Tiesa, kol kas aš dar negaliu vertinti rezultato – nuotraukų. Bet net nenoriu jų pamatyti. Užteko fotografės.
Istorija paprasta. Pakvietė “Verslo žinios” pakalbėti apie atvirukų parduotuvę www.favoritepostcard.com, apie smulkų verslą ir t.t. Emeilais susirašėme dėl laiko ir vietos, temos neaptarinėjome, apie ką kalbėsim nesitarėme, paprašė tik šiek tiek atvirukų atsinešti nuotraukai.
Atkeliavom sutartu laiku, administratorė palydėjo į pokalbių kambariuką. Ir čia įsiveržia dvi merginos, viena puola vos ne stumdytis ir šūkauti, kad ar turit vardus, pavardes (tai ne, ble, mes tie vieninteliai Lietuvos žmonės, kurie neturi vardų ir vienas kitą vadiname numeriais). Toliau tų vardų net neklausė, tik kažką rėkavo. Ar minėjau, kad neprisistatė, ir mes net nežinojom kas yra kas? Riktelėjo, kad gal galim užrašyti. Aš kažkaip jau išlemenau pirmus savo žodžius – ką užrašyti, ant ko, kur? G. ištraukė vizitinę, toji dar parėkavo, kad čia “software development” parašyta, o ne atvirukai. Tada liepė stot ir pozuot. Kur stot? Kaip pozuot? Koks siužetas? Tada toji (aš vis dar net nenumanau kas ji tokia) pradėjo aiškinti, kad ateina čia visokie ir nori, kad fotografas jiems pasakytų ką daryt, o ji nori, kad žmonės patys susigalvotų ką daryt, pajudėtų? WTF? Mes iš viso atėjom ne fotografuotis. Tada jau G. lyg ir užsiminė, kad gal tada fotografuokit taip… Toji vėl pradėjo klykauti (atkreipkit dėmesį, šį žodį aš vartoju ne šiaip sau, gal žmogus labai ekstravertas, gal jo balso tonas toks pakeltas, bet atrodo tai keistokai), kad oi oi, kaip ją purto kai visi aiškina ką daryti. WTF? Po to kai jau pasisukiojom kaip karvės gyvuliniame vagone (taip ir pasakėm), toji pareiškė, kad fotkins portretams, ir kas pas mus viršesnis, to portretą ir dės. Nėra pas mus viršesnio, sakom. Lygiaverčiai mes. Toji sako, va va, kai tik partneriai taip ir bėdos, nes foto tai tik vieną dės. Tai sakau, gal reikia keist laikraščio formatą, jei čia taip nuolatos? Ignoras. Tada ta klykaujanti paklausė ar mums niekas kavos nepasiūlė. Nepasiūlė dar, sakom (šiaip jau nei pasisveikino, nei prisistatė, galvojau aš. Ką jau ten ta kava). Na ir pagaliau toji dingo. Kaip jau minėjau nuotraukų pamatyt nenoriu, bijau, po tokios fotosesijos ir negali tikėtis nieko kito, kaip pasinio išgąsdinto zuikio. Po to šiaip jau net ir kalbėti nieko nebenorėjau. Tikrai tikrai. Išmušė iš vėžių labiau nei vis blogos žinios pastaruoju metu.
Gal tai žiauriai gera fotografė, profesionali ir t.t., bet nu soriukas, kai kas nors pasakys šito leidinio pavadinimą, tai aš turėsiu tam tikrų asociacijų ir pastabėlių.
O tada buvo pokalbis. Kaip keista. “Verslo žinios”, o nieko neklausė apie verslą. Neseniai viena virtualiai pažįstama mergaitė naudojo mūsų parduotuvę, kaip pavyzdį savo ekonomikos kursiniame darbe. Tai ji paklausė apie konkurentus, apie rinką, apie reklamavimosi būdus.
