Author: salomeja

Seni nepažadai

Prieš pat 2007 metų galą buvau čia parašiusi nepažadus. Neprisižadėjau šio bei to. Metams prabėgus įdomu pasižiūrėt, kaip čia sekėsi. Štai ko nežadėjau:
1. Šiandien aš nepažadu, kad naujais metais išsigydysiu darboholizmą.
2. Dar nepažadu, kad atsistatydinsiu iš bambeklių klubo prezidentės pareigų.
3. Nepažadu mesti gerti (o taip, nepasiduosiu madai mesti gert, rūkyt ir svorį).
4. Dar napažadu nevadint katės drambliuku.
5. Nepažadu vėl pradėt žiūrėt televizorių.
6. Nepažadu Akropolio nevadint Šudopoliu.
7. Nepažadu taupyti ir nieko nepirkti per išpardavimus.
8. Nepažadu užaugt, nustot nusišnekėt ir pradėt rimtai rašyt. Ir dar klaidų nebedaryt.
Taigi va, su tuo pirmu punktu tai keistai. Patinka man vis dar darbas. Bet motyvacija mažėja mažėja mažėja. Mažėjo dar krizei neužėjus. O šiai prasidėjus tik atsirado darbo praradimo baimė ir didelė nebemeilė aplinkai. Tai manau, kad darboholike manes pavadinti jau nebegalima. Pastangos=nauda. Kai pastangos nebelygu nauda, darboholozmas pasibaigia.
Antrą pažadą įvykdžiau su kaupu ir dargi siekiu savigraužos (savipisos) princesės titulo.
Su trečiu nepažadu irgi neprašoviau. Gert nemečiau ir nemesiu. Kai visi metė, kažkam gi reikia tą blogį naikint.
Štai katės jau nekaip nebevadinu. Reiktų jau ją aplankyt gal, ar ką. Visgi 6 metus į ausį murkė.
Penktas nepažadas tobulas. Ne tik nepradėjau teliko žiūrėt, bet net ir labai patenkinta, kad jo neturiu. Tomis retomis akimirkomis, kai svečiuose pas tėvus užmatau ką rodo, vis pasidžiaugiu pasidžiaugiu. O aną sykį mama sako, kad taigi žiūrėdavau seniau serialus. O jo jo. Gėda prisipažinti, bet taip ir buvo. Vienok, visokių gi patirčių gyvenime reikia.
Akropolis mano žodyne išliko šudopoliu. Vėl gi tai pačiai mamai (atrodo) išsakiau savo nuomonę, apie vaikų ekskursijas atvežamas iš kitų miestų. Bandė ginčytis, bet kur ten su manim. Šudopolis yra šudopolis.
Štai su septinto punkto nepažadais sunkiau. Pradėjusi viena gyventi, pradėjau ir taupyti. Arba tiksliau – galvoti. O gal pirma pagalvojau, o tada pradėjau viena gyventi. Ir t.t. Bet visokių šūdniekių nebeperku. O gal supratau, kad ne juose džiaugsmas.
Aštuntasis nepažadas vykdomas su užsidegimu. Užaugt negresia. Nustot nusišnekėt? Tai gal dar kokių malonumų atsisakyt? O apie rimtą rašymą… Na gal kada nors, kai rašymas nebebus pagrindinis darbas.
Va kaip viskas.
O naujiems metams aš nieko nei pažadu, nei nepažadu. Nieko nenoriu. Kam man tas niekas? Noriu visko. :))

Tipo dirbu

Kasdumėnesinis žurnalo plano sudarymas, o tiksliau nemokamų programų paieška, mane verčia vemti. Rimtai. Tikrai. Man jau bloga nuo to, kad reikia sudaryt sąrašą, kokių 50 programų, kurios ne tik nesikartotų (neįmanoma) su praėjusio numerio, bet dar ir šiaip visos būtų skirtingo pobūdžio, tolygiai pasiskirstytų po kategorijas ir sutilptų į paprastą CD. Dar nebūtų per didelė egzotika. Darau tai jau dešimtą kartą.
Turbūt kokį penktą kartą jau čia apie tai rašau. Ir vis skaičiuoju, kad ar senas, ar naujas kompas, ar XP, ar Vista, vistiek aš naudoju tas pačias programas: “total commander”, “opera”, “gtalk”, “skype”, “irfanview”, “winamp”, “gom player”, “paint.net”, “utorrent”, “openoffice.org”, “PDF-EXchange viewer” (arba “Foxit”) + “nod32” (čia jau darbo dėka legali). Ir turbūt viskas. Arba epizodiškai pagal poreikius. Aš tik vartotojas. Tie kurie perka žurnalą irgi tik vartotojai. Aš suprantu, kodėl jie keikia, kritikuoja ir t.t. O aš tampu vaikščiojančiu žinynu: “-Salomėja, su kokiu nemokamu softu galima tą ir tą padaryt? – Su tokiu ir tokiu, arba tuoj surasiu, nes žinau kur buvo”.
O dirbti vistiek reikia. Po to kai planas sudarytas, prasideda įdomioji dalis (jėtau jėtau, kaip gerai, kad tai reikia daryt tik kas du mėnesius). Dėl šitos įdomiosios dalies neteko kritikos išgirsti. Net linkomanijos, komentaruose mačiau, kad aprašymus gerai vertina.
Nei aš čia guodžiuos, nei aš čia skundžiuos, baigiu aš tą planą sudaryt. Bet bloga jau nuo jo.

