Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Na kaip aš be savaitgalio ataskaitos? Nusižengčiau dienoraščio principui.
Savaitgalis – ką žinau. Savaitgalio pabaiga – super. Ar noriu pratęsimo? Būčiau durna jei nenorėčiau. Aišku noriu. Bet kokiam kontekste? Aišku!!
P.S. o aš sugebėjau gaut pastabą, kad tinginė jau seniai nerašiau. Ir leidimą išbloginti, kad T. antrasis yra gėris. Ir greitai turėsiu afigienai dekoruotą sieną. Ir man baigėsi alus (o šiandien jo buvo net 8 buteliai). Ir tekila baigėsi… O tekila gerai ne tik su laimais ir druska… bet ir su šokoladu. hm… Ir šiaip viskas gerai. Ir gerb. T. antrasis, tos temos (na kurią sukėlė žiebtuvėliai) aš nusikratysiu… 🙂 Ir seniai taip gerai viskas buvo. Ir pirmas pasimatymas stotyje yra gana romantiška :P. Geriau nei tos minėtos žvakės. Ir romantiška padėti parsitempti sunkų brolio PC (broli, ačiū už tą gimšės dovaną). Linksma. Vadinu tai aistra gyventi.

Gerą pavadinimą sugalvojau, ar ne?
O kodėl aš apie batus? Stovėjau stoty (mhm, sugalvojau prie algos prisidurti), ir stebėjau žmones. Pro mane prabėgo į autobusą vėluojanti mergina. Ir tada pagalvojau, kad na kaip juokinga, kai panos bėga apsievusios aukštakulnius. Tokiais mažais žingsnukais. Kaukš kaukš kaukš, kokia elegancija.
Aš tai nesuprantu, kam reikalingi aukštakulniai. Na ok, ok, turiu vienus. Bet jie žali, ilgi, suvarstomi ir su storu kulnu. Ir nenešiojami, nes aukšti. O tarp kitų “dvidešimties porų” mano batų nieko panašaus. Ok, suprantu jei reikia pasimaivyt ir nueit šimtą metrų raudonu kilimu. Bet tik tiek.
Jei norisi ūgio, tai tam sukurtas labai patogus daiktas – platformos. Išbandyta. Elegantiška? Tik jei tikrai moki grakščiai vaikščioti. Gatvėse itin retai pastebiu.
Patinka vyrams? Na tarkim. Tarkim einu leisti vakaro mieste, kur tikiuosi kam nors patikti. Matyt man nelemta, nes aš visada tokiu atveju renkuosi PATOGIUS batus. Tam, kad jei manim susivilios koks nemielas kandidatas, tai skuosčiau kiek galėčiau be kaukš kaukš. Ypač jei tas nemielas kandidatas pasitaikys tarp autobusų stotelės ir namų, ar panašioje ne itin romantiškoje vietelėje…
Gražu tai gražu, bet tuo kas gražu man mieliausia grožėtis vitrinose, ekranuose, nuotraukose ir t.t.
P.S. Mano seniau minėti svajonių svajonių batai atsipigino nuo 799 iki 699 Lt. Keep going. Kai kainuos 300 tai jau tikrai pirksiu. Pažadu.
P.P.S. Ir anieji tai jau tikrai bekulniai. Aš gi sakiau svajonių tobuli batai. Reiškia, kad tinka nešiojimui.

Sava mirtim turbūt nemirsiu.
Kas nors mane priplos už bjaurumą. Kuris pasireiškia vietoje ir laiku – tada, kad mažiausiai tikisi. Čia ne pati sugalvojau, kad nudobs. Čia grąsino :PPP
Bet gal gerai. Tėvai turės ką kaltinti dėl smurtinės mano mirties. O tai vis paprastai keikiamas koks tai dievas, ar tai likimas, ar tai dar koks nabagas, kurie yra visai nekalti.

