Vakaras.
Nieko nenoriu. Pavargau darbe. Regis daug nenudirbau, bet daug padariau. Net mergas viršeliui nupirkau.
Retorinis klausimas:
Žmogus ant tavęs rėkia. Po to pasako, kad tai jo charakteris. Jis cholerikas, todėl rėkia jei kas nepatinka. Aš pasakau, kad tai elementari mandagumo stoka. Ar esu kvaila, kad netoleruoju rėkimo (nesvarbu, kokios priežasties sukelto)? Nes tai reiškia atseit netoleruoju charakterio?
Buitinis alkoholizmas.
Susirenkam virtuvėj.
Virtuvė yra tarpinė stotelė – dėkingai išplanuotas butas.
Vynas.
Ei, miela valdžia, nekaista ausys? Jūs apšnekėti. Nuo ausų iki kojinių. Išsiliejo nepasitenkinimas ir jausmai.
Romantika.
Šiandien sužinau, kad kai kurie mano laiškai skamba. Patenkinta iki ausų. Tai neutralizavo neigiamybes. Rašysiu.
Švelnumas be komentarų:
Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai
Pietūs
Pamenu aš… Na pradėjau, kaip kokia bobulė, atsiminimais dalintis. Bet visgi… Pamenu kai rašiau, kad labai labai norėčiau, per pietus eit ant žolės pagulėt. Į kitą pusę upės. Bet šalta tada buvo. Šiandien nebe šalta. Žmonės matau gulinėja, ne daug, bet matosi (už kokybę sorry, motorola geriau nenori:) ):
Man dar per šalta taip gulinėt. Bet per pietų pertrauką patinka pasivaikštimėjinėt. Vaikštom mes su savo nematomu draugu. Įtariu jis net blogą pradėjo rašyt. Nors gal ir ne jis.
Norėjau visą dieną ledų. Tai galėjau slopint tą norą. Bet… Na negi reikia? Einu. Laižau ledus su braškių uogiene. Žmonės ant Balto tilto šypsosi. Atrodo niekas niekur neskuba. Tik atrodo. Nes beveik tekina prabėga teta.
Paaugliai smagiai leidžia laiką. Žaidžia krepšinį… Važinėja riedlentėmis. Ir vėl pasijutau taip lyg viskas sustojo. Einu tik aš ir mano nematomas draugas. Ir vėjas…
Aš irgi vaikas
Šiandiena Laura rašo apie vaikiškumą. Negaliu ir aš nepamėjinėt šia tema.
Prisipažįstu, kad esu vaikas.
Kai pagalvoju vaikystėje buvau ne tipinė mergaitė. Nereikėjo man Barbių (o kai gavau, tai plaukus tą pačią sekundę nudeginau). Reikėjo man konstruktorių. Lego nebuvo, bet tėvai iš Maskvos tikrai ne blogesnį buvo parvežę. Man reikėjo mašinyčių, traktoriukų. Mėgstamiausias žaidimas buvo statyti iš konstruktorių namus, iš jų mietus ir t.t.
Dargi, visada mėgau skaityt. Nebūdinga vaikams. Tačiau išmokusi 4 metų (dar darželyje) skaityti, pirmoje klasėje neturėjau ką veikt.
Dabar jau nesu maža mergaitė. Bet galiu pasakyt, kad vaikiškos knygos mano mėgstamiausios. Gerai, jau Hario Poterio manija neaplenkė ir suaugusių. Bet aš jei tik gaunu, kremtu vaikiškus detektyvus, Allende vaikiškas knygas. Dažnai tėvų namuose po šimtąjį kartą skaitau A.Lindgren, Volkov ir t.t.
Pro žaislus taip pat negaliu praeit. Oi tik nereikia aiškinti, kad visoms merginoms patinka pliušiniai žaisliukai. Ne šituos turiu omenyje. O visokius modeliukus ir lego. Piratų rinkinius. Ech, kaip žaisčiau:).
Aš labai mėgstu elgtis vaikiškai. Pvz., jei esu su kerzais, nevengiu brist ir taškytis balose. Kartą išpaišiau kolegai ranką tušinuku. O ka?
Aš mėgstu „vogti“ saldainius, kurie nupirkti kokiai nors šventei.
