Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Vieną kartą jau esu rašius apie tokį briedą vadinamą horoskopais. Retai juos skaitau. Ta prasme, kai skaitau, tai su tikslu pasijuokti, o ne sužinoti. Šiandien ryte išgirdau troleibuse apie tai šnekant ir prisiminiau šį linksmą užsiėmimą. O kadangi ši diena šiek tiek neįprasta, sugalvojau pasiskaityt, ką gi man žvaigždės žada. Žada bei pataria.
Atsidarau alfa.lt. Skaitau:
Šiandien užsiimkite įprastais darbais (mhm, tik truputį nežinau, kas man šiandien būtų įprastas darbas), o dėl naujovių, rimtų pertvarkymų ramiai tarkitės su verslo partneriais, šeimos nariais (rimti pertvarkymai ir žodis ramiai, man kažkaip nesiderina). Tiktų pasiremontuoti buitinę techniką ar ją įsigyti, jei tai yra suplanuota (tai jei suplanuota, tai gal aišku tiktų)?.
Einu draugas.lt pažiūrėt:
Šiandien prisiminkite senus draugus (o ką daryt jei visi mano draugai jauni?). Galbūt per kasdieninius rūpesčius visiškai pamiršote apie jų egzistavimą, kaip ir jie pamiršo jus (jie mane, aš juos. Tokie ir draugai skaitosi). Susisiekite su jais – tikrai turite ką vienas kitam pasakyti (mhm, susisieksiu ir pasakysiu, kad horoskopas liepė).
Gal delfis geresnį astrologą turi?
Diena gali būti emociškai įtempta, kupina rūpesčių (jo jo, taigi sakė alfoj, kad reikia skalbiankę pirkt). Tikriausiai nervins rutina ir norėsis įvesti kitokią tvarką (o alfoj sakė užsiimt įprastais darbais). Norai geri, bet gali nepavykti (otainesvarbiausiayragerinorai?)– jūsų minčių ir norų kryptis bus labai nepastovi arba trukdys kritika, trukdymai iš šalies (mhm nieko naujo. Aš čia rašau, o man tukdo. Ir dar kritikuoja.).
Paskutinis šansas išpranašaut man ką nors gero info.lt:
O jie siūlo tą patį ką ir alfa. Fu kaip neįdomu. Tada leidžiu lrytui pasireikšt:
Gerai dirbti nebus lengva, o reikalaujama iš jūsų tikrai daug. Tiek aplinkiniai, tiek viršininkas gali klaidingai vertinti jūsų elgesį (šiandien aš jiems visiškai dzin, jei ką). Labiau pasaugokite savo darbo vietą (vo čia tai nesąmonė. Galiu eit namo ir tikrai niekas manęs tuo neapkaltins po visų viršvalandžių. Galvokit ką šnekat).
O dabar apie sapnus. Mieli blogeriai, gal galite man nesisapnuoti? Jūs ką naktį neturite ką veikti? O sapnavau, kad pas mane atėjo Buržujus (toks koks yra, nes esu jį mačius, tam pačiam bute tūsinusis) ir atnešė užsitarnautą komentaruose dovaną.. Nespėju jos išpakuoti, kai atlekia Shiny (kadangi, nežinau kaip ji atrodo, tai mano sapne buvo tokia su kombenzonu ir šalmu). Ji griebia dovaną ir sako:
– Reikia ištirti ichtiozinaninius (dieve, juk tokio žodžio nėra) reiškinius.
Tai va kolegos. Miegokit naktimis.

Virtualiai bendrauti pradėjau labai seniai. Vieta buvo IRC. Dėl programėlės tai vadindavome mirku. Ir jei gerai pamenu, virtualios šypsenėlės ten buvo itin paprastos: 🙂 🙂 😉 😛 😀 :* ir t.t.
Iš eilinių simbolių, kai kas mokėdavo sukurti rožes, dar ten visokias nesąmones. Šitas mirkas man ir davė virtualaus šypsojimosi pradžiamokslį. Šitaip siunčiam bučinuką. Čia jau laižiakas, rodom liežuvį, ragai. Ištisa mokykla. Nes gi žalia iš pradžių nesuprasdavau ką tie simboliai reiškia.
Aš jaučiu tiems šypsniukams nostalgiją. Labiausiai mėgstu tą paprastą dvitaškį su skliausteliu. Pastebėjau, kad kaip ne vietoj dedu kablelius, taip ir tas šypsniukas visur atsiranda :).
O bet tačiau, prasidėjo pokalbių programų era. Iš pradžių visokie aisikai, po to visokie skaipai ir dar nemaža š. krūvelė visokių kitokių. Visokių.. (visai nieko žodis)
Ir visi su savo kvailom šypsenom.
Pastaruoju metu teko nemažai virtualiai bendrauti, todėl vėl atsiminiau, na kaip aš nemėgstu tų šypsenėlėmis pavadintų paveiksliukų.
Nekenčiu jų. O ypač tokių atvejų kai Skype parašai :)))) ir gauni
Hrrr
O kokiuose forumuose dar gražiau.
Va tokie nors linsmi ir šiaip ne taip galima jais nuotaiką iliustruot:
, , , .
Bet kai tekstas apkraunamas, kažkuo tokiu:
, ,
Neįmanoma net žinutės skaityt. Griozdiški paveikslėliai mirga marga… Ir taip visur. Pvz., draugas.lt, kur kartais užsuku. Vien dėl to bandau išsiviliot visus į GTalk. Čia šypsenos nesudarkomos. Ir galima labai meiliai juoktis. Dvitaškis dė didžioji. 😀