Važiavau trulu. Skaičiau laišką (aha, vakarykščių pratęsimas). Galvojau apie santykius savo. Po to apie visokius filmus, kuriuos žiūrint šmėsteli pavydas dėl situacijų ir sugalvojau kokie santykiai yra tobuli. Na čia porų, ne šiaip eilinių žmonių. Sakau parašysiu, tai teks komentarus atjungt, bo romantikai nesutiks su manim. Ir šeimų sergėtojai, moralistai. Bet gal dzin, čia gi tobuli santykiai pagal Salomėją, o jūs teisę nuomonę turėt taigi turit.
Tai va. Pagal mane santykiai turėtų būti sutartis. Iki čia niekas manau ir nesiginčyja. Toliau. Gyvena sau porelė gerbdami ir mylėdami vienas kitą. Mylėdami tai čia jau, kaip kas supranta. Jie leidžia nemažai laiko kartu, pvz., sekmadienio vakarus, atostogas. Visada stoja vienas už kitą. Jie kartu eina į vakarėlius, firmų balius, spektaklius. Ir net nesuabejoja paklausti su kuo jie yra… Bet… Bet nevaržo vienas kito. Kiekvienas poros narys turi laisvę mainais už atvirumą. Laisvę ne tik laisvalaikio leidimui, bet ir įvairių neįpareigojančių santykių su trečiaisiais asmenimis mezgimu. Svarbu, kad tikrai neįpareigojančių bei neįklampinančių. Nors ir seksualinių. Labai svarbu, kad poroje būtų intymumas, aistra, seksas. Visada. Tretieji asmenys neprivalomi, bet jei atsiranda, tai svarbu, kad ryšys su jais nesumažintų poros ryšių. Ir vėl primenu, kad visa tai mainais už atvirumą.
Kada tokiais atvejais kyla bėdos? Tada, kai vienam partneriui sekasi geriau. Jo veklos kažkodėl atrodo įdomesnės, supantys žmonės fainesni, o ir tų trečių vis atsiranda. O kitam kažkokia nevezucha, o gal poreikio nėra (o dėl to poreikio reikia galvot sutartį sudarant). Tada žinoma, prasideda dramos. Bet mano kaip klausytojos patirtis sako, kad žmogus sakęs kad nieko jam nereikia, tik kito, labai greitai pakeičia nuomonę sėkmės vėjams pasisukus. O tada dar pyksta, kai jam primena tas dramas.
O jei iš tiesų kyla bėda? Jei vieno nebetenkina tas susitarimas? Pagal mano tobulų santykių teoriją pora turi susėsti ir tai aptarti. Jei tas, kuriam iškelta scena mano, kad jam nesunku, kurį laiką atsisakyt laisvės, tai puiku. Jei jis nenori nusileist, tai ką, susitarimas yra susitarimas ir sceną iškėlusysis turi susitaikyt, kad viskas baigta. Ir tai nereiškia, kad jo negerbia ar nemyli. Tiesiog jis nesugeba gyventi iš anksto nubrėžtose sąlygose. Primenu, kad toje poroje nepaisant jų gyvenimo būdų turi būti reguliarus nuolatinis bendravimas, nuolatinis intymumas ir visiškas atvirumas. Mano nupasakotuose santykiuose nėra vaikų, nes aš neketinu jų turėti. Tačiau neprieštaraučiau jei mano antra pusė turėtų (realiam gyvenime taip ir buvom sutarę). Neprieštaraučiau ir jei reiktų auginti kartais, ar visada. Bet čia atskira tema. Turėjau dar daugiau minčių, bet telefonu ne taip ir paprasta subaksnot viską. Ir žinau, kad tokius santykius pasiekt sunku. todėl ir vadinu juos tobulais. Saviapgaulė? Galvokit ką norit, bet aš tokių norėčiau. Ir būčiau norėjus. Kartoju – galvokit ką norit. Čia tobuli santykiai pagal Salomėją.

