Niekiviskmėjinėjimai

Tai va. Vis ruošiamės ir kalbam ir vis nusistumia mūs šaunioji kelionė. Todėl nutarėm paskirti tikslią datą. Jei nepavyks iki tada susiruošt – nevažiuosim visai. Todėl burkit, kad pavyktų. O ta data yra rugsėjo pirmoji. Tiesa gali kiek pasikoreguoti dėl keltų bilietų, tačiau iki jos susiruošt būtina.
Tai kas gi per kelionė? Planas pasiekti Paryžių, o jei bus laiko tai dar ir Prahą. Kelionės būdas – savadarbiais dviračiais. Dviračius bg jau gamina, o ir aš kartais ką nors palaikau virina ir visai ne kartais palaikau morališkai viską.
Kokie mano lūkesčiai? Patikrint savo galimybes. Kaip žinia, aš esu fizinė tinginė, nesportuoju, daug bambu ir amžinai viską tingiu. Todėl numinti tiek kilometrų yra rimtas iššūkis. Ir ne tik fiziškai. Morališkai taip pat. Aš noriu, kad būtų linksma. Noriu mėgautis tuo, kad pagaliau važiuosiu į tikrą užsienį :). Nenoriu būt surūgusi dėl to, kad ne-be-ga-liu… Turiu vilčių, kad pamatysim ką nors įdomaus, kad nusifotkinsiu tryliktų namų. Ir kaip jau minėjau, tikiuosi, kad tiesiog bus smagu.
Kas jau padaryta? Išsiimta sveikatos draudimo kortelė. Pasiūti hamakai. Nusipirkau bent vienus batus, nors treningų dar neradau tinkamų.  Nusipirkom racijas, kad būtų galima pleptelėti važiuojant.
Liko dar daug: iš tikro tai dviračiai ir bilietai. Nes visa kitą, galima susiruošt per dieną.
Taip pat tikiuosi, kad Europa yra draugiška internautams. Mat ketinu kas tris dienas kiek padirbėti. Nes gi būdama bedarbė negaliu pasiimti atostogų (o tiems, kurie mano, kad dirbantis bedarbis yra nelegalas ir pan, pasakysiu, kad esat riboti, nes aš esu visiška legalė). Be to gi norėsis ir jums ką nors gero parašyti.
Aha, kam įdomus tikslesnis planas, tai jis maždaug toks:
Kylis – Hamburgas — Tamstedt  – Bremen – Cloppenburg – Nordhorn – Hengelo – Nijmegen  – Breda – Antwerpen – Brussels  – Bavay  – Noyon  – Senlis  – Paris – Montmirail – L’epine  – Verdun – Metz – Sareguemines – Primasens – Landau – Manheim – Frankfurt (namo iš čia arba toliau priklausomai nuo laiko ir jėgų) –  Wurtzburg – Erlangen – Wernberg-Koblitz –  Plzen – Praha (namo).
Jei kas nors gyvena šiuose miestuose ir nori du keliautojus “išgelbėt” nuo hamakų, tai yra priglaust – pasiūlymus išklausom.
Tai kol kas tiek, apie tą garsią kelionę.
P.S. Na taip, kai aš jau pradedu garsiai apie ką nors kalbėti, reiškiasi imu tuo tikėti, nu…

Vieta: pas mus.
Žmonių: 10.
Alaus: ai…
Picos: kokie 4-5 kepimai.
Ne į temą. Picvakaris sutampa su išleistuvėmis. Išleistuvės sutampa su Europos sveikatos draudimo kortelės išsiėmimu. Ant kortelės nė vieno ne lietuviško žodžio. Ar koks Vokietijos gydytojas tikrai žinos su kuo ja valgyt? Tikiuosi neprireiks. Miau.