Jei paklausčiau dabar ar jaučiate priklausomybę telefonui, tai turbūt kas antras sakytų:
-Ne ne ne;
– Oi ne, baik tu, galėtų tokio daikto ir visai nebūt;
– Kam tas telefonas, be jo esi laisvas;
Na ir t.t. Pagalvokim. Turiu net du aparatus, kuriais galima komunikuoti. Motorolkę V8 (šis pagaliau užbaigė mano telefonų keitimą nes įkūnija viską ko norėjau.) ir HTC Touch. HTC (hyper tryper caca) turiu nuo spalio 15 dienos. Ir jis vargšas tik vieną kartą buvo panaudotas šnekėjimo tikslais. Nes pagrindinis telefonas buvo išsikrovęs (ko man beveik niekada nepasitaiko). Vadinasi, naudoju ne tam.
O kam? Ir kiek aš šneku? Per dieną maždaug 5 min persimetu keliais žodžiais su vyru. Nes mums pokalbiai tarpusavyje nemokami (kažkas sužinojęs sakė, kad tada iš vis nuolat pliurptų). Bet nu NEMĖGSTU!!! Geriau tada tas nesąmonė Skypė nei skambučiai.
Dar kartais man paskambina mama. Retai. Nes na nieko naujo, o pliurpt dėl pliurpimo neįdomu.
Visi kiti… Žino, kad man geriau neskambint. Net mano nuosavas brolis žino, kad geriau skambint mano vyrui. Tas bent jau atsilieps ir pašnekės ilgiau nei minutę:)
Ir aš labai retai atsiliepiu jei skambina kažkas kieno numerio nepažįstu. O paslėpti numeriai iš vis nenusipelno mano dėmesio.
Tai kam man telefonas, kartą klausė jaunasis kolega. Kaip tai kam. Tam, kad turėčiau galimybę. Galimybę susisiekti. Dar, kad mane pasiektų reikalui esant.
Tam, kad nereiktų milijono įrenginių ir galėčiau muzikos klausyt. (Čia motorolkė).
O HTC reikalingas naršymui naršymui ir dar kartą naršymui. Beigi rašymui. Užrašams. Mobile Office. Notes. Games. Fring. Viskam, bet tik ne kalbėjimui.
Kokios mano sąskaitos? Tele2 sutartis. 20 privalomų prašnekėt litų. Prašneku iki 8 per mėnesį. Kartais pasitikrinus sąskaitą sužinau, kad jau 19 diena, o išnaudoti tik 89ct. Sutartį turiu tik dėl to, kad man patogu.
Kitas aparatas. Labas kotelė. 7 lt kas mėnesį už internetą. Va tiek va.
Kodėl čia šiandien apie tai rašau? Nes palikau abu telefonus namie. Ir jaučiu trūkumą. Pajaučiau jau troleibuse, kai norėjau pasitikrint paštą ir paskaityt ką nors įdomaus.
Iš frype.lt parašiau sms kam reikėjo, kad būsiu be ryšio ir sėdžiu rami.
Bet prisipažinsiu. Trūksta man…
:7