Man patinka susirišti dvi kasytes (tiesa, į darbą taip neinu, dar pradės bernai už kasų tampyt).
Man patinka iš pienių gamint mergaites.
Braidyt upeliuose.
Norėčiau ir būdam keturiasdešimties taip rašyt 🙂 Tikiuosi nesuaugsiu.
Kokie mes?
Knygelė, kurią įveikti reikia tik pusantros valandos. Nes ji ne stora beigi parašyta įdomiu stiliumi. Ištisas dialogas. Pjesė. Siužetas paparastas. Vyras patyrė amneziją, žmona pasakoja koks jis. Po kiek laiko paaiškėja, kad meluoja ir vienas ir kitas. Jis galbūt kažką prisimena, ji galbūt nupasakoja ne visai tokį …
Dialogas paparastas, bet jame radau tokių minčių, kurias užsirašiau į “mintelių failiuką”. Juk vyro ir moters santykiai yra tokia tema, kurioje niekada nebus viskas išsemta iki galo.
Ne veltui ši kinyga išleista kategorijoje “keista kolekcija”. Paskaitykit. Daug laiko neatims. Bet privers ir nusišypsoti, ir šiaip pagalvoti. Kokie yra mūsų mylimieji? Ar turėdami progą juos adaptuoti, pagal save, ja pasinaudotume? O už ką mylime? Gal svajojame, kad jis ar ji nebesielgtų kažkaip. Bet jei nustotų? Ar tai tikrai tebebūtų tas pats jis ar ji? Ar kai nepažįstamam žmogui, kalbame apie brangiuosius, nepagražiname šiek tiek, kai kurių savybių?
Viename dialoge daug tiesos.
Asmeninės mintys po 3in1. Taste of sound
Taigi, buvo vakar toks renginukas Trakų Vokėj. Grafo Tiškevičiaus dvare jis buvo :). Smagu. Man asmeniškai, labai įdomūs tokie renginiai, kurie vyksta netradicinėje aplinkoje. Kaip Blitzkrieg 3, Vingio parko estradoje. Kaip studentų Rafes festivalis, KTU elektronikos rūmuose, keturiose erdvėse. Nes klubai manęs nevilioja. O čia ne tik pasilinksmini, bet dar ir ta aplinka labai vilioja ir sakyčiau užburia.
Taigi, grafo Tiškevičiaus dvaras… Nemažas toks. Labai įdomu vaikščiot tarp salių. Kiek atradimų… O čia židinys. O čia slaptas kambariukas. Klausai techno garsų ir pakėlęs akis netikėtai pamatai senovinius didžiulius sietynus. Kažkaip primena filmus apie visokius vampyrų pasilinksminimus. O į fantazijas aš įsijausti tikrai moku. Vienu metu grojo tokia muzika panaši į girdėtą “Blade” filme, tai laukiau kada kraujas pradės bėgt iš viršaus.
drum & basse salė buvo rusyje. Norint į ją patekti, reikia pereiti koridorių. Jo pabaigoje lubos tokios žemos, kad pajautau turinti klaustro fobijų. O aukštesniems tenka, net pasilenkti. Beje, pašiurpint organizatoriai norėjo, tai visos lubos buvo nusegiotos fosforiniais voriukais. Vienas įkrito man į plaukus tai dabar auginsiu rankinuke. drum & basse salė man patiko labiausiai, gal todėl, kad šis muzikos stilius artimiausias. Tik rūsyje labai šalta. Ir jei nešoki, kaip pasiutęs, rizikuoji sužvarbti. Išklausėm mano kolegos Rhodopsin pasirodymą. Gavom tiek žemų vibracijų, kad viršuje muzika jau kažkokia skysta beatrodė.
Man labai patinka stebėti žmones. Šį kartą jiems istorijų nekūriau. Tik stebėjau. O yra ką. Kas atsipalaidavęs ir jau tranzo būsenoj. Ji stovi, nori, kad jis ją užkalbintų. Kitas jis stebi. Stebi viena, kitą, trečią. Nepasirenka nei vienos. Ji atkreipia jo dėmesį, bet deja, jis su panele. Visgi per savo merginos petį nevengia paflirtuoti. Jie atėjo linksmintis ir dar kartą linksmintis ir nemato nieko. Įdomu.