Pasvarstymas

Sako šiandien pirmadienis. Vat kompiuteris taip sako. Ir telefonas.
Dar sako, kad darbo diena. Nežinau, kas šitai sako, bet tikrai ne pati sugalvojau.
Tai kaip ir dirbt reiktų.
O aš sakau, kad man jau atostogų reikia. Keista, taip sakyt po to, kai keturios laisvos dienos buvo. O visgi, gal kaip tik po to laisvasavaitgalio ir reikia ilsėtis.
Sako bus dar keturios. Čia jau kaip kam, nes mes 2008 01 02 dirbsime besišypsodami. Ir dzin, bo naujų sutikimas nusimato vienišai ramus ir be planų (nors tas rytojus kartais ima ir atsineša netikėtumų).
Man reikia atostogų!!! Galiu net pasiimt. Bet mažumėlę prisibijau, kad tai ir vėl gali būti nieko neveikimo dienos. Kartais tai gerai. Bet ne šį kartą. Noriu mažiau galvot, daugiau gyvent.

Pabaigos

Kas prasideda, tas ir pasibaigia.
Vasaros pabaigoje baigėsi viena istorija.
Šią naktį baigėsi kita istorija.
Pirmoji istorija buvo ilga, graži ir baigėsi be ašarų.
Antroji trumpa, graži, keista, o ašaros tikiuosi iki ryto (darbo) nudžius.
Pirmyn ir tik pirmyn. Atsisuksi atgal – į druskos stulpą pavirsi.

noriu

vos vos meilės
šiek tiek priežasčių zysti ir skųstis
milijono ramybės
mažumėlę dėmesio
galimybės apkabinti
juoktis
gerokai adrenalino
saikingai švelnumo
iš kažko pasišaipyti
idėjų
žinių
savo chaosų
vienatvės
draugijos
gyventi
gyventi
gyventi

Naktis

2 valandą nakties baiginėti skaityti knygą, nusipirktą pietums
bei diskutuoti apie tai, kad man reikia įkurti sektą
yra neblogas derinukas.
Kaip tik naktims tinkančios virtualios temos. Be alkoholio, jei ką.
O ta knyga tai man patiko. Gaila, kad labai plona. Kur ten pietums… Pusryčiams tokios negana.
O šalia “Netyčiuko“, kuriam šiandien nupirkau žalius rėmelius, juodai baltos foto raudonuose rėmeliuose, bei daikčiuko nukosėto iš “Būsi trečias”, apsigyveno naujas paslaptingas draugas:). Jam pas mane patiks.

Keisti septynetai

Štai ji įžengia pro duris ir pagauna šypseną veidrodyje. Kai kurie dalykai/žmonės/įvykiai moka pasirinkti laiką. Būtent dėl šios aplinkybės (parinkto laiko) paprasti, įprasti dalykai atrodo kažkaip kitaip. Tiesiog kitaip. Keistai. Bet keistumas man visada buvo tik teigiamas dalykas. Ir visos keistos savijautos taip pat. O teigiamai jaustis turbūt gerai?

Šopingas

Nuolat žaviuosi savo sugebėjimu pirkti maistą. Išslinkau šiandien į Rimi nusipirkt ko nors valgomo. Bo nykštukai nusiaubė šaldytuvą, kol manęs nebuvo. O gal kol miegojau. Ką žinau…
Tai va. Išslinkau, apsipirkau ir reziumuoju, kad vietoje maisto parsinešiau Bukowskio knygą. Pasakysiu ar skani buvo.
Vienok galvoju: valgome gi popierines dešreles. Tai čia gal geriau. Bent jau mėsos skonį suteikiančios chemijos nepridėta.