Gyvenimo pastebėjimai. Iš forumų, iš komentatorių, iš kasdienybės.
Dialogai:
-Dizaineriai sako, kad taip negalima rengtis.
-Ir kokie dizaineriai taip sako?
-Visi.
-Gal galima konkrečiau? Šaltinį, kur ir kada tai buvo pasakyta, bent jau pavardę.
-Tai nieko nepakeis.
-Bet jūs argumentuokite savo pasakymą jei jau taip pasakėte.
-Ai, naudokitės google, vištos!
-Mokslininkai ištyrė, kad…
-Atsiprašau, o čia oficialus tyrimas?
-Na tai turbūt.
-O kur jį galima rasti, paskaityti informacijos?
-Nežinau, aš kažkur internete skaičiau.
-Tu nevertini mano pastangų.
-Kokių konkrečiai?
-Ai
-Nu ne ai, kokių konkrečiai pastangų nevertinu.
-Nesvarbu. Koks skirtumas.
-Šita iliustracija bloga, surask kitą.
-Kokią konkrečiai?
-Nežinau, tinkamesnę.
-O tai kodėl šita bloga?
-Tiesiog netinka, man nepatinka, nu netingėk paieškot.
-O tai bent orientacijai, ką ji turi vaizduot?
-Nežinau. Pagalvok. Šita netinka.
-Kodėl pyksti?
– …
-Šiaip nuotaikos nėra?
– …
-Aš padariau ką nors?
– …
-Tai pasakyk jei kas netaip, nu…
– …
-Tau nepatinka juodi batai.
-Iš kur čia ištraukei?
-Sakei kažkada.
-Kur kada, ką tiksliai?
-Ai, nepamenu.
Tokie dialogai varo į neviltį. Kai kurie jų skaudina. Darbinėje aplinkoje – žemina. Ar verčia jaustis kvailesniu nežiniuku. Tokių dialogų daug. Ir jie nepadeda gyventi. O juk viskas gali tapti paprasčiau. Jei tyli – reiškia nėra ko pasakyti, jei nesvarbu – reiškia nėra ko į tai gilintis, jei nepamena – vadinasi to nebuvo, o jei neranda argumentų ir šaltinių informacijai pagrįsti – tai netiesa. Jei negali konstruktyviai kritikuoti – nepersistenk tada taisydamas klaidas, kurios nėra klaidos.  Bet lieka dar tie jautrūs žmonės.

Tempiu glėbį naujų batų = 4 poros per abu šiandien. O nuotaika pasitaisius pasitaisius. Ogi dar davė maksima kosminių rutuliukų. Jėga. Nors nežinau kam kodėl ir ką veikti su jais bet vistiek jėga. Rabarbariniai balandėliai taip pat prilyginami dieviškam gėriui. O šitas karštis alina alina, bet kaip pagalvoju, kad jau tuoj tuoj baigsis – liūdna. Alus alaus alui. Beje, humanos išlepino. Man pirkti ką nors daugiau nei už 10 lt jau yra brangu. Reziumuojant: 10% mano rūbų (batai, striukės) kainavo 50 – 150 lt. 20% – 30-49Lt, 30% – 17-29Lt, o likę iki 17 lt, dažniausiai 5-12Lt. O kas dar sakė, kad Lietuvoje rengtis brangu?

Štai vakar begeriant alų (o kaip gi kitaip?) ir nuo lietaus besislepiant griuvėsiuose (o ką?) išsidiskutavom apie tradicijas. Tiksliau apie krikštynas.
Ir aš tik iš smalsumo, be jokio noro kritikuot, noriu paklausti ar krikštytumėt savo vaikus? Bet klausiu ne visų. Klausiu tik tų, kurie su bažnyčia nieko bendro turėti nenori, į ją vaikšto tik laidotuvių ar panašių apeigų būtinybės priversti ir panašiai.
Nes aš tarkim neįsivaizduoju, kam reikia kažką krikštyti jei nesi tikintis ir tikrai nepropaguoji katalikybės.
Buvo visokių variantų. Tarkim dėl tradicijų. Čia iš karto pamačiau daug prieštaros. Pvz., žmonės gyvena nesusituokia (pamina tam tikrą tradiciją), neina į bažnyčia net per didžias šventes (vėl pamina nuo seno gają tradiciją), tačiau krikštynos vat svarbios.
Sulaukiau ir logiško atsakymo. Dėl tų, kuriems tai svarbu. Pvz., močiučių, diedukų, mamų… Atsakymas priimtinas man, kaip žmogui, bet nepriimtinas man, kaip Salomėjai. Nes man tai kvepia lengvuoju keliu: ai dėl šventos ramybės…
Aš pati esu krikštė. Ir gan didelė – 9 metų. Bet man tai tebuvo gražios suknytės apsivilkimas ir dovanų gavimas. Dabar man tai nereiškia nieko. Įtariu nereikš ir tiems kūdikėliams. Tai kodėl gi vis tik yra tas visuotinis cirkas? Kaip jau minėjau, klausimas tik tiems, kurie save laiko netikinčiais, nes prie tikinčių aš nesikabinėju, tai jų tradicija, jie tame mato prasmę ir pan. Tai kaip?
P.S. O vakar pagalvojau. O kodėl Ieva laikoma tokia bloga dėl to obuolio? Juk įprasta moteriai sakyt “duok vakarienę”. Dar įprasčiau laukti, kol ji pasakys “brangusis, sėsk prie stalo”. Na tai davė Adomui obuolį. Uždraustas. O tai beveik tas pats, kas alaus atkimšo. Tai kas blogai?

