Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Pasakiau:
– Viso gero. Sėkmės ir iki kito mėnesio.
Užrakinau duris. Grįžau į kambarį. Atsidūsau. Ech ir vėl 900 Lt + 180 Lt išėjo. Tie 180 tai buvę nebuvę, nors gaila, kad reikia mokėt kažkiek tai ten, už kažkokias tai ten būsimas lauko duris, kurių gal net nebus kol čia gyvensiu, bet įkalkuliuota į sąskaitą ir tiek… Bet tų 900 Lt tai gaila… Gaila! Gaila… Aš gal nusipirkčiau TUOS batus. Ir liktų net 200 LT. Arba iPodą, kokį darbe teko pačiupint. Tik 419 Lt, tai dar lieka šiandien užmatytam laikrodžiui… Ir dar net grąžos atlieka. Arba gal įpirkčiau satanistų rankų darbo lentyną…
Arba…
O su manim kažkas atrodo negerai. Aš tikrai turiu stebėtojos – klausytojos karmą. Trečią kartą matomas žmogus. Mus sieja tik tai, kad ji išsineša mano uždarbį ir už tai leidžia gyventi savo bute. O išklausiau tokias bėdas, kokių visiems nepasakoji. Matyt pinigai visgi neatneša laimės.
Ta proga einu valgyt savo gaminto tinginio. Nors truputis tiesioginio saldumo gyvenimui.

Šios dienos daina:

Žodžiai.
Na ir dar viena…
Žodžiai. Labai atitinka nuotaiką.

Taip jau kažkaip susiklostė, kad anksčiau aš pati rinkdavausi, kokias knygas man skaityti. Dabar gi šitieji pasaulio stebuklai nusprendė parodyt savo galią ir patys renkasi mane. Todėl taip ir gaunasi, kad chaotiškai skaitau kelias knygas vienu metu. Todėl taip ir gaunasi, kad pirmą kartą skaitoma knyga, o ir prieš tai nepažintas autorius kalba, apie tai kas man aktualu ir net tokiais žodžiais, kokiais aš neseniai paisčiau savo niekiviskmėjinėjimuose. Tarsi tas knygas būčiau skaičiusi, kuriame nors kitame pasaulyje ir dabar tik to nepamenu. Taip buvo ir su “Tūla”, “Vilniaus pokeriu”. Tas pats jausmas kyla ir kai pasitaiko proga perskaityti dar kelis puslapius apie motociklų priežiūrą bei vertybes :).
Vieno nelabai patrauklaus ciniko, rajūno, mergišiaus, rūkaliaus, savimylos, tinginio nuotykiai Echo mieste, irgi panašu ne veltui man nukrito. Ir dar būtent tą dieną. Sukrimtau štai ketvirtą knygą apie jį… Ir taigi man vėl galvoje iškilo tie dalykai, apie kuriuos svaigau prieš kelis mėnesius: tobulos istorijos galvoje, kurios neparašytos. Yra yra tokios. O štai ką tik užverstoje knygoje netgi yra biblioteka, kurioje saugomos knygos, kurios niekada nebuvo parašytos. Dėl įvairiausiu priežasčių: “nemoku”, “niekas neskaitys”, “tai jau sugalvojo kažkas kitas”, “kada nors” ar “nėra laiko”. Aš nebūčiau aš, jeigu bent akimirka suabejočiau tokios bibliotekos egzistavimu. Nes ten tikrai ir mano knyga guli. Ir gal net ne viena.
Ir svarstau, kad gi jei tikrai egzistuoja tobulos istorijos galvoje, bei neparašytų knygų bibliotekos, tai tikrai yra ir tobulų paveikslų galvoje, bei nenupieštų kūrinių galerijos. Ir pakramčiusi šitą mintį, susivokiau, kad puikiausiai žinau, kurioje mano pasaulių vietoje yra tokia asmeninė Salomėjos nenupieštų paveikslų galerija.
Ir vėl pasikartosiu, kad aš nebūčiau aš. Dabar kai visi normalūs žmonės (taip jiems ir reikia) miega, aš nusidanginau į tą galeriją. Cha cha cha kiek daug paveikslėlių buvau pamiršusi. Atradau nenupieštų darbų dar iš mokyklos laikų, ankstyvų klasių. Kai kuriuos nenupieštuosius aš kuo puikiausiai prisimenu, kiti nežinau kada atsirado. Ir mane kiek suglumino du dalykai. Pirmasis tai, kad nenupieštų paveikslų galerijoje radau vieną savo terlionę, kuri iš tiesų nupiešta. Vienintelė tarp gausybės. Ne pats mylimiausias paveiksliukas. Jo net nepasiėmiau, kai krausčiausi. Visiškai ne esminis. Bet keista, kaip taip gali būt? Kodėl jis ir ten ir čia? O antrasis dalykas, kad ten yra vienas piešinukas, kurį labai noriu perkelti į realybę. Jis praras tobulumą. Tikrai – jaučiu, žinau. Bet nukopijuosiu. Nes jo noriu. Tiesiog noriu.
O dabar gal gi užteks bastytis po pavojingas vietas. Miegot! Kaip ne kaip į darbą tuoj. Žinau ką sapnuoji, MS .

