brangstantys degalai lietuvių iš automobilių neiškrapšto. O man nesuvokiama kodėl. Nu kodėl? Suprantu tuos, kurie gyvena blogo susisiekimo vietose ir į darbą reikia važiuoti su trimis persėdimais baisiai nepatogiu grafiku. O kaip su visais kitais?
Aš vairuotojo pažymėjimą turėjau, turėjau ir automobilį. Tik jų abiejų nenaudojau :). Nes tiesiog niekada nemačiau poreikio, o tada ir pamiršau, kaip vairuoti, o tada ir visai nebereikėjo.
Kaip žmogus darantis savarankiškus sprendimus aš renkuosi tokią gyvenimo vietą, kuri būtų patogi. Mūsų šeima turi automobilį. Ir juo naudojamės. Kartais. Kai beveik metus neprisiruošė brangusis nuvartyti į techapžiūrą, tai nelabai liūdėjom ar jautėmės, kaip “be rankų”. Važiuojame pas mano tėvus ir grįžtame prisikrovę pilną bagažinę lauko gėrybių. Dar važiuojame į “senukus” nes kaip tyčia vis prisireikia sunkių daiktų. Dar kuriame mašiną kai važiuojame kur nors užmiestin pramogauti (nors dažnai čia traukinys praverčia) ar naktinėti. O tai būna retai. Bet labai labai retai mūsų automobilyje sėdi tik vienas žmogus – vairuotojas. O tokių tuščių mašinų gatvėje dauguma. Va kas mane stebina. Kad šios srities dar nepaveikė natūralumo ir ekologiškumo banga. Ir net neabejoju, kad nepaveiks. Žmonės iš prigimties yra tinginiai. Jiems geriau sėsti į mašiną, važiuoti į pseudoeko turgų, pirkti pseudoeko pomidorą ir galvoti, kad daro gerą sau ir pasauliui :).
Aš nesu natūralistė. Asmeniškai – paaukočiau visus aplinkinius žolės plotelius idant atsirastų vietos tiems automobiliams. Bet mieliau man patiktu metro, tramvajai, daugiau autobusų ir kitokio viešo transporto už priimtinesnę kainą. Taip pat normalių dviračių takų. Ar bent jau, kad nebūtų dviprasmybių, kaip Vilniuje, kur nupieštas dviračio takas, bet jo ten nėra, nes nepaženklinta.
Gavau dovanų fotiką
Tokią labai fainą juostinę muilinę. Ji zūminant iškiša labai juokingą ilgą straubliuką. Juostinės muilinės jau seniai norėjau. Kodėl juostinės? Nes spalvos gražesnės (o nespalvotas gal kada namie susiruošime gamintis), nes raiška ne taip ribota, nes žavu, nes kiekvienas kadras labiau išmylėtas. Kodėl muilinės? Nes esu aš tinginė ir tingiu tuos visus skaičiukus mokytis, reguliuoti ir skaičiuoti. Man atrodo, kad svarbiau žmogus, o ne aparatas. Tai va.
Nebūčiau pagalvojusi
kad šiais ekomanijos, natūralios kosmetikos ir pasidaryk pats laikais… …nerasiu nei vienos lietuviškos elektroninės parduotuvės. Tikslas nusipirkti indelių lūpų balzamams:
Man pačiai tai tinka ir visokie seni išplauti, bet čia galvojau porą dovanėlių susukti. Tai va. O parduotuvių pas mus nėra. Nes aš tikrai parduotuve nelaikau vietų, kuriose atsiskaitymas tik bankiniu pavedimu. Suprantu, kad tuoj subėgs visi ir sakys, kad ta ir ana vieta išmėginta, patikima ir t.t. Na bet atleiskit, pirkimų pagal skelbimus lygio sandėriai yra pirkimo pagal skelbimus lygio sandėriai, o ne parduotuvės.
O gal yra tų parduotuvių, tik aš neteisingai ieškau tų indukų ir dar neužtaikiau? Kita vertus, gal kas matėte Vilniuje (centro apylinkėse) tokių daiktų pirkti?
Enter title here
– Atspėk kas! – šaukia uždengęs man akis. Nematomas Draugas, kuris pas mane vis savarankiškesnis, todėl dar įdomesnis ir laukiamesnis.
Prigulęs greta pasakoja savo nuotykius ir aš truputėli pavydžiu jo įdegio ir šelmiško žvilgsnio.
– O man patinka – sako, – tavo trumpai kirpta šukuosena, plaukų spalva ir vis dar amžinas optimizmas. Patinka tavo suknelės ir tavo maivymaisi prieš veidrodį, juk viską matau.