Dargi nuolat įsivaizdavau kaip Tiškevičius su savo giminėle laksto tarp žmonių. Mačiau porą panašių. Įtariu šiek tiek gaila jiems, kad jų laikais nebuvo tokio tūso. Ypač kai turi tam puikiai tinkamą namą. O gal? Juk mes nežinome, kaip jie linksmindavosi už uždarų durų. Ar rūkė tame pačiame balkone, kur dalyviai?
Geras vakarėlis. Tik sušalau. Nes lietui pliaupiant, teko lauke stovėt prie WC. Vienintelis priekaištas organizatoriams: keturių budelių mažoka.
O šiandien, visą dieną, ausyse skamba drum & basse ritmas.
Šeštadienis. Ramus
Ką veikiam?
Turim kelis variantus. Tupėt namie, eit į centrą/senamiestį pasivaikščiot. Pavažiuot kur toliau pasivaikščiot. Arba į kokį Akropolį.
Akropolis fu… Namie nenoriu būt.
Na tai varom į miestą.
Žiūrėk kaip lyja.
Jo…
Tai ką? Namie?
Ai gerai, lendam į tą Šudopolį. Vis ne namie.
Kamščiai. Panašu, kad pusė Vilniaus sugalvojo taip pat…
Žmonės, žmonės. Smagu daug žmonių. Vadinasi esi gyvas. Gali pasidžiaugti, kad kaip kokiam filme, baisus virusas nesunaikino žmonijos. Visi linksmi. Linksmi nes perka.
Gal pavalgom?
Pavalgom…
Gera pica.
Aha..
Ką dabar?
Į Maxima? Reikia ko nors vakarienei. Nes prieš vakarėlį reiks pavalgyt.
Ok
Einu gal pamiegosiu. Laukia naktis Trakų Vokėje. Šoksiu? Pažiūrėsim. Salomėja
Pažintys (nors ne visai)
Turiu tokį ex-kolegą, kurį galima surasti tik one.lt ir tik naktį. Jo one.lt fonas juodas (suprask, jis gotas). Jo draugų sąraše, irgi tik juodi žmonės. Ir štai, parašiusi aš jam kažkokią žinutę, dar prirašau ir paskutinį sakinį, kad retai čia užsuku, todėl jei ką… Ir sulaukiu gi tokio nustebusio klausimo: „O kodėl? Niekas nerašo? Tai pati parašyk“. Bandžiau jam paaiškinti, kad mane nervija tie visokie juodi fonai, kad viskas mirga. Pradedant užrašu „online“, baigiant reklamomis. Pusė nuotraukų apkrauta visokiomis širdelėmis, lūpytėmis ir kitokiomis nesąmonėmis. Užsukusi su reikalu (pasitaiko, nesijuokit), susinervinu po penkių minučių. Bandžiau žmogui paaiškinti, kad jeigu noriu pašnekėti, tai parašau per „skype“, „gtalk“, „icq“, „msn“ ar „yahoo“. Taip, gal tai ir nesveika, bet visais šias kanalais esu pasiekiama. Ne gana to, sugebu pasitikrinti 3 asmeninius paštus. Nuolatinius. Atrodo, kad jokių Onyčių man nereikia. Nagi sako, visai smagu ir svetimam kam parašyt, pažintį užmegzti. Ok sutinku. Bet, kaip tą padaryti Onytėje? Išsirinkt kažkokią mirgu margu nuotrauką? Nes paieškos mokamos. Viskas mokama. Tarkim neseniai užsukau į Draugas.lt . Na šiaip. Stūmiau nenaudingai laiką. Atnaujinau anketą. Parašiau tris laiškus. Šiaip. Bet ten bent jau galėjau pasirinkt atrankos kriterijus. Pvz., „išsami anketa“. Galiu anketoje perskaityti žmogaus mintis apie muziką, knygas, jo paties charakterį. Kas man labai svarbu, atsižvelgti, ar anketa užpildyta lietuviškomis raidėmis. Ar nėra ten per daug, mano nekenčiamų, smailikų. Na nereklamuoju aš pažinčių tarnybos. Jokios. Bet jei jau megzti tas pažintis?