Kartais galvoju, kad aš esu iš kažkieno sapno. Nes gi visokių košmarų žmonėms pasitaiko susapnuoti. O mano sapnuose, kai kurios personos elgiasi taip, kad net man keista. O aš jau niekuo nebesistebiu. Svarstau, jei aš esu kažkieno susapnuotas košmaras ir dar sapnuoju pati, tai mano sapnai irgi yra sapnuojami to, kuris mane sapnuoja. O jei dar mano sapnų herojus sapnuoja, tai tas, kuris susapnavo mane irgi visa tai sapnuoja. O jei dar tas, kuris susapnavo mane irgi yra susapnuotas? Ir dėl savo keistų poelgių gi visada galima pasiteisinti, kad aš čia ne prie ko, čia jis, tas kur sapnuoja kaltas. Čia tik sapnas. Ir dar svetimas. Kas tada tikra, o kas ne? O jeigu visi vienu metu prabustume? Einu chameleono paglostyti.

Piešiu. Jau prieš valandą sakiau eisiu miegoti. Dabar sakau, kad eisiu kai baigsis juoda spalva.
Piešiu. Dažniausiai tai nieko gero nežada.

Aha, kelis metus gimtadienį minėjau būryje. Šiemet gi darau kiek kitaip: skiriu kiekvienam norinčiam asmeninio dėmesiaus :).
Šiandien mano dėmesio panorėjo vif (very important friend). O aš gi gavau bais teisingą dovaną – cinikų žodyną.
Tikrai bais teisinga dovana, nes MS sakė, kad aš gyvenime mažai sutiksiu žmonių, kurie supras mane ir mano pasisakymus. Na taigi dabar galėsiu jiems paskolinti žodyną.

Beprotybė, chaosai, griūnantys ir vėl besikuriantys pasauliai, upių tekėjimas, žemės drebėjimai, nuojautos, cunamiai, nelaimingos meilės, išdavystės, elektros dingimai, saulės užtemimai, dovanos, demonų apsėdimas, dieviškų galių praradimas, vienatvė, sausros, darbinės bėdos, mašinos vagystės, pasibaigusi kava, miego trūkumas, pilietiniai karai, hobiai, fobijos bei paranojos, perkūnija, dramos bei komedijos, politika, potvyniai, nusišnekėjimai, uraganai, sudeginami tiltai, šaltis, metų laikai, atostogos, šypsenos bei ašaros, laiko tekmė…
…visa tai kartais tampa tiesiog nesvarbu. O svarbūs dalykai žodžiais nepasakomi…
p.s. sorry, bet atjungiu komentarus, kurie jau spėjot – neištrinsiu.

Retas atvejis, kai rašau įrašą iš anksto. Pasiskelbs jis rytoj, po pietų. O rašomas yra šiandien, sekmadienį, gimtadienio išvakarėse. Nenoriu skelbti jo dabar, idant netyčia nepriminčiau šios datos tiems, kas pamirš, beigi kad sveikinimai, kuriuos gausiu būtų nuoširdūs, o ne iš reikalo.
Ir man keista, kad šiandien aš jaučiuosi taip niekaip niekaip. Nes prieš du metus gimtadienio labai laukiau. Pirmą kartą sau organizavausi, pirmą kartą žinojau, ką noriu pasikviesti tos dienos švęsti. Tai ir tapo jis lemtingu.
Pernai prieš gimtadienį jau ateidavo minčių, su kurių pasekmėmis dabar tenka gyventi. Taip va. Slampiodavau vakarais po darbo ir versdavau namiškius rūpintis manimi. Nes mažai kalbėjau ir nieko neaiškinau. Nenorėjau aš gimtadienio, ne pačio kaip fakto, o tiesiog šventimo bei jo minėjimo. Tačiau, kažkodėl kiti žmonės baisiai užsimanė jį paminėti ir atšvęsti. Juk jubiliejus. Leidau tai padaryti.
Šiemet gi visai gal ir norėčiau paminėti šią dieną ir nebūti viena, bet greičiausiai miegosiu. Nes bijau tikėtis.
Ir štai šiandien dar galiu pasidžiaugti, kad man dar tik tiek metų. Ryt visos sistemos, kuriose teko registruotis, pakeis amžių, o robotai atsiųs sveikinimus. Ryt jau būsiu protingesnė ir gražesnė. Teoriškai.
O praktiškai aš niekada neužaugsiu. Visada būsiu ragana tikinti mistiniais dalykais. Ką ten tikinti – juos patirianti. Būsiu mergaitė, kuriai niekada nepatiko žaisti su lėlėmis. O tai ir dabar labai matosi, kaip mane traukia berniukiški žaidimai.
Keista, kad viskas suskaičiuojama metais. Atsisuku ir viską galiu sukišti į laiko intervalus. 18 ir šiek tiek metų Ukmergėje, 6 Kaune, 1 su centais Vilniuje. 6 metai draugystės, dar plius 2 santuokos. 12 metų mokykos, 5 metai universiteto. 0,2 metai sename darbe, kiek daugiau nei 1,5 metų pastarajame. Jau nebepamenu kiek metų dabartiniame tėvų name, 1 metai ne studentų barake, pusė metų pas nenormalią šeimininkę, 4,5 metai tame bute, dar vieni jau Vilniuje Apkasų g-vėje, ir štai 0,2 m. šiame bute.
Metai metai metai. Sukaišai, viską suskaičiuoji. Taip taip, man labai patinka statistikos. Labai. Jau sakiau. Labai norėčiau ir kitus dalykus sukaišioti į metų rėmelius. Vien vardan statistikos. Kiek metų susidarytų iš laiko, kurį šypsojausi? O kiek metų gautųsi iš praverktų akimirkų? O kiek sudarytų viltys, baimės? O tos minutės, kurios iššvaistytos visiškai veltui? Kiek metų? Gal jau apvalūs jubiliejai? Tik vardan statistikos…
Su gimtadieniu, Salomėjos, gyvenančios paraleliniuose pasauliuose!!!

