Author: salomeja

Laiškas apie savijautas, lochus, bandas ir kitokius vėjus

Labas,
nežinau, net kaip pradėti šitą laišką. Gal nuo to, gal nuo ano, gal nuo trečio. Neseniai, manęs klausė, kas tu? Kam čia aš vis rašau? Lyg gali būti neaišku, kad esi Tas, Kuriam Aš Rašau Laiškus (TKARL).
Žinai, kažkas nutiko laikui. Jis eina visai ne taip kaip turėtų. Atrodo visko nutinka tiek… Na regis tai truko kelias savaites, o pasirodo tik vieną savaitgalį…
Ir pasikartosiu. Kadaise sakiau, kad nieko aš nesuprantu. Betgi ir nebūtina man ką nors suprasti.
Klausi, ko gi jau čia nesuprantu? Na tarkim, kaip čia taip nutiko, kad kelis mėnesius viskas buvo blogai arba blogiau, o dabar ėmė ir tapo gerai. Gi čia ne mano stilius. Man regis net prie šukuosenos netinka tokie pokyčiai. Ai, bet darbe tai viskas ir toliau blogėja. Tai vis gal kažkoks stabilumas, ne?
Ir toliau mane puldinėja lochai. Tu nepatikėtum kokiu pajėgumu. Vakar skaitydama vieną rašliavą skype apsiverkiau iš juoko, ko pasekoje išsiterliojau akių tušu. Ir dar paspringau alum, iš ko darau išvadą, kad lochai pavojingi gyvybei. O po to dar vienas atsibudo. Tušą buvau jau nusivaliusi, o alų išgėrusi, todėl išgyvenau jau be didesnių nuostolių.
Ir vis dar stebiuosi bandos jausmo fenomenu. Žiū net patys protingiausi piliečiai pasiduoda ir liejasi į bandą. Ir užmaskuoja tai smalsumu. Aš čia ne, aš čia ne prie ko, aš taip nedarau, čia tik šiaip, na iš smalsumo… tik iš smalsumo, kad sužinot kaip kas veikia, kas čia gero ir bla bla. Tik smalsumas. Papasakokit bobutei. Jei tik rasite tokią, kuri klausys.
Dar supratau ką reiškia nebespėti skaityti. Nors įsigudrinu dar kažkaip. Taip pat žinau kas yra nuolatinio neišsimiegojimo būsena. O kaip gi, jei kėlimosi laikas savo vietoje, bet štai gulimosi tai pasislinko ohoho kur. Be to dar gi tas lyg šiol nepatirtas dalykas – laisvai norėti. Net ir beprotiškai nereikalingų dalykų (pėlės metalistės).
Va taip vat mielasis, TKARL, baigiu gi laišką ir persijungiu į darbinį tekstą. Iki
Salomėja

Bloganuotaikis

Vat galvojau, jei tik užsimanysiu šiandien parašyt ką, tai priblablakinsiu ko nors pikto. Nes nu, nes nu. Nes nu… …nervina. Žinau gi, kad yra tokių žmonių, kuriems labai reikia pasijausti svarbiais. Ir gavę savo – palieka ramybėje. Bet tai, bet tai, gali ir kitą laiką tam pasirinkt. Ne tą, kur galvoju kaip ištempt iki atostogų ko nors neprimušus bei nepasiuntus ir kitaip neprisidirbus :).
Ir galvojau, kad reikia eit šiaip ko nors primušt. Bet apsigalvojau. Nėra ko čia muštis jei galima emocinį smurtą panaudoti.
O kol čia viską parašiau, tai sugeneravau vieną kūrybinę idėją ir nusiraminau. Niekas net nepastebėjo, kad pikta buvau.

Telikas

Sakiau, kad turiu naują hobi? Tv žiūrėjimas. Ir kur aš buvau anksčiau, kur buvau anksčiau? Klausiau jau, kur buvau anksčiau? Kodėl televizoriaus nežiūrėjau? Taigi va. Šiandien programa buvo visai nebloga: pokalbių laida apie ekonominę krizę ir bedarbystę; dokumentika apie žalius katinus; parodomasis cirkas; melodrama; erotinė laidelė; kurlinarinis šou.
O dar sako, kad šiais laikais televizorius nieko gero nerodo. Rodo. Ir reklamos beveik nėra.

Aš gi asociali!