A? Tai kodėl?
Kokie filmukai? Na tie, à la (na Audriau, gerai parašiau šį žodį? Patenkintas?) jūtūbiniai. Jaunasis mano kolega kažkada užkluptas su tais jūtūžkėm tarė “o tai jau kiti nežiūri? Pereikit per leidyklą, kas antras bus atsidaręs”.
Iš tiesų, tai aš juo tikiu. Filmukų populiarumą įrodo tai, kad bent kartą per dieną juos rasime Nežinau.lt įraše. Šiaip daugelis blogerių savo mintis iliustruoja filmukais. Mano labai mylimas tinklaraštininkas apskritai, rašo išskirtinai, apie filmukus. Ir tai vienintelis blogas, kuriame aš bent kas trečią visgi pasižiūriu. Kitur tik skaitau tekstą tarp vaizdelių :).
Vaizdelių mada užsikrėtė ir naujienų portalai. Delfyje, L.ryte jau daugelio naujienų neperskaitysi tiesiog šiaip sau. Nori sužinot – žiūrėk. Pasakytum, kad geriau vieną kartą pamatyt, nei šimtus perskaityt? O aš nesutinku.
Mane erzina priverstinis žiūrėjimas. Jei aš turėčiau du monitorius, kur antrame pasileisčiau filmuką, kaip foną gal ir gerai būtų. Tada galėčiau viena akim žiūrėt, kita skaityt kitą naujieną, gal parašyt porą sakinių. Padėt dvitaškį ir sklaustelį įkiriam Skypo lange.
Žinoma, galima žiūrėt kur ekrano kamputyje ar su spec. programom, bet kam man tas vargas?
Jei kas paštu ar per pokalbių programą, man palinkina į jūtūbę, žinokit tik 1 iš 7 kartų aš pažiūriu. Ir dažniausiai tik pradžią. Nes nusibosta. Nes nemėgstu sėdėt ir spoksot į ekraną. O jei dar internetas prastas ir ilgai laukt reikia, mano susidomėjimas visiškai nuslopsta.
Žinau, kad tai kartais būna greitas būdas parodyt, kokia daina patinka… Neseniai darbe žiūrėjom lietuvišką “Baubą”. Priskyrėm personažams kolegas. Tačiau, tai vienkartiniai atvejai.
Nenormali gal aš? Bet labai nemėgstu internetinių filmukų.

Šiandieną užskaitau kaip gerą dieną.
Tuoj baigsiu darbus ir einu pirkt kokios nors knygos. Wooohooooo. Valio…
O paskutinis darbas ne darbas šiandien darbe buvo paspaust mygtuką trinti. Šiame langelyje:

Šimtus metų dar nuo nemokamų sms laikų turėta pašto dėžutė.
Tiesiog nuostabu, kad pagaliau va paėmiau ir ištryniau. Vis laikiau. Pasitikrindavau kartą per mėnesį. O gal kam ko prireikė?
Bet dabar laisva nuo dar vieno šlamšto. Tie, kurie mano blogą aplankote pagal raktinius žodžius “trinti one anketą” žinokite, kad tai padaryti itin lengva.

Šiandien prisireikė man į vaistinę. Galvoju užbėgsiu greitai, visgi Eurovaistinė ne maža, ten net kelios kasos veikia. Kur tau…
Žinoma, kaip ir turi būti (kitaip tiesiog negali būti), veikė tik viena. Bet tiek to. Žmonių visai ne daug, galvoju, palauksiu. Ir stoviu eilėje. Pora bobučių, pora diedukų. Bijojau dėl jų, nes tokie dažnai labai ilgai trunka. Bet apsipirko normaliai. Iki paskutinio pagyvenusio vyro, už kurio stovėjau aš. Susakė jis pirmiausia, kokių vaistų jam reikia. Ok. Gavo. Tada pradėjo pasakot, kaip jis ten dar kažkokius vaistus geria, pasakė nuo ko. Atseit neatsimena, kaip vadinasi ir paskolino draugui. Šiaip nepirktų, nes dar turi visą dėžutę, bet va paskolino. Vaistininkė šiaip ne taip išsiaiškino ko jam reikia. Dar tris kartus visi klausėmės, kaip gi jis ten paskolino. Pagaliau atėjo atsiskaitymo metas ir pardavėja paklausė ar turi pirkėjas eurolitų. Va ir vėl prasidėjo istorija. Turi. Bet namie. Net keturis. Nepasiėmė, nes galvojo eis į vaistinę prie namų. Tai paliko. Bet net keturis turi. Gal nelabai gerai. Bet va ši vaistinė gavosi jam pakeliui. Tai koks skirtumas galvojo jis, užeisiu čia. Ir visą tai pasakodamas jis, aišku pinigus laiko rankoje… Vaistininkė kantriai laukia…
Pagaliau istorijos baigėsi.
Mano eilė.
-Laba diena, man reikia to ir to.
-Luktelėkite… neturim. Bet galiu parekomenduot šitą. Praktiškai tas pats.
-Gerai, duokit.
– 9Lt 26 ct.
– Viso gero, geros dienos.
Kaži ar būtų vaistininkei įdomu jei pradėčiau pasakot, kad šiaip į vaistines nevaikštau. Bet naktį negalėjau miegot nes kažką ten skaudėjo labai. Todėl visgi nusprendžiau eiti nusipirkt ką lengvinčio gyvenimą. Ir kad reiktų pas gydytoją, bet bijau, kad biuletenį duos. Tai geriau patylėsiu ir niekam nesakysiu, kad prastai jaučiuosi. Manau visai neįdomu.
Tikiu, kad seni žmonės nori pasipasakot. Jie nebevaikšto į darbą, o ir gyvena dažnai vieni. Nėra pašnekovų. Su kasininke Maximoj nepaplepėsi, kaip su sovietmečio pardavėja mažoje parduotuvėje. Bet kartais gal tuos norus reikia nuslopinti. Nes už nugaros būriuojasi eilė skubančių į darbą.