Verslo laikraščio atstovei buvo įdomu kodėl atvirukai. Tai šiek tiek papasakojus apie atvirukininkus iš postcrossingo, ji pamiršo tą mūsų parduotuvę. Buvo įdomiau kokį gražiausią atviruką esu gavusi, į kokią tolimiausią šalį esame siuntę užsakymą ir šiaip ar faina yra atvirukai, kas yra tas postcrossingas ir “tu matai koks įdomus daiktas, niekada apie tai negirdėjau”. Namų darbų nulis. Klausimu susijusių su verslu, investicijomis, apie tai ar tai pagrindinis verslas, kokia net kokia jo juridinė forma ir t.t (ko aš tikėjausi) nebuvo. Na buvo vienas toks juokingas – “ar tai pelningas verslas” :). Tai ir atsakėm taip pat juokingai.
Vėl. Gal straipsnelis bus labai įdomus. Gal žurnalistė turi savo vizijų, pasigooglins, pati sužinos daugiau detalių, nežinau, tai ateitis. Bet kvietimas buvo ateiti pakalbėti apie smulkų verslą, o pakalbėjome apie tarptautinį postcrossing.com projektą, kolekcionavimą, gautų atvirukų ekspozicijas ant šaldytuvo. Gal ir įdomu, bet lyg ir laikraštis ne toks. O gal viskas bus gerai. Nuotrupų patys įterpėme, gal jų užteks visumai.
Nu, ir velniop.. aš tai tikrai iškart tiesiai būčiau pasakiusi, moteriškės atsitokėite, bet ne aš ieškojau, ne aš kviečau, ne man reikia, tai jeigu čia manęs nereiki,tokie priekaištai, visai ne į temą kalbama, tai viso gero…Fui, tikrai jau kažkokia nesąmonė.
Tai pokalbis pokalbiu, čia tik tarp kitko mano nusistebėjimai. Manėm bus apie verslą, buvo apie pomėgius, bet ką parašys tai dar tik pamatysime. Ir vienu ir kitu atveju nieko labai blogo. Blogiau ta fotografė su visu savo cirku, po jos šiaip viskas juodomis spalvomis pasidengė.
Laba diena, p. Salomėja
Rašo Jums Darius Tarsevičius, “Verslo žinių” vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas.
Išsyk noriu atsiprašyti dėl to, kas galėjo sukelti Jums neigiamų potyrių bendraujant su redakcijos žurnalistais ir fotografais. Deja, taip jau atsitinka ir VšĮ “Techego”, valdanti elektroninę parduotuvę “favoritepostcard.com” tikrai nėra pirmoji nusivylusi tuo, kad pašnekovai yra nepatenkinti dėl to ko jų yra klausiama ir kas yra publikuojama. Tai yra normalu. Pavyzdžiui premjeras Algirdas Butkevičius irgi visuomet nori būti paklaustas koks jis bus geras pensininkams, bet dažniausiai jo paklausia – iš kur paimsite pinigų, kad būtumėte geras pensininkams.
Aš asmeniškai, kaip vienas iš “Verslo žinių” redaktorių kas dieną gaunu po keletą pasiūlymų publikuoti straipnius ar pokalbius. Bet tokie “Verslo žiniose” yra publikuojami tik su reklamos užsakymo numeriu.
Jūsų atvejis yra kitas – žurnalistė susidomėjo Jūsų veikla ir stengėsi, kaip ir kitais atvejais, pasidalyti Jūsų veiklos patirtimi. Panašu, kad klausimams apie veiklos pelningumą, rinką, konkurentus, verslo plėtrą, Jūs taip pat nebuvote pasiruošusi. Tikrai nenoriu pateisinti mūsų žurnalistų, kurie sukėlė jums neigiamų emocijų, bet tai yra klausimai, kurie yra svarbūs, kai kalbama apie smulkųjį verslą, jo originalumą ir sugebėjimus išgyventi ir plėstis.
Tam “Verslo žinios” skiria nuolatinį dėmesį jau beveik 20 metų. “Verslo žinioms” nėra skirtumo ar pašnekovas yra iš keliasdešimties tūkstančių apyvartos sugebantis gyventi namudininkas ar milijardinius pelnus skaičiuojantis koncernas. “Verslo žinioms” yra svarbi žmonių patirtis, sugebėjimai, inovatyvumas ir dar daugybė kitų dalykų apie kuriuos nuolatos kalbamės su mūsų pašnekovais.
Dar kartą galiu tik apgailestauti, kad jaučiate nuoskaudą dėl pokalbio. Pasistengsime, kad tokių pokalbių daugiau neįvyktų.