Taip. Sumaniau vakar nuvažiuot į šudopolį. Bo iš ten netoli pasiekti ir susitvarkyti reikalą dėl kurio vakar skipinau siūlomus kursus.
Kaip sakiau, nežinau ko man ten reikia, bet ko nors raudono. Taigi va, raudoną patalynę nusipirkau. O tada įnikau į kanceliarines prekes. Tokių didelių ambicijų, kaip Dina aš tai tikrai neturiu. Todėl kažkaip į mano krepšį sušoko rusiška perlamutrinė ir ne tik akvarelė, beigi akvareliniai pieštukai. Ir 20 akvarelei skirtų A3 lapų. Kas čia man užėjo?
Namininis atradimas – karšta.
Ir liūdna be kompiuterio, nes tas ilgam iškeliavo į garantinį.
Menines priemones išbandžiau. Man atrodo tuoj tuoj gims klykiančiosios pusseserė. O tada teko atsiprašyti jau kiek primiršto HTC.
Ir… Na kas labiausiai gydo širdies skausmus jei ne flirtas? Kas, kad virtualus. Mano visi santykiai (įskaitant santuoką) prasidėjo tik virtualiai. Ir suprantu, kad jau ketvirtą dieną lyg ir turėjau verkti, bet… bet ateina suvokimas, kad gi smagu. Pastebi, kad jau bėga trečia valanda, o man vis dar linksma. Nuspalvini gyvatę, tada subaksnoji laišką. Reiktų jau eit miegot? Ai palauksiu atsakymo… Ir atviriausia pasaulyje Salomėja prisipažįsta, kad o gal ji tiesiog naudojasi? Sielą gydosi? Bet net tai smagumo neatima, laiškų srauto nenutraukia. Hm.
Na gi aš vakar viešai sakiau, kad dėl to nebeverksiu. Bet ir nepasiduosiu, nes žadėjau. O kas pasakyta – visiems laikams.

Gerai jau. Tegu čia būna paskutinis mano emo įrašas, nes kiek gi galima? Nieko pastaruoju metu neveikiu tik žliumbiu. Priežastis kam reikia – tas žino. Kam nereikia – tas numano, o kam neįdomu, tai koks man skirtumas.
Nuolat sakau, kad draugų aš neturiu, bet kaip matau šitame žliumbimo periode atsirado gana stipri palaikymo komanda. Iš pačių įvairiausių galų. Jie atsirado staigiai, nespėjus man net pasakyt, kad jaučiuosi blogai. Nereikėjo nieko per daug ir aiškint. Pasakyt tik vieną sakinį. Ir palaiko daugiau nei skirtingai. Reikia -duoda į galvą, pasako kur galima virvę nusipirkti :). Reikia – suranda tinkamus žodžius.
Aš truputi netikėjau, kad tokia smulkmė gali išmušti iš vėžių.
O ir dabas, kaip padeda. Vien ko vertas jausmas, kai supranti, kad Laura su DNR atėję į darbą aštuntą val. neina gerti arbatos, nes laukia manęs. Ir ne kažko kito. O aš ateinu tik po devynių.
Dabar širdies skausmą, kiek nustūmė buitiniai rūpesčiai. Matyt taip reikia.
O aš susikūriau naujų tikslų. Sunkių. Kad būtų įdomiau.
Ir taip vat netyčia šią sekundę atplasnojo, tiesiog pats atbėgo vienas pasiūlymas lankyti tokius kursus trečiadieniais… Svarstau.
Tai va. Informavau, kad gyvensiu.

Tokios blogos dienos jau nepamenu.
Daryti bet ką, kad tik nesikauptų ašaros… Ar iš vis man taip buvo kada?
Pirmiausiai baimė, kad tuoj tuoj prarasiu kas be galo brangu. Kreivi klausimai be tiesių atsakymų.
A. kelis kartus pasakė, kad ką nors užmuš. Savanoriškai kėliau ranką.
Noras tik verkti verkti ir dar verkti.
Savęs kvailinimas už tai.
Nepasiekiamybės troškimas.
Beprotiški skaitytojos skambučiai. Isteriški.
Vėl noras tik verkti.
Susitikimas su bbv. Sėdėjimas ant lovos. Toj vietoj, kuri buvo mano. Toj, kurioje įvyko tiek svarbių virtualių pokalbių. Ten dar mano namai.
Katė, kuri galiausiai nugalėjo išdidumą ir atėjo pamurkti.
Mano išdavikas kompiuteris. Jis veikė. O kai parsinešiau – nustojo. Beveik juokinga, nes sakiau kolegoms, kad taip bus. Beveik juokinga, nes guliu po raudonu dekiu, rašau telefonu šį tekstą ir verkiu.
Tautvydai, sakei mano blogas virtuali pasilinksminimų vieta? Pažadu tai sugrąžinti. Bet ne šiandien.
Ant stalo guli dovana, kurios man nesuteikia progos atiduot. O aš taip noriu.
Negalvok… Reikia muzikos.
Skambinu vėl bbv. Sakau, kad neveikia. O jis man atsako, kad matyt labai blogas žmogus esu, nes pas jį visą savaitgalį veikė. Ir pati mačiau gi.
Blogas.
Žinau.
Bet gal užteks? Prašau, atiduokit kas nors raudoną.

