Category: Aplink darbą

Šiandien mudvi su Laura apsrengusios geltonai. Regis vyrijai tai sukėlė šoką. Skaipuose ir gyvai, visi klausinėja ar mes susitarėm, kad mes apskritai panašiai rengiamės (man taip neatrodo) ir blah blah…
Galiausiai Laura tarė:
-Bet kai visi vyrai ateina juodai apsirengę ir su džinsais, tai nieko. O mes tai jau sensacija?
Ir buvo atsakyta:
– Jūs apskritai sensacija, nes esate tik dvi. Ir dar biški protingos, o dar vienodai apsirengėt…

Ir vėl sako:
– Eikit skiepytis.
Ir visi išdulka nemokamai badytis. Ir vėl, lygiai taip pat kaip ir prieš metus, liekame tryse sėdėti. Tie patys.
– Bet mes ir nesirgom gripu per tuos metus, ane?
– Nesirgom…

Kartais pagalvoju apie tai, kad nieko aš šitame pasaulyje nenoriu suprasti.
Ir tokios mintys ateina tada, kai įsibruka į kabinetą tokia višta, klapteli akytėmis, nužvelgia visą mūsų vyriją (bo mes su Laura įsijungiame ignor funkciją (biški meluoju, įjungiam skype)) ir saldžiu balseliu sumurkia:
– Padėkit prašau, man reikia…
Pagalbos tai paprastos tokios reikia. Nupirkti iš duombazės fotkių. Jas tiesiog įprasčiausiai parsiųsti prisiloginus su mūsų slaptažodžiais.
Visi atsimazina (šį kartą klapsėjimas ir lindimas į vieną vietą nepadėjo, deadlainas.). Bet ją pasodina prie pc ir paaiškina, kaip viską padaryti pačiai. Tada kažkokiu būdu nutinka tai, už ką istorijos pradžioje aš panaudojau žodžius “tokia višta”. Ji stebuklingai nebemoka į naršyklės laukelį įsirašyti adreso (nors tas nuotraukas susirado kažkaip prieš tai). Po to gi jau įrašiusi padiktuotą prisijungimo vardą ir slaptažodį, tris kartus klausia ką spaust, ką spaust… Na paprastai žmonės spaudžia “login”. Arba kad ir enter… O po to spustelėti paveikslėlį, nurodyti kur reikia jį išsaugoti, pasirodo, jau reikia aukštojo mokslo ir dar turbūt daktaro laipsnio. Klapt klapt klapt.
Klapt klapt klapt. Ir iš kur aš tokia atsiradau. Ne ne, tikrai ne protinga. Bet tokia, kuri visus variantus išbandys, kad tik pati pasidarytų ir niekieno prašyti nereikėtų (tuo pačiu ir ačiū sakyti). Ir dar man būtina išsiaiškinti, kur kas kaip veikia, kad jeigu ką – pasitaisyčiau pati. Ir tik kai jau niekaip niekaip nepavyksta, einu pagalbos prašyt. Be klapt klapt klapt.
Žiūriu visus lochai puldinėja.
P.S. Na ir jeigu į mano blogą sugebėtų užklysti istorijos dalyvė (nors kaži kaži, ne taip lengva salomeja.net parašyt), tai turbūt supyktų. Bet gi yra kaip yra.
P.P.S. Kartais aš suprantu, kad vis dėl to dar yra žmonių, dėl kurių jau 39 kartus per šį numerį parašiau “Iš “Patarėjo” kompaktinio disko įdiegę programą ją atidarome: kompiuterio darbalaukyje du kartus pele spustelime paveikslėlį… “

Kompiuterinių žaidimų aš nemėgstu. Na tik kai kuriuos. Visokius solitarius, mahjongus, zumas ir pan. Užtat mėgstu žiūrėt, kai kas žaidžia kveikus ar nydforspydus ir pan.
Nepasakyčiau, kad labai jau džiugiai čia dabar darbe žaidžiu kažkokį “happyland adventures“. Surask žmogeliuką, nuvesk jį į saugią vietą, susirink vaisius visokius, nenumirk. Ir dar neganato skrynšotus daryk. Aha, jei numirsi teks iš naujo pradėt. Fe.
O po to dar teks kokį tai kosminį pingpongą žaist. Greičiau jau darbo pabaiga.
P.S. Šiandien gi dar čia šaipiausi iš kolegos… Nors ne, nesišaipiau, tik faktus konstatavau. Todėl man pasakė, kad aišku iš kur žodis “faktas” kilo. Fak tas, fak anas, fak dar ir šitas.

Atsivelku į darbą.
Manęs jau laukia. Manęs visada laukia ir tada tryse einame kavos/arbatos virtis.
Pakalbame apie batus.
Tada padiskutuojame, apie tai ar yra Kalėdų senelis.
Paskaitinėju internete ir pačiatinu.
Išklausau kolegos vakarykščius nuotykius.
Pasprendžiame eismo taisyklių bilietus. DNR mokosi. Grupiškai patarinėjame.
Pavalgome apelsinų, kuriuos perdavė Kalėdų senelis.
Pasimėtom frazėmis.
Paskaitom rytojaus Auto Bildą.
Padiskutuojame apie naują Wassmo knygą.
Ir visame šiame fone dar iki 12 spėjų padaryti daugiau, nei yra mano dienos planas. Kas man baisiai sunkiai sekėsi visą savaitę. Ir suprask čia, žmogau, dabar ką nors…

Vyr.red: Valdžia sakė tobulas planas. Patvirtinom. Tik eglišakių liepė prikišt visur. Šiame ir kitame numeryje.
Salomėja: Mirė kas nors?
Vyr.red: Kalėėėėėdos, Salomėja, Kalėėėėėėdos.

Ką tik su Laura įsijungėme Simpsonų filmą ir tris kartus pasižiūrėjome tą vietą, kur Homeris eina per sniegynus ir kalbasi pats su savim: “Aš ga-liu! Ne, ne-ga-li! Už-si-čiaupk! Pats už-si-čiaupk!”
Dabar bandau tai pritaikyti sau: “Salomėja, tu ga-li parašyti dar puslapį! Ne, ne-ga-liu! Už-si-čiaupk ir rašyk. Pati už-si-čiaupk! Gerai!”

Na kažkoks nesėkmingas pirmadienis. Čia tik kalbant apie darbą ir nieko daugiau. Nusiteikiu dirbti. Pažiūriu į savo planą. Ok, aprašinėsiu šitą programą. Bliam, palūžęs puslapis, neišeina parsisiųst, o visose failų bibliotekose linkina į jį. Na gerai. Atidedam. Aprašinėsiu šitą programą. Bliam, neturiu reikiamo formato filmuko, ir tingiu ieškot, kai žinai, kad namų kompe pilna. Gerai, tada imuosi šitos. Ghrghr, “Vistoje” neveikia, o virtualiuose XP, negaliu, nes ten neveikia atmintinės jokios, o ši programa būtent ir skirta atkūrinėti duomenis iš jų. Na tada šitą. Velnias, visoj redakcijoj nėra normalaus muzikinio CD. Nepasiduodam. Lai bus šita. OMG, naujausią versiją padarė mokamą. Tai nebetinka. Ir taip supranti, kad pusė dienos jau ir prabėgo. Kad nė RSS’ų kaip visada nepaskaitei, nei pačiatinai, nes dirbai. Tik rezultato kažkaip jokio.
Na nieko, liko dar tas kitas pusdienis. O savo plano aš laikytis mėgstu, bet kokiomis sąlygomis (ligos, pagirios ar tingulys), tad jei ką, teks namų darbus daryt.