Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Ar šiandien penktadienis?

Jeigu savo garderobe turiu ką nors raudonos spalvos, aš apie tai negalvoju. Bet jei neturiu, tada mane tai slegia. Aną syk rankose nešiojau raudoną juostelę nuo Valentininio meduolio. Jaučiausi ramiau ir geriau. O dar sako, raudona spalva skatina agresiją ir pyktį.
Vakar draugas klausė, ar man patinka mano papuošalai. Nes žino, kad aš kiurksau „supermamoj“ ir užsisakinėju: agatas, sidabras, stiklas, lava, koralai, saulės akmuo. Negaliu atsispirti, ypač kai žinau, kad tai beveik vienetiniai gaminiai.
Patinka sakau. Su jais jaučiuosi graži. Na tai kas, kad taip nėra? Juk kuo dažniau jausiuos graži, tuo greičiau tokia tapsiu. Be to kaip gera paliesti akmenuką, pajausti jo nuo kūno įgautą šilumą. Ir dar žinoti, kad sklinda gera energija.
Šiandien atsiminiau, kad vakar nevalgiau.
Dar atsimenu, kad jau dvi dienas iš eilės teko gerti vyną.
O šiandien taip lyja lyja. Būtų šlykštu, bet mane tai nuteikia melancholiškai, o tai tokia seksuali būsena.
Trys horoskopai šiandien liepia laikytis ramiai. O deadlainas gi:). Už penkių minučių valdžios peržiūra. O man dzin. Turiu dar visą dieną pataisoms jei ką.
O Alina Orlova skamba skamba mano galvoje.

Kaip atrodo mano darbalaukis?

Neseniai pamačiusi bendradarbio darbalaukį pagalvojau… o siaube. Jis nuklotas ikonomis, aplankais, pavienių nuotraukų ir dokumentų failais. Maždaug 80 procentų ekrano ploto. Žavintai desktopdepresija. O kaip atrodo mano darbinis plotas? Galiu aprašyti tris variantus. Pirmas yra mano asmeninis naminis.
Darbalaukis papuoštas eiline XP pieva. Tai reiškia, kad atlikinėjau namų darbus. Rašydama tekstus turiu naudoti standartinę Win temą. Kadangi mane apskritai buvo apėmusi depresija jis liko nepakeistas. Nors dažniausiai matau ką nors niūriai gotiško. Arba iš Emily the Strange repertuaro. Dabar jis vietome nubarstytas ikonomis, kurias šiandien sumečiau į šiukšledėžę (ne visas). Man idealu, kai darbalaukis tuštutėlis. Bet kokia pasiklydusi ikona po, kokios nors programos suinstaliavimo, man prilygsta kojinėms šalia lovos. Tai yra, jų neturi čia būti.
Darbe pas mane Vista, ir paveisklėlis kažkoks žalias. Kampe laikrodis ir kalendorius, kitus tuos nesąmones
išjungiau. Be šiukšledėžės nėra jokių ikonų ar dokumentų. Tvarkinga. Trečias darbalaukis darbe, virtualiame
PC. Va ten betvarkių betvarkė. Ne tik kojinės, bet ir apatiniai po kambarį mėtosi. Nes diegiu greitai, nes
reikia kokios ikonos screnshoto, nes mikliai reikią ką nors patikrinti ir t.t. Baisuva. Bet manau baigsiu numerį – susitvarkysiu. O gal naujus Win reiks įsidėt, nes tvarkytis nemėgstu. 🙂

Mylim mes. Mylim :) (:

9d322cbe6ee8ce0fd5d5e2b80dfe8a9c.jpg
Ir aš!  Ir aš! Sveikinu visus su tuo, kad esame, geri, kad mylime vienas kitą:). Ačiū, kad su meile ir šypsena skaitote tai ką aš priniekiviskmėjinėju.  🙂
ir visgi…
Ar kabinėtųsi vis prie Valentino dienos, jei jos data nebūtų taip arti vasario 16 d.?
Visi kaltina VD, kad nustelbia tautinę šventę. Bet gal čia tas atvejis, kur reklama yra reklama, nesvarbu ar teigiama. Šnekėdami apie šias šventes visi lygina, priekaištauja, kad širdelės mielesnės už vėliavėles. Bet jei nebūtų Valentino, turbūt Nepriklausomybės diena būtų dar labiau pamiršta.
Šiandien džiaukimės, kad iš vis mylime. O po ryt pasidžiaukime, kad mylime tėvynę.