Pagarbiai,
Darius Tarasevičius,
“Verslo žinių” vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas
Gerb, p. Dariau,
ačiū už Jūsų reakciją.
Iš mano įrašo ir komentarų po juo, turėjote suprasti, kad kažkokių didelių pretenzijų žurnalistei aš neturiu. Nei profesinių, nei asmeninių. Kiek sukėlė nuostabą, bet nepiktą, tik antakio kilstelėjimą. Neturiu jokių pretenzijų ir perskaičiusi straipsnį. Galėjo būti vienoks, galėjo būti kitoks.
Neturiu pretenzijų ir nuotraukoms. Visos pretenzijos yra skirtos fotografės elgesiui ir tik elgesiui, o ne rezultatui. Manau, net elementarus “sveiki, aš esu tokia ir tokia, turiu mažai laiko, tad… …ačiū, geros dienos, bėgu”, būtų labai labai smarkiai pagerinęs įspūdžius.
pagarbiai,
Salomėja
Gerb. Dariau Tarasevičiau,
ar Jūsų komentaro dalį apie užsakomuosius straipsnius mes turėtume suprasti taip, jog turime būti Jums dėkingi už nemokamą reklamą ir dėl to esame (morališkai ar kažkaip kitaip) skolingi?
Jei taip – ar tai oficiali Jūsų dienraščio pozicija?
pagarbiai,
Gediminas Gerulaitis
Gerb p. Gediminai, žmonės paprastai yra linkę suprasti. Bet ne visis. Kti nori supratsi taip, kaip jie nori suprasti. Dėl to galiu tik apgailestauti.
Aš Jums pasistengiau parašyti nuoširdų laišką, bet jeigu Jūs norite aštrinti padėtį – tai čia jau Jūsų valia.
Dabar tai kas yra visuotinai žinotuma.
“Verslo žiniose” redakcija yra atskirta nuo reklamos. Jeigu esate susidūrę su kokiu nors konkrečiu atveju, kai kuris nors žurnalistas, redaktorius ar dar kas nors prašė iš atlygio ar dėkingumo už tai, kas yra skelbiama “Verslo žinių” leidiniuose – nedesldami praneškite. Kol kas tokio atvejo nėra buvę, yra buvę tik juokingų pastangų apjuodinti, kaip ir ši Jūsų.
Redakcijoje apie užsakomuosius straipsnius ir reklamą nekalbama. Kalbama tik apie naujienas ir kitus dalykus, kuriuos aš pamėginau išdėstyti ankstesniame laiške, todėl nesikartosiu.
Bet vieni žmonės linkę suprasti, kiti žmonės linkę įžvelgti piktą valią. Tai jų pasirinkimo reikalas.
Toliau tikrai nebesivelsiu į diskusijas, jeigu jaučiatės nelaimingi, apgauti ir nuskriausti – dar sykį atsiprašau ir, kaip ir anksčiau pabrėžiu, stengsiuosi, kad tokie dalykai nepasikartotų. Jeigu jaučiatės, kad iš Jūsų buvo reikalaujama atlygio už straipsnį, reklamos plotų ar dar bala žino ko – prašyčiau suformuluoti tiksliai, tuomet atliksime tarnybinį patikrinimą, išklausysime žurnalistų įrašus ir t.t.
O šiaip, tai gerb. p. Gediminai nėra gražu švaistytis tokiomis abejonėmis net mažai skaitomame bloge.
Pagarbiai, Darius Tarasevičius
Gerb, Dariau Tarasevičiau,
aš esu įsitikinusi, kad jūs tikrai neturite laiko skaitinėti mažai skaitomus blogus. Panašu, kad Jūs gavote linką su žinute, kad mes skundžiamės ir neskyrėte daug laiko aiškintis kuo, tik paviršutiniškai permetėte akimis trumpiausias pastraipas. Visgi gal galėtumėte skirti kelias minutėles ir perskaityti įrašą dar kartą?