Tik šiandien suvokiau, kokie keisti garsai name rytais. Savaitgalių rytais.
Ne, aš negaliu pasakyti ką kalba kaimynai. Negaliu nuspėti kokios muzikos klauso, ar kurią televizijos laidą klauso. Su garso izoliacija čia gana padoriai. Tiesa, kartais girdžiu kaip medinėmis kolidoriaus grindimis prakaukši, kuri nors kaimynė. Girdžiu kaip, kažkur virš manęs, kartais baubia piktas vyras. Emocianalus toks. Dar kartais sušniokščia kanalizacijos vamzdžiai. Tiek tų konkrečių garsų.
Bet šiandien ryte prabudusi, kelias minutes tingėjau įsijungti muziką. Ir supratau, kad namas ūžia. Iš esmės tylu. Bet panašu, kad visose pusėse žmogai žiūri rytines televizijos laidas, nes lyg ir toks televizorių gausmas. Lyg ir girdisi šnekos. Bet tokios tolimos tolimos. Visumoje gaunasi toks gyvas ūžimas. Jaučiasi, kad name daugiau žmonių, nei darbo dieną.
Bet dabar jau jo negirdžiu, nes skambant ragga jungle muzikėlei, pamurksiu, kad Tautvydas nenusiviltų. Gavau dovanų pinigų, ir planuoju šiandien ką nors nusipirkti. Murrrrr, nes leisti pinigus, kurių neuždirbau, tačiau, kurie nesukelia sąžinės graužaties, todėl kad neuždirbti, man visai patinka. Murrrr.

Pamenu, kaip kažkada piktinausi, kad šiais pasirinikimo laikais, parduotuvėse nėra tamsaus alaus. Vat ir dabar turiu keistą taisyklę, visada tokio nusipirkti, jei tik randu. Tokio kuris kainuoja iki 3Lt. Samsonas, Ožiukas, Bohemia (ar kaip ten). Ir galvoju, kad ok ok “Švyturio” šalis. O bet tačiau, štai čekiško akcija: lygiai tiek pat kainuoja ir tamsus, ir šviesus. Bet tamsaus gerokai daugiau prapirkta. Vakar atsiradusio Kozol, šiandien jau beveik tuščia lentyna. Taigi, ne aš viską išperku. Kažkas kitas, tai kodėl dėl manęs ir tų kažko kito negali visada tamsuolio būti?
Ne, aš negeriu labai daug. Bent jau pastaruoju metu. Nes a) tamsaus alaus tikrai būna retai, ypač artimiausioje parduotuvėje, b) į parduotuves einu gana retai, c) perku tik 1-2 butelius, d) mielai vaišinu svečius, e) mėgstu kaupti atsargas, o jei karas koks?
O kadangi vakarykštės įkurtuvės pratuštino šaldytuvą, o ir maximoj buvau, tai prigriebiau šiek tiek tamsaus gėralo. Ir prie kasos gi pasirodė vienas butelis be kamščio, ir nesipila alus tik todėl, kad visokios ten folijos dar jį prilaiko. Nors varvėjo. Atsiprašau, sakau, bet šito tai nejamsiu. O pardavėja manęs klausia, tai išminusuot ar eisit kito? Pažiūrėjau aš į tą eilę už manęs, kurioje neseniai stypsojau. Mikliai pasvajojau, kad jau einu. Į antrą aukštą, sau neskubėdama, pasivaikščiodama, su pikdžiuga tokia… Kadangi šiandien, ryt, poryt gėrimų neplanuoju, tai ai tiek to… Minusuokit… Bet kodėl bliam, taip nutiko su silpnesniu bei skanesniu alum, a?