Ką darot tokiomis dienomis, kai esate pikti ant viso pasaulio be jokios realios priežasties. Kažkas gali pasakyt, kad pilnatis. Kitas, kad PMS. Trečias, kad mėnulio užtemimas, o ketvirtas, kad Afrikoj vaikai badauja (o suaugę, juk irgi…). Bet žinai, kad viskas gerai. Tiesiog debesis užslinkęs. Kartojasi tai tam tikrais gyvenimo etapais. Ir kartais niekas nė nemato. Bet kliūna visiems. Kad užkalbino, arba kad neužkalbino. Kad supranta (na ką tie žmonės supranta) arba ne (na negi taip sunku suprasti?). Ką daryt tokiomis dienomis? Pasislėpti, nebendrauti ir kantriai laukti, kol debesis praslinks? Jis tai praslinks. O jei negali ir neturi kur slėptis? Tenka bendraut su vienu antru trečiu. Bėda bėdelė. Taigi reikia tik atsiprašyt visų, kam kliūna. Ryt būsiu gera (jus gal ir apgausiu tokiais pareiškimais, bet ne save).
Bla bla bla
Kaip galima be jokios priežasties pykti ant viso pasaulio:)?
Būna. Ypač, kai metu rūkyti 🙂 Tada aplinkiniai žvėrimi vadina 😀 Na, juokais, aišku. Atrodo 😉
Kai man taip užeina, sėdu į mašiną ir važiuoju. Kartais gan toli, į kokią nors mėgstamą vietelę. Paprastai tai būna kur nors gamtoje. O tada atsipalaiduoju ir susitaikau su tuo pasauliu 🙂