Ir aš susikuklinusi šypsausi. Jei reikia naujo įsimylėjimo virpulio – puikus objektas galiu būti pati sau.
– Atleisk, – skamba griežtesnis Nematomo balsas – bet nesuprantu, kodėl tu nedrįsti imtis ir įgyvendinti visų savo planų. Kodėl vis užsisuki ratelyje pavadinimu
nežinaukursavedėti/
mannepatinkataipnoriukitaipbetnežinaukaip/
irniekasužmanenesugalvosirniekasnepadės.
Žinau žinau, mano mielas Nematomas Drauge. Aš pasistengsiu, aš sugalvosiu, mylėsiu, tikėsiu, džiaugsiuosi ir darysiu. Tuoj tuoj, ten kažkur žinai, kaip voratinklis ta mintis, ant veido prilipo, bet niekaip nesugraibai kur…
Ačiū, kad užsukai.
1637
Naršydama kartais randu kokią IT įdomybę, ar smagų puslapį. Pagalvoju: ei taigi reikia aprašyti… Ir atsimenu, kad to darbo aš jau nedirbu. Tada suvokiu, kad šiek tiek ilgiuosi… to seno darbo su portalo turiniu… Liūdna, kad anas “mirė”, būtų dar ilgai nenusibodęs.
Kaip kas supranta jaukumą
Yra Vilniuje toks labai geras dėvėtų knygų knygynas. Yra ne vienas. Tačiau būtent tas moka gerai reklamuotis, dalyvauti renginiuose, pats tokius rengti, todėl yra gerai žinomas. O ir vieta, pripažinkime, patogi ir žinomumui nekenkia (skirtingai nei kitam tokio pobūdžio knygynui, kuriam jau antrą kartą persikrausčius tingisi sekioti iš paskos).
Tai va. Knygynas neblogas. Kainos vidutinės. Pvz., sena.lt, arba tame kitame, dažnai persikėlinėjančiame knygyne, knygų galima gauti ir pigiau. Užsuku aš ten. Ne kartą pirkau. Ir knygų, ir atvirukų rinkinių. Viskas puiku.
Bet va. Nuolatos internetuose randu visokių blogeriųknygųmylėtojų pasvaigimų, koks tai nerealiai jaukus kampas. Viename įraše turbūt keturis kartus buvo parašyta “jaukumo oazė”. Kitame, gi perskaičiau, kad tai jaukiausias knygynas Vilniuje. Na ir t.t.
Ir būsiu visai nepopuliari. Tą knygyną aš tikrai mėgstu, rekomenduoju ir visaip kitaip gerai atsiliepiu, bet šūdą jis ten jaukus. Gal greičiau priešingai. Ir man regis tiek kiti tiesiog idealizuoja ir romatizuoja aplinkybes (kava, arbata, pyragėliai, nemokamas internetas, daug žurnalų).
Ar turiu argumentuoti nejaukumą? Tai čia gi jausmas, nebūtina. Bet jei jau labai reikia tai… Na visų pirma mažai labai vietos. Ir jei aš noriu pasižiūrėti abėcėlės raidę sukrautą pažeme tai turiu pasilenkti, ar pritūpti. Nieko blogo gal. Tačiau kai šalia stovi staliukas prie kurio jaukiai kažkas gurkšnoja arbatą. O va tu jam palei nosį tupinėji, lenkinėjiesi ir pan. Yra ir daugiau nejaukumo niuansėlių. Pasikartosiu. Knygynas geras, popigis, galima rasti knygų, kurių kokioje “Vagoje” ir per išpardavimą nebebūna. Bet mano jaukumas yra kitoks.
Atviras klausimas
Čia skaičiau vienos blogerės komentarą pas kitą blogerę. Ir vėl man kilo klausimas. Smagu būtų gauti atsakymų.
Kaip manote, ar šeima, kurios kiekvienas pilnametis narys turi automobilį (ir juo aktyviai naudojasi) turi teisę savo potencialiems vaikams reikalauti gryno oro?
Ir dar vienas klausimas:
ar žiūrite šį Europos krepšinio čempionatą. Jei žiūrite, tai kur?
Suprasti tai suprantu, o pasidžiaugti noriu kitkuo
Paskaičiau straipsnį, tai kilo minčių.