13

Ar jūs esate prisirišę prie skaičių? Ar šiaip kokių simbolių? Man, pavyzdžiui, visada labai patiko raidė „M“. Didžioji. Dar labai patinka „S“ (nesusiję tai su mano vardu). Na labai gražios raidės. Ir tarkim užmetusi akį į tekstą aš iškarto matau visus žodžius, kurie prasideda didžiosiomis „M“ ir „S“. Kartais tai netgi trukdo skaityti, nes akys vis krypsta į šiuos simbolius.
Turiu aš ir labai mylimą skaičių. Nenustebsite turbūt, kad tai 13. Ir šiandien, kompiuterio ekrano dešinėje matau kalendoriuke šviečiantį tryliktuką. Vis žvilgteliu ir nusišypsau, koks man mielas tas skaičiukas. Gal tai lėmė mano gimtadienis? Nes esu gimusi tokią dieną. Gal tas nuolatinis bla bla bla, apie tai, kad šis skaičius nelaimingas? Bet būtent šitai tik supopsina tokį vizualiai gražų skaičiuką. Kita vertus man patinka, kad visur visko yra dvylika: patiekalų per kūčias, valandų, mėnesių. Vadinasi, mano favoritas pirmas po standarto:). Kažkaip jei man pasitaiko kine ar teatre sėdėti 13-toje vietoje, iš syk nusiteikiu teigiamai. Aš to tryliktuko ieškau visur. Pvz., gyvenau 55 name, 201 bute. Sudėjus skaičius gaunasi… Kai klasė dalyvavo angliškų dainelių konkurse, buvom 13 numeris. Laimėjom. Daug daug, kur mane lydi tas skaičius ir įvairios jo variacijos.
Na tai nusišypsokim tryliktą dieną trylika kartų:).

Truputį apie knygas, dzin-budizmą ir namus

Šiomis dienomis perskaičiau dvi visai skirtingas knygas.
 John Irving “Kol tave rasiu”
ir
 Anchee Min. „Imperatorė Orchidėja“
Abi jas vienija tai, kad jos yra apie tam tikro vieno pagrindinio veikėjo gyvenimą.
Irvingo knygoje, kaip visada dominuoja sekso tema. Kaip gi be jo? Neradusi vaikų tvirkinimo, kažkokių iškrypimu ar pamąstymų ta tema, manau netgi nusivilčiau. Galvočiau trūksta kažko. Knyga patiko, visus >900 psl., įveikiau greitai. Skaičiau, kad tai pati autobiografiškiausia rašytojo knyga, tai pagalvojau, kad… velnias, nenorėčiau aš tokio gyvenimo. O pabaiga tokia labai holivudinė.
Kitos knygos veikėja, kinų imperatoriaus sugulovė Orchidėja supažindino su rytų kultūra. Žmonių gyvenimai apriboti įvairiomis tradicijomis, horoskopais. Daugelis dalykų daromi nes tiesiog taip reikia. Visa tai paliko man didesnį įspūdį nei knygos siužetas. Tikrai įdomu sužinoti kas vyksta uždaroje teritorijoje, tarp imperatoriaus, septynių jo žmonų ir 3000 sugulovių. Ir net vaikų motinos skirstomos pagal rangą: pirmo rango mama ir t.t. Smagu visa tai skaityti, kai informacija subtiliai įpinta į siužetą. Nes kitu atveju aprašymai mane erzina.
Dabar apie dzin-budizmą šiek tiek.
Blogai jaučiuosi, bet turiu nudirbt daug darbų, kurie tik man įdomūs. Sako draugė įjunk dzin režimą ir eik sirgt savaitę. Sakau, ai dzin. Sako – kur dzin? Patikslinau. Ne kur, o kas ir kam. Tai aš ir man…
Žodžiu man dzin, kad blogai jaučiuosi. Dzin, kad reikia tuos darbus nudirbt. Viskas dzin. Net tai, kad nesupratot šios pastraipos. Tikras dzin-budizmas.
O čia tik man taip šalta pastaruoju metu?
Ir dar. Šiandien man uždavė klausimą, ar nesiruošiu pirkti buto. Sakau, nu ne… Negi jau tokia turtinga atrodau? Gi visada sakiau, noriu senamiestyje įsikurt. Arba kokioj įdomioj vietelėj. Aišku idealu būtų loftas. Bet čia jau fantastikos sritis. Ir va, bet, taigi… Na kainuoja juk tai. Eee tai man atsako, kad taigi turbūt gaila už nuomą svetimiems pinigėlius atidavinėt. Gaila aišku, bet kadangi nuomą mes dalinamės, tai tikrai ne lygiavertė paskolos įmokoms suma. Ir šiaip, kažkaip kol negaliu įsigyt svajonės, tai man dzin kur gyvent. Neprisirišus aš prie namų. Šiandien gyvenu čia, šitos sienos mano. Gal todėl nuomotis patinka aptriušusius butukus, o ne iščiustytus. Net po 6 gyvenimo metų Kaune, visai paprasta buvo susikraut šmutkes (meluoju, nes mažumėlę užgyventa jau buvo) ir išdumti į Vilnių. Turbūt jei Kaune butą būtume įsigiję (juk galvojom), šiek tiek kebliau viskas klotųsi.