Niekiviskmėjinėjimai

Po savaitgalio pagalvojau, kad tikrai ne milijonas laiko praeis kai mano giminėje ištiks laidotuvės. Tada pagalvojau apie tą laidotuvių cirką, kurio niekas nemėgsta, bet vistiek rengia, ir eilinį (jau daug kartų apie tai rašiau) savo požiūrį į tokias situacijas.
Ir va galvoju, kad jei numirčiau gaučiau daug daugiau gėlių nei esu gavusi visą gyvenimą kartu sudėjus įskaitant ir vestuves. Kažkaip manau, kad savose laidotuvėse netgi “pamatyčiau” žmonių, kurių visai nepažįstu, pažinojau prieš 10 ir daugiau metų.
Vat ir sakau. Jei tarp skaitančių pažįstamų yra nors vienas, kuris į mano laidotuves atitemptų gėlių – neškit jas čia! Jei yra tokių, kurie rastų laiko sudalyvauti pakasynose, tai raskite laiko šiaip susitikti (net ir savo iniciatyva) nepaisant darbų, vaikų bei atstumų. Jei nors vienas eitumėte į gedulingus pietus – siūlau kartu papietauti bet kuriuo patogiu laiku. Rimtai. Manimi po mirties lai pasirūpina kas nors iš keturių žmonių: mama, tėtis, brolis arba mylimasis. Ir tai tik todėl, kad nori nenori tenka atlikti tam tikrus biurokratinius formalumus. Visi žino kokių laidotuvių aš nenoriu, todėl net keturių žmonių būtų per daug.
Mylėkit mane dabar, su visomis gėlėmis, kalbomis ir panašiais dalykais. O jei manęs nebus – tiesiog mylėkit tuos, kurie liks. Ir taip rašau būtent todėl, kad dar nesiruošiu mirti. Todėl dar pasidžiaugsiu brangiais žmonėmis, gerai? Pati prisiminsiu, kam reiktų nunešti gėlių :).

Vyšnių todėl, kad atsidariusi įrašo rašymo langą sau sulapnojau litrą vyšnių. Jas pati ir nusiskyniau. Labai skanu ir gaila, kad daugiau nebeturiu.
Savaitgalį atidariau maudymosi sezoną. Net gėda, kad tik liepos viduryje. Ir dar manau, kad vartotojams dabar yra idealūs laikai. Ir tokiems netikėliams vartotojams, kurie tik nori pigiai ir gerai, kaip aš. Tokiems irgi geri laikai. Va pamiršau maudymkę. Ir ką. Nedideliame Lietuvos mieste, pareiškusi, kad man reikia šortukų+alamaikutės tipo, randu sau tinkamo dydžio ir tik už 6 litus. Ir dar gerų, man patinkančių spalvų. Gyvenimas gražus.
Gražus buvo ir ežeras. Gražesnis už tą, prie kurio atvažiavome, pažiūrėjome į žmones ir išvažiavome. Vanduo, kaip kisielius – smaguva. Ir šonkauliukai vakarienei su sangria, taip pat smaguva.
Beliko tik išvirti juodserbenčių sultis ir pašauti jas vynui. Miau!

Žurnale skaitau apie žurnalistę, kuri metė darbą tame pačiame žurnale ir išmovė į šiltus kraštus. Tikslas – “tapti laisva menininke – rašyti, groti, dainuoti ir jokiais būdais nesiimti pastovaus darbo”. Ji nusprendė, kad reikia “gyventi easy”. Tik tiek pinigų, kad užtektų nuomotis būstą, pavalgyti ir nueiti į koncertą. Jos neveža lietuviškas gyvenimo būdas: “laimingi už pusės milijono paskolą įsigiję butą sostinės pakraštyje, turėdami apynaujį automobilį, žmoną, vaikų ir atostogas kartą per metus”.
Ir aš vis labiau bodžiuosi taip gyvenančiais ir vis labiau žaviuosi tokiais, kaip straipsnio autorė. Taip, man kažkada irgi labai patiko karuselė: neblogas darbas, penktadienį pagerti, sekmadienį pasigaminti šventinius pietus. Ak, ne! Ne rutina bodžiuosi, mat viskas yra rutina. Mėnesį kiaurą parą minti dviratį taip pat rutina. Bet kitokia. Ta, kurią gali keisti, mesti dviratį į krūmus ir stabdyti traukinį, sustoti savaitei ar eiti pėsčiomis. Manęs nežavi ta rutina, kuri žada, kad ir rytojus bus toks, ir porytojus. Ir jei labai stengsiesi tai užporytojus bus tik sotesnis ir šiltesnis. Ir nuobodesnis. Kaip nuostabiai gera yra gulėti minkštame patale ir maudytis karštoje vonioje. Bet kai tai pasidaro taip pat įprasta kaip kvėpuoti, tai nė velnio nebeįdomu.
Aš pavydžiu drąsos. Nors jau išmokau keisti savo gyvenimą, man tai kažkaip pavyksta pamažu. O laiko juk nedaug. Tik dar koks 60 metų ir viskas :).
O dar iš pasaulio:

Čia kaži mokslo, ar technologijų naujiena?

