Bloga nuotaika tai lyg nuodai. Iš pradžių susitelkia tik ties vidinio namuko slenksčiu.
Po to kyšteli koją.
Po to jau, žiū, stovi abejomis.
Pasidairo. Pradeda liesti visus daiktus. Vidinius paveikslus, nematomomis seilėmis aptaško kilimus, nupėdsakuoja baldus. Stoviu išpūtusi akis ir stebiu vis didėjantį siautulį. Bandau sutramdyti. Siūlau atvirumo arbatos. Apdovanoju abejinga tyla. Apšaukiu vos girdimais žodžiais. Slepiuosi už Nematomo nugaros.
Po to išdrąsėju.
Supykstu. Ir pradedu jausti, kaip apsinuodijimo sukeltas šlykštumas praeina. Stumiu blogą nuotaiką atgal prie durų. Tuo pačiu greitai nuvalau jos pirštų antspaudus, barstau kilimų valymo miltelius pėdsakams ištrinti.
Ji gūžiasi.
Traukiasi.
Lėtai.
Nenoriai.
Kartais vis randa landą. Įsitvirtina grindų plyšelyje. Įsikabina į lentynas. Bando slėptis knygų puslapiuose.
Randu.
Naikinu.
Varau. Kartais paglostydama, įkalbinėdama. Kartais pikčiau. Ir štai mes jau tarpduryje. Ir tik jausdama pergalę klausiu: „ko čia atsibeldei“. Ji nusuka akis. Nuodai. Užtrenkiu duris. Keturis kartus pasuku užraktą. Liko nemalonus įsibrovimo jausmas.
Pamerksiu gėlių.
Uždegsiu židinį.
Iškepsiu pyragą. Išblės. Kviečiu tave pas mane.
Month: October 2010
Citrina su cukrumi
Kac kac kac. Šypsaisi. Ir vėl aš nežinodama, kaip gi kreiptis, kviečiu kačių kalba. Kaip kengūrą, kaip šunis, kaip voverę miške. Kac kac kac, nuotaika puikioji!
Sukasi dainos, melodijos, vaizdai. Ir katinas šalia kojų. Irgi sukasi. Ir mintys. Sukasi. Apie tai. Kas aš ir kodėl. Kam aš ir kur link. Kaip visada. Tau sau man.
Galiu šypsotis. Galiu verkti. Galiu šypsotis ir verkti vienu metu. Galiu sapnuoti žmones, kuriuos kadaise sutikau. Ir lygiai taip pat tuos, katrie dar tik kada nors pasipainios kelyje. Galiu pasiekti. Galiu šaukti. Galiu miegoti visą dieną. Galiu. Ar ne?
Nykštukų choras išdrikusiai traukia dainą. Tą pačią, kur “ai vil survaiv”. Medaus? Citrinos? Druskos? Pipirų? Nežinau! Tai imk pomidorą. Tada. Po velnių!
Rudenio (būtent taip) nuotaikos
Mano kompiuteris visada mėgo rodyti ožius. Pvz., dabartinis jo kaprizas yra neįsijungti iš pirmo karto, kai yra to prašomas, bet neprijungtas prie elektros. O jei įsijungia – rodo įdomų laiką. Pvz., šiandien jam yra gūdūs 1601 metai. Na nieko, jei kartais esu apšaukiama ragana, vadinasi ir mano PC galima keliauti laiku.
O šiandien įsigijau stiliaus nuodėmę – ugs (ar kaip ten) tipo batus. Pribloškė jų lengvumas ir patogumas. Ir px man madisčių nuomonės.
O vakar. Gi vakar gavau krūvą pirmų gimdienio dovanų. Tarp jų vienas iš šių daiktų. Ajajaj, kaip gerai.
O šiandien… Pasivaikščiojom po partizanų parką Ukmergėje ir nusprendėm, kad nugi visai gražu yra ant tos nabagės Lietuvos.
O mano mamos katinas ne tik pieną laką iš miniatiūrinio puodelio (Tik!). Tas puodelis dar stovi ant miniatiūrinės lėkštelės. Vat
Nesąžininga
Mano kompas rodo, kad lauke minus kažkiek. Perdeda jis, nes gūglė sako, kad plius 6, o aš nesiruošiu eiti tikrinti. Nepaisant to šildymo niekas nė nesiruošia įjungti. Regis. Nesąžiningumas yra visai ne čia. Jis slypi ten, kur išjungtas šiltas vanduo. Įprastai tokiais atvejais aš galvą plaunu šaltu. Bet šiandien kažkaip nesinori.
Ko čia visi blogeriai supsichavo?
Kiekvienam garbės reikalu tapo perkopijuoti kaži kokį ten tekstą, katro turinys visiškas briedas. Kaip ir būtų dzin visi man. Ale iš tik 19 mano prenumeruojamų tinklaraščių, net pas du jau tas briedas sušmėžavo. Procentaliai sakyčiau daugokoka. Pilnatis gi jau buvo.
Iš paslaptingo sąsiuvinuko
Teisybę Jis sakė. Visą kelionę visai nepaslaptingai aš rašiau. Į sąsiuvinuką. Nieko ypatingo. Kas nutiko. Kur nutiko. Kur miegojom ir ką matėm. Ir esu pagauta daug kur su tuo sąsiuvinuku. Štai:
Continue reading “Iš paslaptingo sąsiuvinuko”
Mažos rajono pasakėlės
Eisiu į kirpyklą.
1. Ta iš lygiagrečios gatvės, kurioje jau esu buvus. Ne, sako. Ne šiandien. Galiu užrašyt kitai dienai. Ne, sakau. Noriu šiandien. Labai noriu.
2. Ta iš to pastato, kur priešais ikiuką. Ne, sako. Viskas užimta.
3. Iš mūsų gatvės. Ta kur prie kažkokios fotoskudurynoparduotuvės. Ne, sako. Aš užimta, o kolegė bus tik vakare.
4. Iš lygiagrečios gatvės, kur prie sporto klubo. Sako, gali ateit trečią (buvo pusė dviejų). Jess, galvoju.
Laiko yra. Spaudos kioske nusiperku 20 pašto ženklų po dukempenkis. Užeinu į humaną. Nueinu į pegasą. Čia mane ir pričiupo. Niekas neįspėjo, kad išpardavimas. Su 4 knygom pareinu namo, paplepu su bg ir nueinu kirptis. Apkirpo ir uždavė namų darbų: nusidažyti.
Dabar štai sėdžiu dažais ištepta galva ir rašau 🙂