Važiavau trulu. Skaičiau laišką (aha, vakarykščių pratęsimas). Galvojau apie santykius savo. Po to apie visokius filmus, kuriuos žiūrint šmėsteli pavydas dėl situacijų ir sugalvojau kokie santykiai yra tobuli. Na čia porų, ne šiaip eilinių žmonių. Sakau parašysiu, tai teks komentarus atjungt, bo romantikai nesutiks su manim. Ir šeimų sergėtojai, moralistai. Bet gal dzin, čia gi tobuli santykiai pagal Salomėją, o jūs teisę nuomonę turėt taigi turit.
Tai va. Pagal mane santykiai turėtų būti sutartis. Iki čia niekas manau ir nesiginčyja. Toliau. Gyvena sau porelė gerbdami ir mylėdami vienas kitą. Mylėdami tai čia jau, kaip kas supranta. Jie leidžia nemažai laiko kartu, pvz., sekmadienio vakarus, atostogas. Visada stoja vienas už kitą. Jie kartu eina į vakarėlius, firmų balius, spektaklius. Ir net nesuabejoja paklausti su kuo jie yra… Bet… Bet nevaržo vienas kito. Kiekvienas poros narys turi laisvę mainais už atvirumą. Laisvę ne tik laisvalaikio leidimui, bet ir įvairių neįpareigojančių santykių su trečiaisiais asmenimis mezgimu. Svarbu, kad tikrai neįpareigojančių bei neįklampinančių. Nors ir seksualinių. Labai svarbu, kad poroje būtų intymumas, aistra, seksas. Visada. Tretieji asmenys neprivalomi, bet jei atsiranda, tai svarbu, kad ryšys su jais nesumažintų poros ryšių. Ir vėl primenu, kad visa tai mainais už atvirumą.
Kada tokiais atvejais kyla bėdos? Tada, kai vienam partneriui sekasi geriau. Jo veklos kažkodėl atrodo įdomesnės, supantys žmonės fainesni, o ir tų trečių vis atsiranda. O kitam kažkokia nevezucha, o gal poreikio nėra (o dėl to poreikio reikia galvot sutartį sudarant). Tada žinoma, prasideda dramos. Bet mano kaip klausytojos patirtis sako, kad žmogus sakęs kad nieko jam nereikia, tik kito, labai greitai pakeičia nuomonę sėkmės vėjams pasisukus. O tada dar pyksta, kai jam primena tas dramas.
O jei iš tiesų kyla bėda? Jei vieno nebetenkina tas susitarimas? Pagal mano tobulų santykių teoriją pora turi susėsti ir tai aptarti. Jei tas, kuriam iškelta scena mano, kad jam nesunku, kurį laiką atsisakyt laisvės, tai puiku. Jei jis nenori nusileist, tai ką, susitarimas yra susitarimas ir sceną iškėlusysis turi susitaikyt, kad viskas baigta. Ir tai nereiškia, kad jo negerbia ar nemyli. Tiesiog jis nesugeba gyventi iš anksto nubrėžtose sąlygose. Primenu, kad toje poroje nepaisant jų gyvenimo būdų turi būti reguliarus nuolatinis bendravimas, nuolatinis intymumas ir visiškas atvirumas. Mano nupasakotuose santykiuose nėra vaikų, nes aš neketinu jų turėti. Tačiau neprieštaraučiau jei mano antra pusė turėtų (realiam gyvenime taip ir buvom sutarę). Neprieštaraučiau ir jei reiktų auginti kartais, ar visada. Bet čia atskira tema. Turėjau dar daugiau minčių, bet telefonu ne taip ir paprasta subaksnot viską. Ir žinau, kad tokius santykius pasiekt sunku. todėl ir vadinu juos tobulais. Saviapgaulė? Galvokit ką norit, bet aš tokių norėčiau. Ir būčiau norėjus. Kartoju – galvokit ką norit. Čia tobuli santykiai pagal Salomėją.
Man tai įdomu pasidarė: negi tikrai žinai, kad niekada nenorėsi vaikų? Aš tai žinau, kad dabar nenoriu. Ir artimiausiu metu nenorėsiu. Bet gi nežinau, kaip bus po kokių 5 metų – gal prabus tie motinystės instinktai.
Ir dar: kažkaip manau, kad kai dvasinis ir intymus bendravimas poroje tenkina abu, tai ir nereikia tų neįpareigojančių santykių su trečiais asmenimis. Arba bent jau ne per daug intymių. Nes dėl jų pavydėčiau. Gerai pagalvoju ir galiu pavadinti save gana pavydžia, žinau, kad ir vyras toks. Bet kažkaip nieko nedraudžiam vienas kitam. O kai nėra draudimų, tai ir noro nėra būti labai laisvam.
Laura, aš sakiau, kad treti neprivalomi. Tik galimi. Kartais tai geriau, nei svajot ar meluot O dėl vaikų, tai žinau ir tiek. Nuo 14-15m. Net nešmėstelėjo kitokia mintis. Buvo ir su bbv susitarimas. Ir aplinkinių spaudimus su šypsena atlaikau. Žinau ir tiek.
anokia čia laisvė, jei viskas sutartim apibrėžta. tegu ta sutartis ir hipotetinė ale vistiek. nea, taip paprastai tobūlų santykių neapibrėši.Nes gyvenimas vistik dinamiškas yra ir iš anksto visų sąlygų neapibrėši. Čia “draugų” vieną seriją prisiminiau, kai Monika su Čandleriu buvo pasidarę saršą žmonių, su kuriais galima išduot sutuoktinį. Ir gavos viskas taip kad Čandleris sutiko ten kažkokią aktorę tipo baisiai žavią ir visa kita, ale ana už borto buvo (t.y. ne saraše) kažkaip ten viskas komiškai baigės(nebūtų komedija) tačiau faktas kaip blynas – tik pasidaryk kokiį “niekada nebus” arba “turi būt” tai būtinai atsitiks priešingai. Merfio dėsnis kažkelintas
Bet kadangi vizija tavo, tai aš geriausiu atveju tik tas trečiasis asmuo :)))
p.s. labankt (nesvarbu, jei ryte skaitysi, miegot juk vistiek vakare eisi)
Tautvydai, pasvajot apie tobulybes galima. Aš ir apie pasaulį be jausmų pasvajoju? Kas uždraus, nors tai ir prasilenkia su realybe… O sutartis – tai tik žodyno žodis, viskas paprasčiau nei atrodyt gali.
Kazkaip keistai skamba tretieji asmenys ir atvirumas. Negi grizti is pasimatymo ir pasakoji vyrui, kaip puikiai pasimylejai su naujuoju draugu…?
atėjau pasišypsot :>
Labai teisingas post’as. Nei daugiau nei mažiau. Jokių nesąmoningų “rožinių” svajonių. Pagarba ir atvirumas sunkiai pasiekiami, bet jų verta siekti. Ir su taiais trečiaisiais asmenimis puikiai išsireikšta.