Galvoju vat, S/M dydžio mergina savo bloge maivosi:
– oi matosi, kad mėgstu pavalgyti.
– kokie mano mėgstamiausi saldainiai? Oi, man baisu apie saldainius net galvoti.
ir t.t., tai ji nori pagyrimų (ne ne, tu nesi stora), ar neturi jokio atsakomybės jausmo prieš gausų būrį jaunų savo skaitytojų ir transliuoja žinią patys žinot kokią.
Yra tos dvi nuomonės. Viena sako, kad reikia save mylėti tokį koks esi ir visi žmonės gražūs, o negražūs tik tie, kurie nelaimingi.
Kiti gi sako, kad skatindami storiulius save mylėti, mes prisidedame prie ligų ir nesveiko gyvenimo būdo.
Aš manau, kad nereikia žmogui, kuris storas sakyti, kad ne ne, tu normalus. Pvz., jei aš kam nors pasakau, kad esu stora, o taip ir yra, nes sveriu daug, o drabužių dydis XL, man puola aiškinti, kad perdedu ir taip nėra ir pan. Na yra. Bet tuo pačiu manau, kad negalima žmogaus graužti. Gražiai atrodyti ir mylėti save norisi čia ir dabar. Nesvarbu ar ateityje tau pavyks numesti svorio. Pavyks, woohoo, nuostabu, sveikintina, nepavyks – kam graužti ir versti žmogų nelaimingu? Juk jam tada tenka kovoti net su dviem problemomis – antsvoriu ir saviverte. Manau, kai savivertė gera, o palaikymas stiprus, lengviau pasiekti rezultatų, nei tada kai tave kritikuoja manydami, kad padeda.
Na, o man patyčios mokykloje kaip tik padėjo numest svorio.
Sveikinu su tuo. Gal galite pasidalinti kokiu būdu ta pagalba vyko? Gal verta tyčiojimosi terapijos centus atidaryti? Ar jei turėsite vaikų ir šie turės problemų, tai rekomenduosite jų draugams bei klasiokams tyčiotis?