Category: Aplink darbą

Tipo dirbu

Kasdumėnesinis žurnalo plano sudarymas, o tiksliau nemokamų programų paieška, mane verčia vemti. Rimtai. Tikrai. Man jau bloga nuo to, kad reikia sudaryt sąrašą, kokių 50 programų, kurios ne tik nesikartotų (neįmanoma) su praėjusio numerio, bet dar ir šiaip visos būtų skirtingo pobūdžio, tolygiai pasiskirstytų po kategorijas ir sutilptų į paprastą CD. Dar nebūtų per didelė egzotika. Darau tai jau dešimtą kartą.
Turbūt kokį penktą kartą jau čia apie tai rašau. Ir vis skaičiuoju, kad ar senas, ar naujas kompas, ar XP, ar Vista, vistiek aš naudoju tas pačias programas: “total commander”, “opera”, “gtalk”, “skype”, “irfanview”, “winamp”, “gom player”, “paint.net”, “utorrent”, “openoffice.org”, “PDF-EXchange viewer” (arba “Foxit”) + “nod32” (čia jau darbo dėka legali). Ir turbūt viskas. Arba epizodiškai pagal poreikius. Aš tik vartotojas. Tie kurie perka žurnalą irgi tik vartotojai. Aš suprantu, kodėl jie keikia, kritikuoja ir t.t. O aš tampu vaikščiojančiu žinynu: “-Salomėja, su kokiu nemokamu softu galima tą ir tą padaryt? – Su tokiu ir tokiu, arba tuoj surasiu, nes žinau kur buvo”.
O dirbti vistiek reikia. Po to kai planas sudarytas, prasideda įdomioji dalis (jėtau jėtau, kaip gerai, kad tai reikia daryt tik kas du mėnesius). Dėl šitos įdomiosios dalies neteko kritikos išgirsti. Net linkomanijos, komentaruose mačiau, kad aprašymus gerai vertina.
Nei aš čia guodžiuos, nei aš čia skundžiuos, baigiu aš tą planą sudaryt. Bet bloga jau nuo jo.

Darbakalėdis

🙂 Pernai, kai darbe padovanojo 100lt čekį į pižonską kosmetikos parduotuvę, nežinojau ką veikti. Gi nieko ten nenusipirksi už tiek.
Šiandien, gavome tokios pačios vertės čekius (vaje vaje, o jau manėme, kad krizė ir apsiribosime tik elektroniniais atvirukais), ale patrauklesnėje parduotuvėje.
Plius dar kiekvienas gavo po butelį vyno.
Įdomu, kiek butelių leidykloje bus atidaryta jau šiandien?

Darbas

Ir kai pradeda skambėti paskutiniai dainos akordai, kažkaip pasidaro gailokoka.
Jau tuoj tuoj galėsiu pasakyti “štai ir baigėsi daina”.
O ryt paspausime “repeat” ir dviejų mėnesių trukmės melodija pradės kartotis. Joje atsiras naujų skambesių, tačiau iš esmės tas pats gabalas.
Gaila ir to, kad jau dešimtą kartą išklausius šios dainos nebeliko jokio jaudulio. Nebestebina atlikėjų ligos, nebegąsdina marketinginės superidėjos, kurios paverčia viską popsu.

Krizė. Prisiminimai

– O atsimenat, kai eidavom valgyt į “Submariną”?
– Ir į “Mambo”.
– Ir į kinus.
– Kiekvieną dieną…
Ironiškas krizenimas.
– Ir beveik visi…
Tyla.
– Jooo, anksčiau vienas sakydavo “einam pietaut” ir visi atsišaukdavo – “einam!”.
– Dabar sulauktum: “galvok, ką šneki”.
Ironiškas krizenimas.
– Ir net gi čia dirbom, tą patį darbą…
– Bet kas pasikeitė? Algų gi nesumažino.

Situacijos

Finišas jau čia pat. Jau rankutėmis mojuoja pabaiga. Ir smulkmelės, kabliukai… Lakstau kaip energizer zuikelis. “Tu šiandien pavasariška” – sakė DNR. Štai kaip veikia geltona spalva bei suknelė.
Salomėja: Imk, pataisyk šitą. Čia viskas pažymėta.
R.: mhm…
Po kiek laiko Salomėja ateina ir randa R. skaitantį “Veidą”.
Salomėja: pataisei?
R.: ne, o čia skubiai reikia?
Salomėja (mintyse): tai ne ble.
Salomėja (garsiai): tai gal galėtum dabar?
Ir jau išsiaiškinau, kad kalėjime manęs niekas nelankys. Tai nieko nenudobsiu. Šypsausi sau. Ir velniop visus.
Papildymas: Taip, vis dažniau ir dažniau norėdami pakomentuoti mano įrašus, jūs pamatysite užrašą: “Šiandien man tavo nuomonė neįdomi. Bandyk rytoj.”

Penktadienis

Deadlainas, kaip niekada. Dega. Nieko negaliu pakeist. Už viską atsakingas dizaineris susirgo. Vadinasi, pribaiginės kiti. O žinot, kaip būna, kai prisėdi pabaigt kito pradėto darbo? Kai kievienas dirba pagal savo sistemą? Cha Cha, bet mums gi kuo blogiau, tuo smagiau, argi ne?
Ta proga, kad gręsia apsigyvenimas darbe, net atsinešiau valgyt (ne dar nežinojau, kad sirgs, nes ir be to viskas gana komplikuota buvo).
Ta proga…. Ta proga paišau sau…
Ant kitos maketų pusės. Nusičiupus Audriaus žaislą.
Va, kas gaunasi (matau, kad popieriaus geriau taip nesukinėt, kaip mėgstu, nes persikelia ne visai tikslus piešinys):
.
Na, o kas belieka? Verkt bene? Einu dar papiešiu….

Šitą žaislą gavau savaitgaliui, tai jau jaučiu prisigeneruosiu nesąmonių. Bus ne tekstiniame, o pieštiniame pavidale 🙂

Iš mano galvos

Ir štai pamažu stogas vėl ėmė važiuoti.
Gero jam kelio. Tikėsimės laikysis saugos taisyklių.
O iš gerųjų dalykų:
darbą, kurį vis stūmiau į rytojų, o rytojui atėjus į rytojaus rytojų, o tada į rytojaus rytojaus rytojų, padariau šiandien.
Iš piktybinių dalykų:
tokiai vištai sprandą perpūtė. Pamačiau ir pagalvojau: “Cha cha”.
Žaibas regis nenutrenkė.

Tekstai

Bla bla bla
ghr ghr.
Pusę dienos sugaišau tam, kad parašyčiau pusę puslapio. Jėtau jėtau. Ir tikrai pašalinėm veiklom neužsiiminėjau. Tik programa pasitaikė labai simple to use and learn. So no help, no guides… Ir visai ji ne simple, jei tokio pobūdžio programomis niekada nesinaudoji.
Bet tai jau praeitis.
Taip vat ir būna, kad tos pačios apimties ir pobūdžio teksto rašymo laikas ir 20 min., ir pusdienis.