Tiesiog vizualiai pažiūrėkim, pagal ką atsirenkame žmogų bendravimui:
One.lt anketa:
Ir Draugas.lt anketa:
Jei kažkas sugeba perskaityti ir po to parašo laišką, manau, kad ne veltui.
Tiesa, gal Draugas.lt tik pažinčių portalas, o one.lt aktyvus socialinis tinklas. Bet tarkime frype.lt irgi galima rasti išsamią anketą.
Spalvos
Gyvename, kaip voverytės. Užburtas ratas sukasi ir sukasi. Darbas. Namai. Mokesčiai. Maistas. Dulkių šluostymas. Paskambinti mamai. Parašyt tekstą. Pašert katę. Išjungt lygintuvą. Vien apie tai pagalvoji ir pilkuma pilkuma. Taip ir pieštum paveikslą. Juodos. Drėbteli baltos. Kad nebūtų per pilka įmaišai rudos. Šiek tiek purvo įnešam su mėlyna. O kur ryškios spalvos? O kai apsidairai. Koks spalvotas gyvenimas. Tiesiogine to žodžio prasme. Na tai kas, kad kas rytą monotoniškai valome dantis. O ar gi nesišypso ryškiai geltona citrina nuo dantų pastos pakuotės? O ir dantų šepetėlis toks linksmai žalias. Na tai kas, kad rytinis kavos gėrimas, tėra kasdieninė ceremonija. Bet argi raudonas puodelis tau nesišypso? Kelias į darbą, jau toks įprastas, kad regis žinai kiekvieną balą? O pastebėjai pakeistą šviesoforą, kurio žaliasis žmogeliukas ryškiai kviečia per gatvę? Stovi stotelėje. Spoksai tik į troleibuso numerį. Bet nematai, kokia ryškiaspalvė atnaujinta reklama? Iki savo darbo vietos nukeliauji nuleidęs galvą. Kodėl nematai mėlynų žybuoklių ant administratorės stalo? Dirbdamas suburbuliuoji, na kas čia trukdo, jei uždėtas statusas „netrukdyti“, bet pažiūrėk, tas kampe mirksintis vokelis, toks geltonas. Spalvų tiek daug. O matei, kad krūmai jau žaliuoja? O mano suknelė žydi geltonom gėlėm. Matai, kad spinduliuoju tau raudoną spalvą? Dairykis. Matyk. Net nemylimo televizoriaus akutė šviečia. Laikrodis rodo salotinius skaičius. Pradėjus šiandien stebėti spalvas, niekaip nebematau juodos:) Vis kokia gražuolė patraukia akį. Salomėja
Išgalvoti herojai
Kaip smagu būti kūrėju. Sukuri personažą, ir juo žavisi viso pasaulio vaikai bei suaugę (Haris Poteris). Iš jos juokiasi, bet myli už žmogiškas savybės (Bridžita Džouns). Jų meilės istoriją žino kiekvienas (Romeo ir Džiulieta). Įvairiuose herojuose mes atrandame save. Daugelis jų įkūnija tas savybes, kurių neturime, bet norėtume.
Aš taip pat skaitydama knygas, ar žiūrėdama filmus, žaviuosi sukurtais charakteriais. Dažnai įsijaučiu, noriu kartais pakopijuoti. Būna ir taip, kad pasivagiu kokią savybėlę ir ja papildau save. Netyčia, nejučia. Ir įtaką man darė ne kokie ten filosofiniai herojai. O popsiniai. Pavyzdžiui, Scarlett O’hara iš „Vėjo nublokštų“. Šią knygą+filmą sukramčiau gan ankstyvoje paauglystėje. Ir žavėjausi herojės sugebėjimu gyventi. O plėšiko duktė Ronija (A. Lindgren), buvo mano įkvepėja, nes augau pusiau statybose, pusiau miške. Draugavau tik su berniukais, ir jiems vadovavau. Ko tik neprikrėtėm: pjovėm medžius ir statėm bunkerius, smulkios vagystės iš statybų, karstymasis po medžius.
