Šiaip galvoju, kad kai baigsiu savo šį projektą, tai bus ilga ilga bloginimo pertrauka. Nes nuolat save pagaunu – oi diena jau baigiasi, o į ten nieko neįkėliau. Velnias! Ir tada gaunasi truputį bet kaip. Tai galvoju reikia pasitobulinti ir parašyti iki vakaro, tada gi nebūsiu kaip studentė paskutinę minutę.
Kol kas gyvename 3D printinimo ritmu.
Ir saulės nėra. Tai suprantat patys. Saulės nėra = gyvenimas truputį pilkas. Šimašius žadėjo šildymą ryt įjungti vėl. Ir gerai.
Aš tai vis tiek nesuprantu, to “parašyti vien tam, kad parašyti” reikalo. Ir džiaugiuosi, kad manęs neėda jokie “šiandien nieko neparašiau į savo blogą” ėduliai, nes rašau tik tada, kai manau, kad susigulėjo ir subrendo tai, ką iš tiesų noriu pasakyti. Tebūna tai tik kartą per n dienų, tačiau kokybiška ir brandu. Kiekvienam sava auditorija, matyt 🙂
Linkiu turinio kokybės prieš turinio kiekybę! Gražios dienos, Salomėja. Būkit.
Margos paraštės, ačiū už puikius patarimus! Ar darbe irgi nedirbat, nes kam dirbt vien dėl darbo? Ne? Tai tarkime mano darbas yra parašyt po įrašą per dieną 366 dienas. Viskas. Sukis kaip nori.:). Aš nežadėjau nei kokybės, nei įdomumo. Žadėjau sau, kad čia padėsiu mintį kas dieną. Yra dar toks dalykas kaip disciplina. Aš čia su savimi kovoju, jei ką, ne auditoriją ir lankomumą didinu.
Jūsų neėda, mane ėda, nėra kokybės, yra kiekybė, bet ateinat ir skaitot. Vadinasi arba laukiat kažko įdomaus, arba visai nieko ir ta kiekybė.
Šaunuolė, Salomėja.
Man labai tatinka tavo įrašai.
O kartais nebrandintas vynas, labiau svaigina negu per ilgai brendęs, nes… ilgai bręsdamas gali pabvirst actu.