Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Skaitau žurnalo straipsnį apie jaunuosius talentus. Ir tada pamatau tai:

Net keikteliu truputį, mintyse galvodama apie ateities šviesulius. Po to nusiraminu, ak, mergaitei dar tik dvidešimt, prisiskaitys dar. O ir šiaip, turbūt neskaito, buvo užklupta netikėtai ir šovė pirmą prisimintą pavadinimą. Nes neprisiminė kas Karą ir Taiką ar Gyvulių ūkį parašė.

P.S. Netikiu, kad čia buvo pirmas mano įrašas, bet senesnių nėra. Matyt kažkokia priepuoliui užėjus aš ištryniau, ar ką.

O aš maniau, kad jau praėjo ta mada, kur (o taip, citata čia tiksli):

“norime pasiūlyti bendradarbiavimą. Trumpai tariant – Tu parašytum straipsnį, kuris būtų publikuojamas pas mus blog’e, Facebook, kuris turi beveik 40 000 sekėjų ir Instagram, kuris turi beveik 6000 sekėjų, paskyrose. Autorinės teisės, žinoma, priklausytų Tau. Taip pat, straipsnio pabaigoje būtų nuorodą į tavo asmeninį blog’ą. Taip sulauktum daugiau reklamos bei papildomų peržiūrų.”

Sounds good (sarkazmiukas)! Tik va apsilankau aš tame FB su kiam tūkstančių sekėjų ir matau, kad mano blogo FB su šešiasdešimt kartų mažiau gerbėjų yra tikrai ne tiek kartų mažiau aktyvesnis, o taip so so apylygiai.

Sako, sulaukčiau daugiau reklamos ir papildomų peržiūrų! Ar tikrai? Naudos nesugalvoju. Žalos – visą sąrašą.

Kažkaip gana juokinga yra tai, kad aš prieš kelis mėnesius visai nežinojau kas yra kas Žvaigždių karuose nes jų nemačiau. Dalinai spraga ištaisyta. Dabar bent žinau, kad tas juodas yra blogietis. Ir vakar štai gavau atviruką, kuris man jau nėra visai bereikšmis piešinukas. Kartais gal gerai tas spragas pašalint, dėl bendro išsilavinimo.

Dvidešimt dienų jau bloginu kažką. Įtariu pernai iš viso tiek įrašų teparašiau. Cha!

O apie kortas. Jau visi matėte ir girdėjote, kad aš renku gražias ir įdomias kortų kalades. Šiuo metu turiu jų 10. O dvi naujausios kaladės atkeliavo šiandien. Žiūrėkit kokios fainos!

Manęs ne kartą klausė kodėl kortos? Kam man tos kortos? Ar mėgstu žaisti? Ne, nemėgstu. Esu, aišku, žaidusi durnius, karuseles, romius, bet susižavėjimo stalo žaidimai, tame tarpe ir kortavimas, man nekelia. Tačiau visada traukė paveikslėliai, hierarchija bei malonus jausmas rankose kai jas maišai.

Tiesa, keli smagiausi Džokeriai gyvena mano piniginėje. Niekada nežinai kada gyvenime prireiks kozirio. O gavusi kaladę aš visada pažiūriu kaip atrodo Čirvų karalius, Džokeris ir tūzai 🙂

Šis sausis man skausmingai ilgas. Aš visada žiemą skirstau į kelis etapus. Dabar tuoj Kalėdos, dovanos, pasiruošimai, jingle blels. Tada sausis. Tada vyro gimtadienis, užgavėnės,  knygų mugė. Ir jau tada pavasaris.

Mąstau, gal čia senatvė, kad tos žiemos reliatyviai ilgesnės ir tamsesnės atrodo.

Arba tiesiog reikia pakeisti aplinką.

Šiandien esu neišsimiegojęs lunatikas. Ir dar daug skaičiukų, dėlionių, finansinių dalykėlių, atidumo reikėjo. Tad lunatikas kvadratu. Tada vakare nufotografavau visą savo turimą kosmetiką. Dekoratyvinę ir priežiūros. Na daug aš visko turiu. Bet žinot kas yra juokingiausia? Nesidažau lūpdažiais. Na nebent kartais pasimaivau prieš veidrodį :). Dažiausi per vestuves, lyg ir į teatrą dar. Bet pažiūrėkit kas darosi:

Ir iš kur jie atsiranda? Prisipažįstu, kad esu pirkusi 4 daiktus iš šios foto. Už kitus kaltės neprisiimu.

P.S. man atrodo, kad darbe dar 2-3 mėtosi. Irgi nepirkau.

 

Žinot dekoratyvines popierines juosteles? Washi tape, masking tape ir kaip tik jų nevadina. Mėgsta šias rankdarbistai, mėgsta postkroseriai, labai mėgsta kinai. O juostelės atsirado tai Japonijoje.

Fainos jos tokios, nes atlimpa lengvai, prilimpa gerai, puošia. Jei vis dar nesuprantate apie ką kalbu, tai štai:

Tokių būna pirkti internete, pas kinus dažniausiai. Būna ir vietinėse parduotuvės, bet kiniškos, tai yra tokios pat kaip ten. O aš vat sugalvojau, kad man reikia gaminti tokias. Su savais paveiksliukais. Pasirodo greičiau pasigamintum Buratiną mokantį kalbėti. Apie vietinę gamybą nėra ko ir svajoti. Lieka tie patys kinai. Gaminkis kiek nori. Bet tuo pačiu nesinori pirkti konteinerio vienos rūšies juostelių, visą gyvenimą tektų pardavinėti. Tikiuosi mane šis apsėdimas apleis greitai.

Šiandien man labai įdomūs du dalykai.

Pirmas, tai kuo remiantis ir kodėl paštas su muitine sulaikė siuntą iš Nyderlandų ir priskaičiavo jai muito PVM. Nors pardavėjas ir kinų parduotuvė, bet siunčia tai iš olandų. Niekas nesiteikia patikslinti kokiu nors teisės aktu, ar dar kažkuo.

Antras dalykas, tai kodėl darbo koridoriuje gali ištisą savaitę nesutikit nė vieno žmogaus, bet būtinai visiems į tuliką prisireikia vienu metu. Ar bent jau plaut puodelius, ar bent jau prisisemt vandens. Tik užsidaryk ir jau brazdinasi aplink. Ir spėju, kad kiekvienas taip pat galvoja.

Stanislovas yra mūsų Maximos darbuotojas atsakingas už pirkinių krepšelių surinkimą. Surenka juos prie kasos, ar už kasų ir bogina prie įėjimo, kur pirkėjai pasičiupę šiuos ir paleidžia suktis ratu.

Nelabai aš mėgstu Stanislovą, nes jis kažkoks įžūlus ir nelabai mandagus. Kai jo kolegos mandagiai atsiprašo braudamiesi pro eilę surinkti krepšelių (logiška, kad pirkėjai nemato darbuotojo, nes žiūri į kitą pusę, dėl to ir atsiprašo pranešdamas apie save), tai Stanislovas gana grubiai bei familiariai braunasi.

Šiandien jam buvo puiki nuotaika, tai nutarė dar labiau pabendrauti.Ir lyg manęs, lyg priekyje stovėjusios moters, klausia ar suprantam angliškai. Na, truputį, sumurmam abi lyg susitarusios.

– Aš irgi moku angliškai! – džiugiai praneša Stanislovas, – I love you, thank you, goodbye! Galėčiau važiuot į Angliją! – krizendamas nueina link kitos kasos.

Moteris šypsosi, aš vartau akis, Stanislovas suką gyvenimo ratą su krepšeliais.