Kai erzina – erzinamės.
Kai skriaudžia – verkiame.
Kai juokina – juokiamės.
Tokios yra tiesos. Ypač, kai viską priimam tiesiogiai.
Neseniai Donatui sakau:
– Baik nervint.
Ir jis mane painformavo, kad jo toks vaidmuo. Jis tėra mano pačios galvoje esantis personažas. Na ta prasme netikras, kaip Matricoje. Ir to personažo vaidmuo yra mane būtent dabar paerzinti. Jei aš savo personažui neleisiu to daryti, tai ir nesierzinsiu.
Iš tiesų kai pagalvoji… Na taip mąstyt tikrai lengviau. Štai ir šiandien. Skambinu, nekelia. Nervinuos nes reikia. Tikrai. Po to prisimenu filosofiją šią. Na nekelia. Nes toks jo vaidmuo. Nekelt, panervint… Sugalvosiu kitą įšeitį. Ir su lyg ta mintim, suskamba telefonas. Perskambino:).
Kai pagalvoju, kokia savaitė manęs laukia… Bet tai tik sugalvotas sunkesnis žaidimo lygis, kurį reikia pereiti. Na tai ir pereisim. Ir turbūt, net boso lygio pabaigoje nereiks nugalėti. Net neįdomu. Reikia susigalvot kokį.
Viskas netikra, o tie netikrieji dar turi ir savo netikruosius personažus. Kaip ir mes esam kažkieno sugalvoti:)
Rolės nepasirinksime. Gyvenime nėra “delete” mygtuko skirto herojų trynimui. Nėra ir “edit” funkcijos redagavimui. Labiausiai gaila, kad nėra “undo”.
Tačiau yra mūsų pasirinkimas, kaip priimti situacijas ir kaip į jas reaguoti.

Šiandien mano mama atsiuntė tokią seną nuotrauką. Kaip žinia ji mokytoja. O ši fotografija yra iš jos pirmosios rugsėjo 1 šventės. Na pirmosios, kai jau buvo mokytoja.
O aš ar gražiai atrodau? Nes esu pilve:) . Mama mano pirmoji iš kairės. Atsiuntė nuotrauką ir klausia, ar labai paseno.
Žiūrėjau žiūrėjau, galvoju visgi jaunėja žmonės. Nes su šiuolaikiniais akiniais, po 25-26 metų man mano mama dabar atrodo jaunesnė nei tada. Tikiuosi ir aš po 25 metų atrodysiu jaunesnė nei dabar:)

Pirmas dalykas tai Firefox 3.
Ei, maniakai, kas tai do stebuklas, kad čia tokis sujudimas?
Na suprantu, jei nebūtų buvę šimtų beta versijų… Jei viskas būtų buvę laikoma paslaptyje… O dabar. Ta trečia lapė snapė šekėta apšnekėta ir apkalbėta, ir išnagrinėta. O tokia manija. Kas pasikeis? Help – About skiltyje bus trumpesnis skaičius?
Ei, nereikia mėtyt pomidorų. Aš pati ne viename straipsnyje rašiau, kad FF yra populiariausia, geriausia, funkcionaliausia ir ausia ausia. Todėl neapkaltinsit kažkokiu šališkumu. Turiu aš elementarią nemeilę. Na, nemyliu tos naršyklės. Bandžiau. Pratinausi. Brangusis naudoja. Bet parsiunčiau Operą tiems atvejams kai prie jo PC prisėdu. O ji su klaidom. Ir ne tokia iausia, ir priedų neturi. O aš myliu ir taškas. O naujausia tai dar ir graži.
Antras dalykas – tai šviesoforai. Mano sankryžoje kas nors mirs. Pamatysit. Čia kur Kalvarijų ir Žalgirio gatvė. Pastatė naujus šviesoforus. Visų pirma jie dega ne ta pačia seka, kaip prieš tai bent jau metus. Bet tas tai dzin. Reikia įvairovės. Bet įsivaizduokit, kai įpranti visada laukt žalios, spoksodamas į vieną šviesoforą, o per 2 metrus į kairę, pastato kitą. Pėstiesiems. Kai senasis užsižiebia žaliai, tai visi senu papratimu ir lekia, juolab, kad mašinos iš kairės – stovi. Ir lekia tiesiai po ratais. Nes pasirodo, visai į kitą žiūrėt reik. O tas kitas bent žmogiukais būtų pažymėtas. Lekiantiems po ratais – pypsina. Jie pasipiktinę rodo į žalią. Jovalas. Pati vos nepalindau. Bet nieko, priprasim. Jei gyvi liksime.