Dar popsiškiau. Aš žiauriai norėčiau tokio charakterio keip Džekučio iš Karibų piratų. Jei yra toks negražus žodis, apytiksliai reiškiantis „nesvarbu“. Trumpinam jį pė iks. Tai pė iks istas = nesvarbistas. Tai va, norėčiau būt tokia nesvarbistė, kaip Džekas. Visas negandas pasitikt su šypsena ir romo buteliu. Na čia kiek perdėta, bet esmė aiški.
Dar labai norėčiau būti tokia racionali ir šaltakraujiška kaip Misis Lovett iš „Svynio Todo“.
Norėčiau turėti tiek sarkazmo kaip Kler iš spektaklio „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“
Norėčiau, būt tokia menininkė kaip Frida. Nors tai nėra išgalvotas herojus, tačiau kas rašo scenarijus, knygas, biografijas, vistiek įdeda nuo savęs. Nes niekas niekada nežino kaip gyveno tas žmogus ir ką jautė.
Norėčiau norėčiau… O į kokį herojų esu panašiausia? Tik mano nuomone… Visą mano vidų atspindi vėl gi šiek tiek popsine tapusi Amelija iš Monmartro. Visas filmas – veikėjos vidus. Tiek spalvos, muzika. Vien filmo plakatas: žalia ir raudona. Tai aš. O tas keistumas, vienišumas, noras draugauti su tais, su kuriais niekas nedraugauja. Globa. Paslaptingumas, ir jaukios šunybės. Krėčiau ir aš šunybes gyvenime. Pvz., mokykloje buvau įsimylėjus, tokį, kuris nekreipė dėmesio. Įkalbėjau gerai žmones mokančią piešti draugę, man padėti. Nupiešėme jį, kaip angelą laikantį širdį, ant kurios buvo parašytas mokyklos renginio skelbimas (na taryboj buvau, tai reikėjo plakatą pagamint). Kabėjo tas skelbimas, badė akeles. Arba nusiunčiau absoliučiai visai jo klasei Kalėdinius atvirukus, bet tik ne jam. O dar turėjom tokį pasikėlusį studentą, kompiuterinės laborantą, kuris vedė informatikos užsiėmimus. Oi kaip nemėgau jo už pasipūtimą. Tai kartą paprašė jis manęs vandens atnešt. Net nepaprašė, o liepė šagalint 🙂 Atnešiau. Palaukiau kol atsigers, o tada išpūtus akis sušukau „oi, Vytai, taigi nemaniau, kad čia gėrimui, galvojau gėles laistysit“. Net paspringo vaikinas. Klausia, iš kur vanduo. Atsakiau, kad dabar jau per vėlu pasakyt (šiaip normalus tas vanduo buvo). Žodžiu Amelija man tokia artima. Net ir tie akmenukų svaidymai nuo tiltelio.
O koks veikėjas jums artimiausias?
Pavasaris ne tik lauke
Galvoju, gal jau laikas vyt lauk visokias neigiamas mintis. Per daug jau pastaruoju metu buvau savanoriškai užsidepresavus. Užtvirtint naują sprendimą, nusrendėme gamtoje, su skaniais šašlykiukais. Na tai kas, kad oras rūsčiai grąsino. Mes sakėm, kad ir uraganas. Mums dzin, vistiek važiuosim. Jei reiks, prisirišim, kad nenupūstų. Ir važiavom. Šašlykai kaip niekad gardžiai kvepėjo. Dar gardžiau į pilvą sukrito. Mėlynų žibuoklių pasiskint nespėjom. Nes gerokai užlijo. Tai lai auga, girdėjau, raudonoj knygoj įrašytos.
Va čia Jums šypsausi, pranešdama, kad mano nuotaika tik gerės 🙂
O dar, kai supausi ant supynių… Vėjui kiaurai košiant… Supratau, kad jau laikas buvo busti. Visos
meškos po žiemos miego jau seniai prabudo. Ir aš ne blogesnė. Maži nusivylimai, negali taip ilgai
kankint:).
Dabar toks metų laikas, kai žinai, kad tik gerės ir šiltės oras. Jei ir atvės, tai laikinai. Priešingai nei rudeni. Tai mano savijauta dabar tokia, kaip ir šis metų laikas.
Gal kada, kas norėtų su manim ledų suvalgyt?