Įraše tikrai nėra laikraščio ar redakcijos juodinimo, minčių apie reklamą, mokėjimą ar panašiai. Ar Jūs įžvelgiate, kuriose vietose? Įraše aš išsakau nuomonę, kad darbuotoja-fotografė, taip pribloškė, kad po šiai dienai sunku atsigauti. Nemaišykite savo redakcijos narių. Atskirkite tekstą rašiusią žurnalistę nuo fotografės, taip pat atskirkite jau parašytą straipsnį nuo elgesio “fotosesijos” metu. Nesuplakite visko.
Įrašo akcentas ir svarbiausia dalis yra fotografės elgesys.
Gedimino abejonės yra išsakytos po Jūsų laiško, nes Jūs kažkodėl akcentuojate, kad mums nepatiko straipsnis ir žurnalistės klausimai, o juk be to akcento (fotografės elgesio) šio įrašo net nebūtų buvę nepaisant to uždavė žurnalistė vieną ar kitą klausimą, ar neuždavė kažkokio klausimo. Jūs akcentuojate, kad ir kitiems žmonėms/įmonėms nepatinka, dar akcentuojate, kad kiti lenda į laikraštį ir už tai susimoka, o mes va buvome aprašyti tiesiog šiaip. Natūralu, kad tie akcentai išprovokuoja klausimus. Jie išprovokuoja, o ne žurnalistė ir šiuo atveju jau net ne fotografė.
Ačiū Jums, kad parašėte apie mūsų parduotuvę. Suprantu, kad darbuotojai nėra robotai, tačiau elementarus mandagumas ir supratimas, kad ne visi yra pop žvaigždės, kurie jau iš karto žino, kuris iš dviejų žmonių čia yra fotografas ir kurį skruostą atsukti link objektyvo, labai palengvintų jūsų kolegų ir straipsnių herojų bendravimą.
Gerb. p. Salomėja,
Tiesiog jau nebežinau kokiomis atbulomis rankomis ar kokia Brazilijos indėnų kalba aš diskutuojau su Jumis, nors neturėčiau.
Jau pirmame sakinyje atsiprašiau dėl neigiamų emocijų, kurias galėjote patirti Jūs bendraudami su VŽ žurnalistais ir fotografais.
Nebežinau ką dar galėčiau padaryti? Įvardykite, kaip?
Štai ir vėl savo blogo atsiliepime pildote, kad kažkas įlenda į laikraštį ir už tai susimoka. Dar kartą prašau – pateikite pavyzdį, atliksime tyrimą, išklausysime įrašus, peržiūrėsime nuotraukas. Na tai ką dar galiu pakartoti – kad vieni žmonės girdi tai kas yra sakoma, kiti, girdi tik tai ką nori girdėti.
Sėkmės Jums ir Jūsų atvirukų darbe.
Darius Tarasevičius
Gerb. p. Dariau,
taigi to vieno sakinio ir būtų pakakę.
prašomas pavyzdys yra Jūsų citata: “Aš asmeniškai, kaip vienas iš “Verslo žinių” redaktorių kas dieną gaunu po keletą pasiūlymų publikuoti straipsnius ar pokalbius. Bet tokie “Verslo žiniose” yra publikuojami tik su reklamos užsakymo numeriu.”
Ar tai nėra patekimas į laikraštį susimokėjus pagal oficialiai pateiktą sąskaitą faktūrą? Niekas iš mūsų čia nekalba apie kažkokį nelegalų patekimą. Gal dėl to, kad tai mums nėra įprasta praktika. Taip, gal aš neteisingai interpretavau šią citatą, kaip užuominą į tai, kad mes turėjome garbės apsieiti be faktūros ir reklamos užsakymo numerio, nes esame pakankamai įdomūs ir šiaip, ir nėra čia ko skųstis jei kažkas sau leidžia grubiai elgtis.
Nematau prasmės šaudytis strėlėmis kai iš esmės nėra dėl ko. Spėju fotografė išgirs/išgirdo atgarsius ir kitiems “klientams” bus lengviau. Mes įgavome daugiau patirčių, tai lyg ir nebėra apie ką diskutuoti.
Straipsnis tikrai prastas. Apie smulkų verslą ten nieko nebuvo. Net galėčiau lažintis, kad žurnalistė yra šimtaprocentinė humanitarė, galinti sudėlioti sakinį, bet neturinti net verslo pagrindų.