Gyvenimas yra tikrai teisingas. Čia mano nuomonė.
Neseniai radau 20 Lt. Prisipažinsiu, kad norėjau palikti. Nes anksčiau ar vėliau tikrai pamesiu tiek, arba daugiau, arba kažką šiaip. Nes gyvenimas yra tiesiog teisingas. Pagal šią teoriją mane gali išgelbėti tik jei pametėlis suras ką nors gero. O gal visa tai užsidaro cikle?.
Tu palikai? Gali būti tikras, kad dabar tave paliks. Išdavei? Jau ruoškis.
Va todėl tas gyvenimas dryžuotas. Juoda, balta, juoda, balta. Arba kaip man šiandien sakė Laura, kad Salomėjiškai tai reikštų žalia, raudona, žalia, raudona. Žalia – blogasis periodas. Raudona – gerasis.
Taigi sėdžiu žaliame ir išplėstomis akimis spoksau į horizontą. Ten raudona. Atsisuku mažumėlę atgal. Anos raudonos nebesimato, vadinasi šia žalia juosta jau nemažai nueita. Jau tuoj tuoj…

Pamenu dar tuos laikus, kai visi bėgdavom iš mokyklos žiūrėti “turtuoliai irgi verkia”, o po to sekdavom “Santa Barbaros” gyventojų likimus. O dar visokios ten Marianos ir Chosė Albertai. Na ir koks muilas be atminties praradimų?
Aš vat galvoju, o juk visai neblogai būtų tą atmintį prarasti. Juk tai tebūtų vienintelis dalykas, kurio netektum ir galėtum piešti naujame lape. Kas nors pasakytų, kad va čia tavo tėvai. Ir išmoktum juos priimti ir mylėti vėl. Tie, kas tave laiko draugu – prisistatytų iš naujo. O tu pažiūrėtum į akis ir paklaustum savo nuojautos (netikiu, kad ir šita prapuola) ar jis tikras? Be jokių išankstinių nuostatų.
Kažkas gautų šansą pradėti vėl. Nes net jei žodžiais tau pasakytų, kad buvo sukėlęs nuoskaudą, tu jos neprisimintum.
O meilė? Gal kažkas, kas galvojo, kad tu myli kitą, dabar drįstų išlįsti iš pogrindžio. Arba tas, kurio vis lauki lauki, o jis tave pamiršta – pats liktų užmarštyje. Gi nežinotum, kad laukei, kad mylėjai, o tavęs ir toliau neprisimintų.
O pomėgiai, talentai. Štai patinka piešti. Bet dabar žinai, kad tik patinka, o su mokėjimu ar talentu tai nieko bendro. Aš tarkim negaliu nupiešti arklio jei užsimanau. Ar paukščio… Nemoku. O tada, gi nežinotum, kad nemoki. Gal imtum ir nupieštum? Arba apskritai atrastum naujų skonių, spalvų ir talentų.
Gi prarastum tik atmintį, o ne protą, širdį, nuojautą.

Atsibundi. Daiktai mėtosi. Visi. Visas rankinės turinys. Kur telefonas? Kiek valandų? Nerandu. Skambinu sau. Kraunasi? Kaip jis tai sugalvojo? ėėė… Iš vis kas buvo vakar? Žvilgt į išsiųstų sms sąrašą. Fu… niekam nieko neprirašinėjau. A jo, pamenu bfd vakar sakiau, kad noriu nusikratyt tos priklausomybės, o ne… Mmh, o PC? Žvilgt į blogą. O jė.. nieko neprirašiau. Išsiųsti laiškai… Tuščia. Šimtą metų negėrusiai merginai, o ir mažai valgiusiai, penki “būsi trečias” tamsaus…. oi.. ojojojoj….
O ten dirba dvyniai. Vienas Martynas super. Bet dar ir Kirstupas… Dvigubas gėris. Nu.
Ir parsinešiau iš kaboko, tai ko norėjau jau metus (čia panašiai, kaip bokalą nujot). Pasmerkit mane, o aš einu miegot.