Ryt keliausiu gaminti naujo paso. Atrodo smulkmena, kurią patiria visi žmonės. Tačiau prabėgo dešimtmetis nuo tų laikų kai labai keitėsi mano gyvenimas. Pradedant vardu, tęsiant darbu, dar labiau tęsiant persikraustymu į Vilnių ir baiginėjant šia diena. Man kartais atrodo, kad aš gyvenau gyvenimą iki baigiau mokyklą. Po to manęs nebuvo. Ir vėl atsiradau tada, prieš dešimtmetį. Su nauju pasu ir nauju gyvenimu. Tai va, gal dėl to jaučiu kažkokį keista jaudulį dėl tokio menko nieko.