O ir kas nuotraukoje likome nesupratę – ar Salomėja ir jos partneris, ar Salomėja ir žurnalistė. Nesityčioju.
2dešrelėsuž3kainą, gal tada padėtų prierašas po nuotrauka? Paprastai padeda susiprasti, greičiausiai tam ir rašomi. Neistyčioju ir aš.
Sveiki Salomėja ir Gediminai,
esu Judita, “Verslo žinių” fotografė ir pagrindinis žmogus, kaip supratau, sugadinęs jums nuotaiką apsilankius mūsų redakcijoje.
Pripažinsiu, labai nemalonu skaityti apie savo elgesį tokį emocingą straipsnį ir suprasti, kad sukėliau pašnekovams blogą savijautą ir tuo pačiu požiūrį į visą redakciją.
Iš pradžių norėčiau paaiškinti ir pasiaiškinti šiek tiek.
Jūsų parašymas kad klykavau, stumdėmės ir kažką rėkavau, pripažinkit taip nebuvo. Perskaičiusi gavau, tarkim, nelengvą šoką, suprantu, kad tai apie mane, bet tokio baisaus žmogaus aš asmeniškai nepažįstu.
Taip, mažai turėjau laiko, taip atėjusi neprisistačiau. Bet juk įėjusi tikrai pasisveikinau ir pasakiau, kad noriu prieš pokalbį greitai nufotografuoti nes turiu vienu metu kelis fotografavimus ir turiu išbėgti. Ir vėliau befotografuodama dar kartą paminėjau, kad manęs laukia dar dvi užduotys vienu metu, tuo pateisindama savo skubą.
Fotografuojamų žmonių iškart prašau vizitinių kortelių visuomet, nes ant jų būna tikslus vardas, pavardė, kontaktai, įmonės pavadinimas, pareigos. Tam ir skirtos vizitinės. Taigi atnešiau po to ir ant ko ir su kuo rašyti, nes jūs susierzinote, kad ant stalo nebuvo popieriaus lapo ir rašiklio, bet vėliau viskas išsisprendė. Bet argi aš ant jūsų šaukiau?
Taip, atsiprašau labai dėl savo skubos ir griežto tono.
Man pačiai žiauriai nepatinka fotografuoti žmones per dvi minutes, myliu savo darbą ir stengiuos kuo įvairiau ir įdomiau išspręsti, tiesiog tuo metu taip įvyko, darbas labai dinamiškas ir negalėjau jums skirti daugiau dėmesio. Neabejoju, jei būtų buvę laiko jus nufotografuoti jūsų studijoje, tai nebūtų to visko sugadinusios skubos ir nuotraukos būtų įvairesnės, ir jūsų šauniems atvirukams būtume radę tinkamą vietą.
Žymiai smagiau skirti žmonėms bent dvidešimt minučių, per kurias pabendrauji ir randi bendrą sprendimą, tinkantį ir fotografo akiai, ir pašnekovui, ir spaudai – kad tai netaptų stresu abiem pusėm.
Dėl fotografavimo po vieną – galvojau, kad paaiškinau ir nustebau, kad supykote. Yra įvairių įmonių ir po tris ir po keturis lygiaverčius partnerius, nesuprantu už ką smerkti, taigi tik paklausiau, niekad nėra kilę problemų dėl to. Nufotografavau ir kartu, ir po vieną. Neprieštaravau gi, kad jūs lygiaverčiai partneriai. Čia man bus pamoka ateičiai, kad nereikia pašnekovams atvirauti dėl ko darau būtent taip, nes pasirodo, interpretacijos skiriasi.
Beje, Gediminai, dar nepradėjau fotografuoti, o jūs jau iškart pareiškėte, kad nedarysite taip taip ar kitaip, ko net negalvojau jums siūlyti. iškart ir kilo priešiškumas iš jūsų pusės, nes mano tikslas, kad ir jūs jaustumėtės patogiai, su nuotaika, o gal jūs pats ką pasiūlyti galite, žmonės gi išradingi ir nuotraukos jaukesnės gaunasi ir pašnekovai ne tokie susiskaustę. Smagiau dirbti, kai žmogus turi ir savų minčių, pasiūlymų, o ne puola neigti. Juk nuotrauka ne tik mano, bet ir jūsų.