Tikras malonumas yra galėti vasarą nedirbti. Labai visada dėl to pavydėjau mokytojams. Tikras malonumas šokti basomis į sandalus, mautis sijonuką ir šokuoti patikrinti skaitytų knygų knygyno asortimento. O tada, jau su knyga pakliūti į liūtį, nuo kurios net automobilių signalizacijos įsijunginėja. Varvantys plaukai pažadina vidinę laumę. Lietaus kanalizacijos upės iki kelių. Ir brendi sau su šypsena pro pobromes išsislapsčiusius cukrinius žmogeliukus.

1. Šią naktį aš sapnavau, kad pas tatoo meistrą pasakoju kokios tatoo man reikia. Sapnas šis turbūt dienos pokalbio tąsa. Nes aš jau sugalvojau, kur ir ko man reikia (ant rankos tokios spalvotos spiralės). Bet sapno meistras buvo iš tų žmonių, kurie viską žino ir norėjo mane perkalbėti, atseit davai darom kitaip. O tas kitaip nu tai taip visai visai kitaip ir visai visai kitur…
2. Šeštą ryto kaimynas apsivilko zombio kaukę ir išėjo kiemo krūmų kirpti. Čekšt, čekšt, čekšt. Lėtai lėtai. Po to dyržu dryžu – šluoja. Lėtai lėtai. Man miegot labai netrukdė.
3. Tikėjausi, kad paštininkė jau atneš žurnalą, bet gavau tik atviruką su labai gražia nuoga mergina.
4. Man reikia raudono, taip pat oranžinio, taip pat žalio sijonėlio.
5. Šiandien devintasis Kitės gimtadienis. Reikia surengti kačių šventę.

Skaitomiausias Lietuvos portalas dalina patarimus, ką reikia daryti, kad nenukristum į duobę ir išvengtum skurdo.
Ir štai keli patarimai man kelia tam tikrų abejonių.
2. Susilaukite vaikų santuokoje ir turėdami nuolatinį darbą.
Net arkliui aišku, kad planuojant vaikus reikia turėti darbą, ir ne bet kokį, o su pagal darbo sutartį mokama gera alga. Tačiau, kaip nuo skurdo gali išgelbėti vaikų turėjimas santuokoje? Įsivaizduokim, kad mama pasigimdo, o jos vyras pasiplauna. Tai vargšei moteriai net apsisunkina gyvenimas, nes skirtis reikia turėti lėšų. Mažų mažiausiai 50 litų, bet tie, kurie stovi ant duobės krašto puikiai žino, kaip tuos 50Lt panaudoti geriau.
5. Susituokite ir likite susituokę. Santuoka dažnai padeda apsaugoti šeimą nuo skurdo, kuris grėstų gyvenant po vieną, nes dviejų šeimos narių pajamos, net ir mažos, yra geriau nei vieno žmogaus uždarbis. Net esant sunkiai situacijai ar vieno iš šeimos narių bedarbystei kito pajamos gali padėti išvengti skurdo. Susituokę žmonės dalijasi sunkumais ir atsakomybe, o tai padeda išvengti ir finansinių, ir psichologinių sunkumų.
Šitas patarimas man apskritai kažkoks absurdas ir fantastika. Prie ko čia santuoka? Sunkumais ir atsakomybe dalinasi žmonės, kurie nusprendžia kurti bendrą buitį, gyvena kartu. Štai aš nuo penktadienio nebeturiu darbo, kurį visai mėgau. Nėra darbo, nėra ir uždarbio. Kuo man šitoje vietoje padėtų santuoka?
7. Apsidrauskite sveikatą, gyvybę ir turtą. Šitas punktas man visai suprantamas. Bet tik TEORIŠKAI. Praktiškai tie, kurie stengiasi neįkristi į duobę tikrai neturi pinigų draudimo įmokoms. Tikrai tikrai. Žinau ne vieną žmogų, kuris per šią krizę atsisakė tų draudimų. Ir tikrai ne iš gero gyvenimo.
Gal mano patarimai ir ne geresni, bet aš patarčiau neturėti vaikų, jei nesi užtikrintas pajamomis bent 5 metams į priekį. Tinka ir santaupos, kurių turėtų užtekti tokiam laikui, mažiau pasikliauti darbu ar savo antros pusės pajamomis.
Neturėti paskolų. Štai aš džiaugiuosi, kad turėdama nulį litų kišenėje skriaudžiu tik savo pilvą, o ne auginu skolas.
Geresniais laikais kaupti maisto atsargas (juk jos suryja didžią dalį pajamų). Ne veltui jau ir senovėje visi vasarą (geresniais laikais) konservuoja, kaupia, šaldo žiemai (blogesni laikai). O daugiau nieko čia nesugalvosi. Ar turite geresnių patarimų?

Prasinešiau pro savo blogus ieškodama kiek kartų aš esu panaudojusi savo gyvenimo frazę apie druskos stulpą. Daug. Tiksliausia, tokia, kokia visada skamba man galvoje yra parašyta 2008 metų gruodį:
“Pirmyn ir tik pirmyn. Atsisuksi atgal – į druskos stulpą pavirsi.”
Vėliau ir anksčiau buvo visokių variacijų, kad ir
“nežiūrėk
nekada atgal. jei bėgi bėk. jokių kompromisų. šimtai atsigręžusių druskos stulpais pavirto. atgal nežiūrėk.”

O dabar man vis galvoje sukasi vienos knygos citata “kai šelmiai vilioja, nesek iš paskos, bėk pirma, kiek tik kojos valios!”. Galvoju reikia įsitraukti į gyvenimo frazyną, mat labai daug kur tinka. Būtent šiandien šelmiu pavadinčiau papildomą bokalą alaus.