Aš šiandien pavarčiau parduotuvėje tą naują žurnalą, kur atseit mėgstantiems skaityti. Ir nesuprantu, kodėl tiek knygų leidėjai, tiek žurnalų mėgstantiems skaityti leidėjai, galvoja, kad mėgstantys skaityti žmonės, tas knygas, ar žurnalus pasideda kur nors pvz., ant šaligatvio, ar žolytės po balkonu, po to lipa į savo trečią aukštą ir skaito iš jo. Nu pastovus jausmas lyg žiūrėtum filmą sėdėdamas per arti ekrano.
O gal čia kvailas stereotipas? Skaitytojai=moksliukai=moksliukų keršto outfitukas=kvadratiniai akiniai=žabali visi.
Bet net ir neprimatantys normalūs žmonės dėvi akinius, ar lęšius ir tada jie jau mato. Nereikia tų arklinių raidžių, milžiniškų tarpų tarp eilučių ir ir belekokio dydžio paraščių. Ačiū.
Visiškai sutinku su tavimi
Įdomu man kas tame naujame žurnale ‘tokio’… 🙂 Reiks gal kažkaip susiveikti 🙂
Na kiek teko vartyt, tai Užkalnio tekstai, tekstai apie Užkalnį, Užkalnio meninės nuotraukos… daug tuščio ploto, didelės raidės, ten kur interviu, tai po klausimo dvi eilutės tuščios, prieš klausimą dvi tuščios. Na, tiek susidariau vaizdo pavarčiusi parduotuvėje.
Nu ne, Užkalnio, … viskas kaip ir turi būti. Gaila, bet nesusigundysiu. Bet ir kituose leidiniuosepanašiai. O aš mėgstu labai mažas raides, mažus tarpus, storas knygas. Gal todėl kad prastAI MATAU
Gal todėl, kad tada jauti jog skaitai, o ne imituoji.