių gazelių draugijoje, o ne kaimo karvė dekoratyvinių ožkelių gaujoje. Norisi ir neužgožti jubilijato, ar nuotakos, na ir taip toliau. Bet kai bus mano vestuvės tai tegu gal kiti sau suka galvą. Aš gi net su džinsais būsiu svarbiausia tą dieną, tai kažkaip ir nesijaudinu per daug. Ne labiau nei kiekvieną rytą, nes aš mėgstu sau kas dieną būti graži. Man tai svarbu. Ką nors gi apsirengsiu, ką nors tokio kas man pačiai patiks. Labiau man neramu dėl plaukų. Ar tą dieną jie mane pasveiks puikia nuotaika. Wash and go ženytis, ar turėsiu keturis kartus plaut galvą ir džiovint, ir raityt, ir vėl plaut ir galiausiai apsižliumbt. Juokauju.

Pagal dabartinį planą tai suknelė bus tamsiai mėlynai baltai dryžuota, o bateliai tai holografiniai sportbačiai. O tas planas modulinis ir laisvai bet kada keičiamas. Va taip va.

Bliamba. Tik išeik iš namų ir šalia išdygo kranas. Iš karto jaučiu džiugesį, kažkaip patinka kai miestas dūzgia. Bet pravalas, kad čia, namie, viskas kaip ant delno. Ko gero matyčiau net montuotojų emocijas. Matosi kranas ir iš darbo, dar matosi kaminai prie Gariūnų, TV bokštas, visi dangoraižiai, Gedo pilis, trys kryžiai ir keli fabrikai, ir viskas čia per vieną langelį, bet toli jis. Tas kranas, gailėjausi, kad neturiu žiūronų, nes visą dieną nerimau. Jau kaip smalsu gi kaip sumontuos!
Biurų pastate labai įdomu. Tie užrašai tulikuose ir kaimynai, retro liftai ir valgyklos aplink.
Bet truputį baisu, kad nolife taps įpročiu, net kai nebus būtinybės. Nes kažkaip viskas kitaip.

Posted from WordPress for Android