Aš visiškai suprantu vyrus, kurie nori, kad moterys būtų tik gražios namų šeimininkės ir jų vaikų motinos. Jie švelniai apie jas kalba, nuolatos primena, kad gražuolės kūrena namų židinį ir visi yra labai laimingi. Ponia taip pat galvyte linksi, pritaria, kad nuostabiausias gyvenime dalykas yra ruošti vyrui vakarienę ir laukti jo sugrįžtančio iš darbo, medžioklės ar kokio baro. Moteris privalo būti pasididžiavimo objektas, daili, liekna, pasipuošusi, žinoti, kas yra aukščiausias pasaulio kalnas ar seimo pirmininkės pareigas, bet nekišti nosies į vyriškas kalbas. Na suprantate, apie kokį modelį čia aš?
Tai va. Tuos vyrus aš visiškai suprantu. Nes, o ko čia nesuprasti patogaus gyvenimo? Graži tarnaitė, kuri pasitenkina dovanomis, kurių pati nesirenka. Suprantu net ir moteris. O ko čia nesuprasti. Juk būna moterų, kurios mokosi namų ūkio ekonomėmis būti, šiaip parsisamdo namų tvarkytojomis, slaugytojomis ir kt. Na tai čia taip pat. Tik užmokesčio forma kita. Viskas suprantama, kai tik abipusio.
Suprasti tai suprantu, o pasidžiaugti noriu kitkuo.
Ogi tuo, kad man vis gyvenime nuskyla vyrai per daug nevertinantys ano modelio. Pasidžiaugti savo brangiuoju, kuris nesitiki iš manęs puikios namų šeimininkės. Nu kur čia iš tikėsiesi iš tokios, kuri grindis plauna tik tada kai kojinės per greitai susitepa, arba katės pėdučių nebespėja prausti. Ir tai neplauna, o organizuoja bendrą tvarkymą.
Džiaugiuosi, kad nesitiki iš manęs geros virėjos. Bo aš tik sumuštinius moku iš nieko padaryti.
Džiaugiuosi, kad nesitiki iš manęs marškinių lyginimo. Kur ten, džiaugiuosi aš, kad tų marškinių ir neturi, o pamatęs mano veido išraišką, kai įjungiu lygintuvą, pats išlygina sijonus.
Bet o kodėl tada jam džiaugtis? Gal dėl to, kad esu gera draugė ir puiki gyvenimo partnerė? Patikima, kūrybinga, audringa. Ar gi jau vien to nepakanka? Ak kokia aš nuostabi 😀
P.S. Jei vyras norėtų, kad aš atrodyčiau, kaip Angelina Joli, tai aš jau, supraskite, pageidaučiau, kad anas būtų į B. Pitą panašus visomis prasmėmis 🙂
Projektas "Katadurės"
Turime mes čia tokias duris. Vonios.
Neužbaigtos tos durys, neapdailintos, plintusai sienų spalva nenudažyti ir taip toliau. Ir dar. Šitos durys yra pagrindinis namų vaizdas. Mat priešais jas stovi tokia sofa:
Nu tai aš jau seniai galvoju tas duris tikrai ne antraeilėmis paversti. Šiandien pasieskizavau:
Tada pasifotošopinau. Kokybės nesiekiau, juolab, kad ir to fotošopo nevaldau labai gerai, tik bendro vaizdo. Na ir mano planas kol kas yra toks:
Tas kvadratukas dešiniame apatiniame kampe yra durelės katėms.
Laiškas rudeninis
labas,
pasismailinai pieštukus?
šiandien man truputį liūdna dėl to, kad nereikia eiti į mokslo įstaigą. Mieste visi tokie pakylėti ir šventiški, nors kažin ar nors vienas mokinukas pripažintų šią dieną džiugia.
Ir tai pirmoji rudens diena. Keista ši vasara buvo. Tarsi nė nebuvusi. Nieko tokio, ką galėčiau papasakoti grįžusi į mokyklą nenutiko. Maudytasi vieną kartą, sirgta vieną kartą, išvažiuota į miškus tris kartus. Pakeistas vienas darbas, atšvęsti du gimtadieniai, vis dar neužbaigtas remontas. Keista ta vasara buvo. Tiek visko norėjosi: ir jūros, ir žygių traukiniais, ir žygių dviračiais ir, ir! ir…
Bet ne ne, šis įrašas nėra liūdnas. Po langu auganti liepa tuojaus taps spalvinga. Tuojaus švęsime naujus gimtadienius, tuojaus organizuosime keliones, mylėsim, skaitysim, kursim, gaminsim.
Siųsim popierinius laiškus ir virsime muilus. Rašysime tekstus ir spalvinsime pasaulį ryškiaspalviais drabužiais.
Atėjo ruduo.
iki.
Salomėja