Iš tikrųjų labai norėčiau jūsų atsiprašyti už tas neigiamas emocijas ir įspūdį, kurį palikau. Labai nesmagu, kad ta bloga nuomonė susidarė apie visą redakciją, nors viso to kaltininkė esu tik aš ir mano asmuo. Žinoma, gyvenime su vienais žmonėm greičiau užsimezga darnus kontaktas nei su kitais.
Gyvenime neturiu priešų ir einant gatve nėra nė vieno pažįstamo žmogaus, su kuriuo nenorėčiau pasilabinti dėl kokių priežasčių. Tikiuosi ir jūs kada sutikusi galėsianti pasakyti “sveiki” ir jūs atsakysite tuo pačiu.
Atsiprašau ir už tą nelemtą kavą, kuria tiesiog išlėkdama nebespėjau jūsų pavaišinti ir tuo pačiu atsisveikinti.
Prašyčiau, kad nelaikytumėt ant manęs ir visos redakcijos nuoskaudos, atsiprašau, jei taip smarkiai įžeidžiau. Būt smagu, jei savaitgalis prasidėtų skaidresne nuotaika tiek jums, tiek man.
Judita
Judita,
ačiū už Jūsų žinutę. Savo ruožtu taip pat turiu atsiprašyti už tokį… įsiįspūdinimą. Matyt čia sužaidė tai, kad mes nesame pripratę “eiti į laikraščius” (pirmas kartas gi, nežinom kaip būna), buvome užklupti netikėtai tos skubos ir griežto tono. Dar suveikė tai, kad atkeliaudami juokavome, kad tikėkimės nereikės skleisti atvirukų kaip vėduoklės :).
Tikiuosi galime išsiskirti draugiškai, nes mes neturime priekaištų nei nuotraukoms, nei straipsniui, o emocijos išblėso ir situacija dabar jau tik kelia juoką ir telieka tik naudinga patirtimi ateičiai.
Gero savaitgalio,
Salomėja
Paskaičiau viską ir taip pažįstama, taip artima patapo… Juk dar ne taip seniai buvau žurnalistas ir pamenu, kaip ir aš, ir fotografai su pašnekovais ne visai gražiai elgdavomės. Norėtųsi visų atsiprašyti.
Nes koks ten fakin kūrybinis darbas – konvejeris elementarus. Tai ir dirbti panašiai… Na, gal ne visi ir ne visada.
Straipsnis? Normalus. Kaip žmogui iš šalies – ir informacijos užteko.
Nuotrauka? Blogai. Net žinodamas kaip ir kodėl tokios blogos daromos, vis tiek to nepateisinu.
Bet čia, kaip kadaise mokė “Financial Times” fotoredaktorius, visos ružavos spaudos bėda – ne nuotraukos, o marmūzės su kaklaraiščiais. Nes tokia specifika.
Komentarus paskaičius manding kimbate vienas kitam į atlapus dėl niekų. Aš, spėju, supratau Gedimino ironiją klausime Dariui ir jei p. Darius būtų atsakęs su geru humoru, ginčo nebūtų kilę.
Mažas interneto trolių pasižnaibymas? 🙂
Ok, einu bibliografine retenybe tapsiantį laikraštį pasidėti į svarbių dokumentų archyvą.
Atsitiktinai čia užsukau, atleiskit, bet truputį juokinga pasidarė, ir graudu… pavargę jūs žmonės turbūt. Eikit pailsėti, išsimiegokit. Tikrai pasaulis gražesnis pataps. Ir patarimas norintiems nešvaistyti tiek sveikatos ir negadinti sau nervų – tokias diskusijas geriausia privačiai vesti, tikrai jums sakau. Ir kartą kitą nebūkim tokie principingi, pamatysit, tik geriau nuo to.
Aha. O žiū Salomėja goes popular – randominiai ufikai ateina ir tiksliai nurodo kur ir kaip eiti – beveik kaip Užkalniuose 🙂
O gal galima kažkur rasti tą straipsnį paskaityti, kur nors internete?
Adore, atvirukais domitės, ar kuo? 🙂