Nesu tokia kvaila, kad nesuprasčiau to, kad socialiniai tinklai yra skirti socializuotis. Ir kad žmonės mėgsta burtis į bendruomenes. Ir dar daug ką aš suprantu, kai tik netingiu. BET!!! Ar būtina, kur nors pamačius pažįstamą veidą/niką/vardą/kažką kitą siųsti kvietimus draugauti/prisijungti/kažkaip kitaip?
Štai twiteryje seku 7 žmogystas. Mane seka 56. Kol pranešimų apie “sekiotojus” nebuvau pažymėjus kaip sapmo, tai užknisdavo nuolatiniai laiškai: jus pradėjo sekti tas ir anas. O to ir ano nei aš girdėjau, nei mačiau, nei… Ok, gal viena ausim ir girdėjau, kad tai blogerisprotingairašantisapiefirefoksopriedus. Ir? Kam jam sekt, ką kažkokia pusprotė blevyzgoja?
O dabar vėl. Last.fm. Patinka man šis reikalas. Pasižiūrau savo klausymo statistikas. Pabrausyju ką naujo klauso tie, kurie man yra autoritetai muzikos srityje. Kartais gi įsijungiu last.fm “radijų” ir taip atrandu ką nors įdomaus [po to į torrents.ru keliauju]. O bet tačiau vis dažniau gaunu kvietimus “draugauti”. Pasižiūrėjusi kviečiančiojo profilį, klausomą muziką, pagalvoju… Na ok, kam rūpi ką aš pagalvoju… Tiesiog aš nenoriu socializuotis. Ir net tokiose vietose man svarbūs tie, kurie yra “draugų” sąraše. Ir aš pagalvoju prieš spausdama “tvirtinti”.
Ir gerai. Mirsiu sau viena. Mane sugrauš išbadėjusi raudona katė. Tada ji taps žmogėdra ir suės tuos, kurie ateis manęs surasti. Tada pabėgs į miestą bei siautės tol, kol atsiras naujų laikų dydvyris. O tada bus pastatytas filmas pagal tikrus faktus.

Nu pagaliau!

Neatsimenu jau kada buvo tokia diena, kad aš nepasakyčiau, jog šitai Salomėjai reikia atostogų. Nuo tų, kur buvo pernai pavasarį, labai daug laiko prabėgo, labai daug visko pasikeitė, labai daug visko nutiko.
Bet laužiausi visaip. Ai, galvojau, nafik čia tos atostogos, jei nėra ten kokių grandplanų. O kai atsiras, tai būsiu išnaudojusi… Bet gi, o bet gi… Darboholizmu nebesergu, motyvacijos vis mažėja, o moralinis pavargimas nuo visko jau ima viršų. Atostogos nei pernykštės, nei užpernykštės neišnaudotos, tai pagrūmojau sau kočėlu ir parašiau prašymą. Juolab ir kolegos užkrėtė vienas po kito…
Jau greitai, jau greitai. Visa savaitė!!! Neklauskit ką veiksiu. Žinau ko neveiksiu: neisiu į darbą!!!

Tra ta ta.

– Per tas mergas vienos bėdos, – vakar man pasakė vienas virtualdaraugis.
Ir neturiu nei vienos priežasties nesutikti. Gi tikrai. Mergos yra intrigantės. Tikslų siekia nesąžiningais metodais. Kai tik reikia, klapsės naiviomos akytėmis: aš tik moteris. Bet vos tik gaus progą tai rėks už lygias teises. Aš dirbau du mėnesius moteriškame kolektyve. Užteko. Visam laikui turbūt. Ir lygiai vienerius metus dalinausi kambariu su mergina. Ojojoj. Tikiuosi visokios krizės neprivers to pakartoti. Dalintis aš moku, visgi su broliu dalinomės tuo pačiu plotu augdami. Bet…
Tai ir sakau tam virtualdraugiui, na kad jei yra bėda reikia ją spręsti. Jei bėda = mergos, o bėdas reikia šalint, tai reiškia šalini mergas. Nu? Kas nors prasilenkia su logika? O man sako, kad negali.
Ir taip vat. Lyg ir normalu būtų šalint iškilusias bėdas. Bet gi panašu, kad mūsų pasaulyje daug normaliau yra prisdaryti problemų, kai jų nėra. Gyvent aišku linksmiau.

Nesiklausymas

Bet išties aš kartais į pasaulį žiūriu nuostabos kupinomis akimis. Regis šiais laikais jau niekas nebegali nustebinti. Net mano pasikeitę pomėgiai: dievinu žiūrėti tv. Nei netikėtos svajonės: tikiuosi sulaukti “Kelias į žvaigždes 33”.
O bet tačiau. Žmonės žmonės… Atrodo tikrai yra tokių žmonių, kurie vienoje pastraipoje suranda tik kelis žinomus žodžius ir reiškia savo autoritetingą nuomonę.
Išgalvotas pvz., sakinys: šiandien troleibuso vairuotojas staigiai stabdė, ir aš parkritusi užsigavau koją.
Rezultatas: xxxxxxxxxxx troleibuso xxxxxxxx užsigavau xxxxxxxxxxx = troleibuse kažkas blogai = pakalbėkime apie tai kaip pabrango bilietai, krizė ir šiaip viskas blogai.
Pati esmė ir pamiršta. Pabrango tie bilietai, ar ne, kaip ir nesusiję su situacija.
Taigi va, tokių nesiklausančių vis daugiau ir daugiau. Daugiau ir daugiau.
Po to jie išplečia naivias akeles, arba dėlioja visokius ten kringeliuotus šypsnelius, kai pasakau, o kam tau ką nors pasakoti, jei vistiek nesiklausai? O aš kartoti nemėgstu.