Ak mielieji artimieji ir pažįstami… Šitame įraše galintys pasitaikyti personažai ar įvykiai yra išgalvoti ir bet koks sutapimas su realybe – nesąmonė.
O aš gi apie griovius. Apie tuos, kurių neperšokus negalima sakyti op. Arba tiksliau apie save. Esu žmogus, kuris anksčiau laiko nemėgsta girtis. Tikrai tikrai. Tai yra aš labai mėgstu girtis, bet tik tada, kai jau tikrai žinau kuo.
Štai tarkim išsinuomojom kadaise šitą butą. Jau išvakarėse man norėjosi apsiskelbti, kad jėga jėga jėga, kad pagaliau didelės palangės ir aukštos lubos ten ir panašiai. Bet gi ne. Sėdžiu burną užsiėmus ir laukiu kitos dienos. Kol gi raktus gausime, kol tai bus jau tikra tikra.
Sugalvojau tryliktus namus kolekcionuot. Gi jau pilnas folderis nuotraukų buvo. Galėjau rėkt ir šaukt. Bet ne ne ne! Sėdėjau ir tylėjau, kol nepadarė man galerijos ir tik tada gi pasigyriau. Nes nu galėjo gi ir nepadaryt, o ką tada – pliurpalė?
Patekau į “Panelę”. Kiek galėjau tiek tylėjau, kol straipsnis nepasirodė. Bent jau stengiausi. Bet buvo kas į kairę ir dešinę visiems pasakojo, tad nu kai jau visi ketvirtiniai žmonės žino, tai jau ir pirminius apšviečiau.
Lygiai taip pat ir su Eurovelo. Dar tiek kliūčių, bet visas pasaulis apie tai žino. Nors aš būčiau buvusi linkusi pasakyti “ei chebra, tai ryt po ryt jau išvarom, čiau, laukit žinių”. Nes dabar aš vis dar naudoju žodžius GAL, JEI, KAI. O jei?
Kodėl aš tokia? Todėl, kad man nepatinka būt nei melagei, nei pažadukei, nei tai kuri daug šneka, bet nieko nedaro.  Jau prisikalbėjau su batu. Ai kaip faina, ai kaip bus. O batas ir guli paskerstas kaži kur. Jau buvau prisišnekėjus su plaukais. Ai kaip jie bus ryži ai ai, bet po šiai dienai tokie nėra.
Taip. Aš tokia. Priėmė į darbą – kol nepasirašei sutarties – niekam nesakyk. Iškepei pyragą – kol kas neparagavo – neprisipažink, kad tavo. Sugalvojai projektą –  nepasakok visiems iš eilės, bent jau kol anas netapo apčiuopiamas. Arba bent jau nesakyk tiems žmonėms, kurie gyvenime dirba šaukliais. Aš ne slapukė. Aš pagyrūnė. Bet tikrai mėgstu girtis tuo ką padariau. Pvz., šiandien radau formą internete, kurią užpildžius turėtų padaryti (čia jau nuo manęs nepriklauso) Europos sveikatos draudimo kortelę. Ir nereikia niekur eiti 🙂

Vienoje Vilniaus vietoje pasijutau nužiūrinėjama. Mat gi ten susirinkę 40+ metų vyrai. Atrodė ims čiupinėti. Aha, ir tada jis man paaiškino, kad taip yra todėl, kad aš atitinku jų jaunystėje buvusi mados ir grožio idealą. Tokia nelabai kūda, bet dar ir ne dramblys, aptempta suknele iki kelių, gana atvira iškirpte. Na o dar ir raudoni plaukai. Tai todėl. Nes jaunesniems reikia griaučių. Su anom paprasčiau, nieko nevalgo, tad ir mamuto nereikalauja namo partempti. Et, vis tik mieliau būčiau griaučiai.
Taip pat sužinojau dar apie tą vyrų ir moterų priešpriešą apie kurią čia rašiau visai neseniai. Pasirodo vyrai nenori susilyginti su moterimis dėl paprastos priežasties. Mat jie visada viską daro tam, kad pasimatuotų by*iais. Turi gražesnę moterį, geresnį darbą, galingesnę mašiną ir t.t., vadinasi jo ilgesnis. O čia ateina boba, kuri turi dar geresnį darbą ir dar krūtesnę mašiną. Ir ką? Kuo ir kaip matuotis? Ne, lai bobos eina kojinių skalbt.
Dar gi man vis dar nuostabu, kad esu žvaigždė. Būnam vakarėlyje ir atvažiuoja žmonės kur “ką aš žinau kas jie tokie ir kodėl jie čia”. Na tai sveikinasi visi, rankas paduoda, susipažįsta jei reikia. Paduoda man ranką ir sako: “tu tai spėju Salomėja”. Nu laba diena. Aišku, kad Salomėja, ir jau ne pirmą kartą visi tai žino. Hip hip valio, kokia aš graži, protinga ir turtinga.